Rugsėjų dienoraštis

Rugsėjų dienoraštis

Ričardo Šileikos nuotrauka

Gintaras Grajauskas

***

Niekada nerašiau dienoraščio.

Jei rašyčiau – tikrą, autentišką – tai tik tokį, kaip senų laikų ūkininkai: „19.. metų balandžio mėnesio devynioliktoji diena. Buvau Kretingos turguje – pirkau šukas ir vaško žvakėms. Sumokėta du centu už šukas ir dvi dešimtys už vašką.“ O toliau – tarpas iki liepos penkioliktosios, kai apsiveršiavo karvė, nes iki tol tiesiog nieko svarbaus nenutiko. Tikri nutikimai visada svarbūs ir reikšmingi. Ir reti. Net jei tai viso labo naujos šukos.

2005-ieji, rugsėjis. Žinau, kad visą šitą mėnesį, jei Dievas duos, man nieko nenutiks. Nevažiuosiu į jokius festivalius, nedalyvausiu jokiuose renginiuose. Iki pat spalio. Dar daugiau: žinau, kad bus vos keletas dienų, kai prisiversiu išeiti iš namų. Ką veiksiu? Naktimis sėdėsiu virtuvėje. Ne, man ne bulimija; virtuvė naktimis yra mano darbo kabinetas. Skaitysiu. Gal rašysiu. Galų gale neveiksiu nieko. Būsiu sau, gersiu kavą su pienu. Rūkysiu.

Ryte, kai šeimyna keliasi į darbus ir mokyklas (mano atveju tai vienas ir tas pats; žmona mokytoja), eisiu miegot.

Kelsiuosi vėlai – maždaug tuo metu, kai pietaujantys valdininkai užplūsta kavines. Slankiosiu po namus laukdamas, kol visi grįš. Jie grįš.

Mažasis apsikabins. Žmona pabučiuos. Tada kartu pietausim. Kalbėsimės. Su žmona sugalvosim ką nors nebrangaus ir visiems valgomo vakarienei. Jei pasiseks, aš pasigirsiu, kad štai ir vėl gavau nedidelį darbelį – suredaguoti tekstą kokiam bukletui. Vadinasi, mažiausiai penkias dienas nereiks galvoti apie pinigus. Žmona pasidžiaugs – kaip gerai, kad tąkart, grįžęs iš festivalio, sumokėjai visas skolas. Iš tiesų gerai. Dabar mes niekam neskolingi. Vis dar. Kol kas. Išties nuostabus jausmas. Mes beveik turtuoliai.

Su bukletu susitvarkysiu mikliai – esu įpratęs. Garsėju kaip geriausia stilistė korektorė Vakarų Lietuvoje. Nesunkiai nurungčiau daugumą kolegų iš didžiųjų leidyklų – vis pražiopsančių kokį nors absurdišką „jis važinėjo padėvėtu automobiliu“. Tiesa, dar prisižadėjau parašyti rugsėjo dienoraštį. Viso mėnesio. Na, mano skaičiavimais, tai užims porą trejetą naktų. Jei pasiseks, gal ir mažiau. Bus neautentiška? Nejuokaukit. Visa literatūra yra padirbta – tam ji ir literatūra. Net dokumentika, ir ta. Jau nekalbant apie memuarus. Ir joks aš ne cinikas. Tai memuaristai cinikai, o ne aš.

Negana to, net ir visa dienoraščio faktinė medžiaga bus iš esmės teisinga – tik chronologija kiek supainiota. Ji, bjaurybė, man nuolat ir nuolat painiojasi.

Rugsėjo 4-oji, sekmadienis. O – vėl mane pradžiugino. Kažkoks keistas tipas man – personaliai! – elektroniniu paštu vis siuntinėja tokį vaikišką virusą. Ne, aš ne paranojikas ir nepainioju su tais automatiškai visais užrašų knygelės adresais beplintančiais virusais, kurių gauna kiekvienas.

Bus jau kokie pusantrų metų, jei ne daugiau, kai gaunu laišką iš „padirbto“ adreso – tarkim, koks nors poetry@festival.com ar panašaus. Arba atseit iš žinomų poetų – tik neretai jų pašto adresai būna ne visai tikslūs. Kuris nors JAV universitetas staiga ir pakeičia savo įprastą galūnę „edu“ į kokį nors „net“. Laiške kartais būna ir neilgas tekstas – „Dear Mister Grajauskas, we would like to invite You, blablabla… See attachment below, arba kokia panaši modifikacija. Fake’as. Būna ir lietuviškai. Žodžiu – rankų darbas. Technologijų amžiuje. O prie teksto nuolat prikabintas tas pats virusas. Matyt, kad žmogelis humanitaras, ilgai ieškojo, kur tą virusą gaut… Ir jau tiek laiko vargsta nabagas, net graudu žiūrėt. Vis įsivaizduoja tikriausiai apsalusia iš laimės širdžia, kaip apkrėsti be pėdsakų pranyksta visi mano genialūs tekstai. Viso mano gyvenimo rašymai.

Smagu, kai tave vertina rimtai. Imčiau ir įsileisčiau kada tą nelaimingą virusą – tiesiog iš žmogiškos užuojautos, dievaži; bet kad mano antivirusinė programa jį pagaus greičiau, negu spėsiu išarchyvuoti…

Šiaip ar taip, nežinomas bičiuli – ačiū už dovanas! Smagu, kad nepamiršti. Būk kantrus, ir tau pasiseks. Galbūt. Sėkmės tolimesnėje kūryboje.

Rugsėjo 5-oji, pirmadienis. Dėl viso pikto apsirūpinau pačia „kibiausia“ antivirusine programa ir pačia moderniausia ugniasiene. Ne tik dėl virusų – man svarbius tekstus visų pirma užrašau ranka, taigi jokie kompiuteriniai Herostratai man nebaisūs. Tiesiog atsirado toks kvailas jausmas, jog kai aš spausdinu prie klaviatūros, kažkas paslapčiomis žvilgčioja man per petį.

Rugsėjo 7-oji, trečiadienis. Svarbi veiklos rūšis mano gyvenime, užimanti nemažai laiko ir pastangų – pigių ir kartu dar pakankamai valgomų produktų paieškos. Dažniausiai artimiausiame prekybos centre. Kartais – turguje. Man tai pusiau hobis, pusiau būtinybė. Panašiai kaip mano žmonai pigių rūbų parduotuvės. Pro ilgas prekystalių eiles aš ne einu, o sėlinu, akies krašteliu užkabindamas menkiausią pasikeitimą sūrių, dešrų, konservų ir kitokių gėrybių etiketėse. Esu įgudęs kaip Kuperio Pėdsekys. Pro mano akis niekas nepraslysta nepastebėtas. Kai man pasiseka medžioklėje, abu su žmona geriam akcijinį prancūzišką vyną, užkąsdami nukainotu kamemberu, ir pasikrizendami vaizduojam viens kitam lietuviškojo elito atstovus.

Šios dienos grobis – beveik keturi kilogramai bruknių uogienės. Tinka naudoti iki rugsėjo penkioliktosios, todėl toks plastmasinis kibiriukas, kuriame telpa 1,3kg, kainuoja viso labo 2,99Lt. Sudėtis – be jokių priekaištų: bruknės ir cukrus. Jokių neaiškių vaisių-uogų koncentratų ar sojos skaidulų. Paėmiau tris. Žmona pervirė puode, supylėm į stiklainius. Šeši dideli stiklainiai už 10 Lt. Bus žiemai.

Ir tegul kas tik pabando pasakyti, kad aš neaprūpinu šeimos.

Rugsėjo 9-oji, penktadienis. Atėjo bičiuliai. Tokia miela ir juki porelė. Kartais vis pasėdim keturiese mūsų virtuvėje. Kartais ir jų, bet dažniau mūsų. Nes mūsų virtuvė daug didesnė. Mes beveik buržujai.

Bet šįkart būtent jie tikri turčiai: ką tik grįžo aplankę giminaičius provincijoje. Todėl atsinešė namuose marinuotų grybų – tokių skanių, tokių sūriasaldžiarūgščių, tokių švelniai gurgždančių, kad kramtydamas akimirkai patiki pasaulio tobulumu. O prie jų – butelį ruginės. Palaikėm kameroj, kad atšaltų, ir ištraukėm visą aprasojusį.

Ir pajutau, kad gyvenimas yra nuostabus. Bičiuliai – smagūs ir geri. Grybai – puikūs. Ruginė – stipri. Viskas taip, kaip ir turi būt. Žmona šalia, vaikai, ačiūdie, ne kvailiai. Ko gi dar.

Kad būtų dar linksmiau, daviau paskaityt, ką apie mane rašo literatūros kritikai. Turiu susikompiliavęs kompiuteryje neįtikėtiniausių citatų. Suporavęs iš jų visokiausių absurdiškų opozicijų. Smaginuosi, žinote.

Bičiuliai irgi smaginosi. Labai juokėsi. Garsiai.

O garsiausiai – aš pats. Nors nė velnio man nejuokinga. Kokie čia dar juokai, kai šitaip.

Rugsėjo 10-oji, šeštadienis. Taip ir yra: vakar sumoviau visą vakarą.

Rugsėjo 12-oji, pirmadienis. Tapatybės krizė.

Rugsėjo 13-oji, antradienis. Tapatybės krizė. Mėnuo priešpilnis.

Rugsėjo 14-oji, trečiadienis. Vėl apsireiškė mano bičiulis su virusu. Kažkodėl rašydamas „bičiulis su virusu“ pagalvojau visai ką kita: boba su naščiais. Čia iš Charmso.

Rugsėjo 15-oji, ketvirtadienis. Gal tas infekcijos platintojas yra koksai kritikas, iš kažkur nugirdęs apie manąjį citatų rinkinėlį? Užtat ir braižosi apie mano kompiuterį kaip katė apie pienovežį.

Netyčia ištryniau laišką su tikru kvietimu į tikrą festivalį. Tiesiog automatiškai paspaudžiau: delete permanently. Laimei, maždaug žinau adresą, iš kur siųsta. Kaip nors susirasiu.

Kur spjausi, ten smulkus kenkėjas. Kažkokia Graužikija.

Rugsėjo 16-oji, penktadienis. Tas vakarėlis, kurį andai sugadinau: sėdim, gurkšnojam ruginę su grybukais, pasikrizendami iš tų citatų – kurios taip žavingai prieštarauja viena kitai, kad miela žiūrėt. Na ir aš, kaip jau sakiau, juokiuosi. Ir staiga – vis dar tebesijuokdamas – nė nepajuntu, kaip imu rėkti – bjauriai, isteriškai rėkti: „ką jie rašo, choleros! Ar tu matai, ką jie rašo! Ką jie iš manęs gamina, kokį frankenšteiną. Tik pažiūrėkit, koks aš – kur ranka, kur koja. Ir tas tonas, Viešpatie – tas jų „Mes jį pažįstam“, tas jų noras mane turėti! Ūūūch, bestijos!“

Bičiuliai sutrinka. Persimeta reikšmingais žvilgsniais. Atseit supasavo žmogiuks.

Tuomet žmona paima mane už rankos ir kalbėdama visokius švelnius niekus veda į lovą.

Šįkart, ačiū Dievui, galų gale užmiegu – ar gal netenku sąmonės; dabar tai man vienas ir tas pats.

Jei kas ir turi teisę sakyti „aš tave pažįstu“, tai mano žmona ir aš pats.

Gal aš ir bjaurus, bet ne koks čigono arklys, kad mane kas nori, tas ir čiupinėja.

Rugsėjo 17-oji, šeštadienis. Kažkodėl iš manęs imta tikėtis tokio mielo, bedančio grožio. Šmaikštaus popietės pokšto. Visiems suvokiamo anekdoto – lengvo, šmaikštaus ir geraširdiško.

O gavo – „Ereziją“. Še tai tau.

Koks pasipiktinimas! Tarsi nekalta mergelė staiga būtų savo noru parsidavus viešnamin.

Na ir prasidėjo. Ginčai, romanas tai ar ne romanas (lyg kas nors nuo to pasikeistų). Keisčiausi kaltinimai – nuo ekshibicionizmo, beveik seksualinio – iki skatologijos imtinai. Užsimezgė neakivaizdinė diskusija tema „ar jam skauda, kai rašo?“ Nesuprantu, kodėl jiems taip parūpo –skauda man ar ne. Jie ką – anesteziologai? Ir apskritai – kodėl skaitydamas recenzijas vis dažniau aptinku tekstą ne apie tekstą, o apie mano kuklią personą? Didžiausios paklodės, kuriose išsamiai analizuojama mano ydinga pasaulėžiūra. Pasakojama, koks aš nemalonus ir nepriimtinas tipas. Net grasinama, kad Dievas mane nubaus. Visus nubaus, nesijaudinkit. Iki vieno. Kiekvieną pagal nuopelnus. Jaučiuosi esąs tikrai ne prastesnis krikščionis už tuos viską išmanančius teisuolius, kurie jau beveik linkę dangiškuosius įgaliojimus prisiimti sau ir nubausti mane patys, savarankiškai.

Tokiose recenzijose svarstymai apie patį tekstą iš esmės apsiriboja dviem teiginiais: a) tai ne romanas (gerai jau, įkalbėjot – ne romanas. Tai ką?..) ir b) struktūra chaotiška (na ne chaotiška jinai nors tu ką – tik ne tiesmukai linijinė, o kontrapunktiškai ataidinti. Be tų visų sudygsniavimų baltais siūlais – kur jei vienas skyrius pasibaigia sakiniu „už lango lijo“, tai kitas būtinai turi prasidėti “lietaus lašų suplūktu vieškeliu žingsniavo basakojis berniukas“).

Et, tiek to. Pats žinau, kad neverta gerklės laidyti. Dabar jau kad ir ką beiškrėsčiau – vieniems patiksiu dar labiau, kitiems dar labiau nepatiksiu. Ir tai viskas. Tik tiek. Manieji tekstai šitame procese beveik nebedalyvauja.

Rugsėjo 18-oji, sekmadienis. Labiausiai gyvenu naktimis.

Kai nesirašo, vis tiek nesimiega. Nespragteli galvoj tas jungiklis, nors tu ką. Televizorius neberodo. Internetas nežavi. Knygų (neperskaitytų) kaip tyčia nėr po ranka.

Kažkur besitrankydamas – berods Vokietijoje – buvau aptikęs tokią televizijos programą, rodomą tik naktimis. Mintis paprasta ir geniali: prie važiuojančio traukinio priekinio stiklo pritvirtinta kamera fiksuoja vaizdą. Realiame laike. Privažiuoja stotį, stabteli. Pajuda. Jokio įgarsinimo, jokios kvailai romantiškos muzikytės – vien autentiškas bėgių dunksėjimas. Variklio gaudimas. Esu taip pravažiavęs daugybę maršrutų.

Kartais įsijungiu kompiuterį ir be jokio būtino reikalo paleidžiu disko defragmentavimo programą. Žiūriu, kaip slenka juostelės, persirikiuoja spalvoti kvadratėliai. Gražu.

Stebiu, kaip chaosas lėtai, tačiau neišvengiamai virsta tvarka.

Rugsėjo 19-oji, pirmadienis. Jau seniai dalinamės savo „naudinguoju plotu“ su vienu keturkoju įnamiu – stepių vovere (virtuvėj dar gyvena pelė, bet ji nelegalė). Tiksliau – voverinu, vardu Vincas. Tokiu simpatišku sutvėrimu su išpuoselėtais žigolo ūseliais ir juokinga uodega, primenančia blakstienų tušo šepetėlį. Labai komunikabili būtybė. Kasdien vis turi su kuo nors pasikalbėt, kitaip nenurimsta. O ir žodynas neskurdus: nuo viso spektro cypsėjimų, kviknojimų ir čeksėjimų iki absoliučiai paukštiško čiulbesio melancholiškomis vasaros naktimis. Sakytum, reinkarnavusi kanarėlė.

Šiandien mažasis pastebėjo, kad voverino Vinco akutės, primenančios gerai prinokusius juoduosius serbentus, pakeitė spalvą. Išbluko. Tapo šviesios – beveik žmogiškai melsvos. Ir žvilgsnis – kaip užsisvajojusios gimnazistės. Senatvė. Gal jam glaukoma? Susibūrė vietos konsiliumas. Svarstėm, ar voverės serga glaukoma. Mojavom rankomis voverinui prieš nosį. Vienam kuriam vaikštant po kambarį, kiti paslapčia stebėjo, ar voverinas žvilgsniu seka judėjimą. Lyg ir seka, lyg ir ne. Veikiausiai vis dėlto ne. Tupi sau galvą pakreipęs ir kažką mintija.

Ir kai jau galutinai nusprendėm, jog vargšas senukas apako, tas staiga kad suskersakiuos į mus, kad žybtels gudriai savo melsvom akim ir kad liuoktels į savojo narvo antrąjį aukštą. Be jokių kopėtėlių. Pro tokią muilinės dydžio skylę.

Užšoko ir tupi, bestija – ir dėbso į mus ironiškai ir dar ūsus krutina. Tai tau ir diedukas, tai tau ir aklas. Stepių ninzė tiesiog.

O mes jau beveik graudinomės, „Neregio elegiją“ prisiminę.

Vaikystėj vienu metu mano tėvai buvo išsigandę, jog aš kurčias. Nes neatsiliepiu šaukiamas. Nereaguoju, ir tiek.

Nuvedė mane pas garsų anų laikų gydytoją – daktarą Baublį. Pas tą patį, kuris man kūdikystėj operavo ašarų kanalus, nes niekaip nenorėjau verkti.

Senas, didžiulis, grubus, patikimas. Kaip močiutės komoda. Be jokių šypsenyčių ir pasiūturiavimų. Tiesiog tobulas gydytojas.

Apžiūrėjo mano audiosistemą, tyliai pašnibždėjo visokių žodžių, kuriuos turėjau atspėt ir pakartot. Skaičių visokių, vėliau daiktavardžių. Stalas, knyga, kėdė, spintelė. Paskui girdžiu – šnabžda jis man: dramb-lys di-džia-au-sis. Iš netikėtumo neištvėriau, suprunkščiau.

Tuomet jau daktaras Baublys pasikviečia mano tėvus, atsikrenkščia ir sako: hmhm; čia su tuo vaiku tai yra šitaip: klausa tai jo kuo puikiausia, bet kai jis nenori, tai ir negirdi.

Štai tokia diagnozė.

Rugsėjo 27-oji, antradienis. Ar dienoraščiui reikalinga pabaiga – kaip įprastam literatūros kūriniui?

Be abejo, reikalinga. Tas pasukimas ir spragtelėjimas. Paskutinis, apibendrinantis įrašas, viską sustatantis į savo vietas. Kada nors jį parašysiu ir aš.

Bet dar ne šį rugsėjį.

by admin