Pakvipo staiga meile,
Žydinčia tarp daiktų.
Neribojamą buvimą išsklaidė
Į tūkstančius akimirkų,
Besikartojančių būsimam košmare.
Pulso plakimas aidi
Sieloje, nebeturinčioje ateities.
Egzistavimas nebepriimtinas laikui,
Skaičiuojančiam lemtingas sekundes.
Nuodai nesukelia baigties.
Išsisklaido, suteikia gyvybę naują,
Dovanojančią grožį ir skausmą –
Amžinybės dovanas beprasmes.
Žvaigždės suskaičiuoja mintis
Ir išdalina atgal pagal paskirtį,
Pasitinkant naujus impulsus,
Apverčia sostus,
Kur mūsų tikslai ir dievai sėdėjo.
Tuštuma neaidi.
Daiktai verkia be mūsų sielų.
Mintys atsiremia į taškus,
Gimstant užrašomus
Ant kūnų,
Kaip žvaigždynus begalinėj dangaus aibėj.
larradanko
