Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Saldaininė skudurinės Onutės širdelė, arba Lėlės kaip žmonės

Gitana Gugevičiūtė

Regioninės ir nacionalinės žiniasklaidos dėmesys; sveikinimai, linkėjimai ir padėkos žodžiai atsiliepimų knygoje; edukacinės programos, kuriose apsilankė apie tūkstantį įvairaus amžiaus ir interesų žmonių; neplanuota lėlių kelionė į Telšius – tokia neoficiali meninio edukacinio projekto „Lėlės kaip žmonės“, Klaipėdoje vykusio spalio 5-28 dienomis, statistika.

Atvežė 60 eksponatų

Klaipėdiečiai galėjo iš arti pamatyti lėles iš pamėgtų spektaklių „Zuikių mokykla“, „Eglė žalčių karalienė“, „Princesė ir kiauliaganys“, „Deimantinė rasa“ ir kitų.

Vis dar atrodo, kad užsukus į Kultūrų komunikacijų centrą, kur ir vyko paroda, pasitiks „miela lėlių fėja“ Salomėja (taip į projekto kuratorę kreipėsi Grūšlaukės pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai) ir papasakos kokią nors nepaprastą lėlišką istoriją. Tačiau projektas baigėsi. Liko fotografijos, dailūs bukletukai (vizualiniu parodos apipavidalinimu rūpinosi Viktorija Dambrauskaitė), įgytos žinios ir patys gražiausi prisiminimai.

Meninį edukacinį projektą, skirtą profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizavo Klaipėdos lėlių teatro žmonės. Projekto kuratorė teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardo muziejaus fondų, kuriuose sukaupta per 800 eksponatų, Klaipėdos ekspozicijai atrinko 60 lėlių. Daugiau vargu ar būtų sutalpinusi nedidelė salė. Bet ir tos atrinktosios vykusiai iliustravo lėlių teatro raidos aspektus, estetinius principus, meninius lėlininkų ieškojimus. Buvo galima pamatyti ir pirmųjų spektaklių lazdelines lėles, „menančias“ grynojo realizmo estetiką (dail. I. Mdivani „Stebuklingasis Aladino žibintas“), ir tikrą perversmą lėlių teatre sukėlusias V.Mazūro lėles iš spektaklio „Eglė žalčių karalienė“.

Sugrįžo iš Kauno

„Miela lėlių fėja“ Salomėja pasakojo ne tik vaikams… Literatūros seminare „Lėlės kaip (ir) žmonės“ dalyvavo literatūrologas doc. dr. M.Šidlauskas.

Teatralizuotame parodos atidaryme (jį organizavo Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir universiteto dėstytojas Linas Zubė su savo studentėmis) tokios gausybės žmonių seniai neteko matyti. Sveikinimo žodį tarė Nijolė Narijauskaitė ir Bronius Gražys – aktoriai, vaidinę pirmuosiuose lėlių teatro spektakliuose. Parodą savo apsilankymu pagerbė viešnia iš Vilniaus Lietuvos nacionalinės lėlininkų asociacijos UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir svečiai iš Kauno lėlių teatro muziejaus – aktorė Elena Žekienė ir teatro direktorius Sigitas Klibavičius. Unikalia paroda džiaugėsi doc. dr. Petras Bielskis, atstovavęs Lietuvos teatro sąjungai bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai. „Iš įrašo“ kalbėjo pats S.Ratkevičius, priminęs UNIMA devizą „kalbėti per vaikų širdis į tautų širdis“ ir palinkėjęs Klaipėdos lėlių teatrui galų gale rasti savo namus.

Simboliška, kad Kauno lėlės apsilankė uostamiestyje. S.Burneikaitė priminė, kad dar šeštąjį XX a. dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre aktoriais dirbę Valerija Gruodytė ir Stasys Ratkevičius savo bute (Žaliojoje gatvėje) buvo pradėję meistrauti lėles (beje, šie aktoriai vaidino 1946-asiais Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Taip nutiko, kad profesionalaus lėlių teatro ano meto Klaipėdoje nepavyko įkurti – 1958 metais jis rado vietą Kapsuke (dabartinėje Marijampolėje), o 1960-aisiais buvo perkeltas į Kauną…

Paroda įkvėpė

Ši princesė mažajai Margaritai – gražiausia.

Lankydami užsiėmimus žmonės turėjo progą susipažinti su Lietuvos lėlių teatro istorija, pamatyti filmuotoje medžiagoje užfiksuotas lėlių teatro spektaklių ištraukas, įvertinti lėlininkų praktikų veiklą ir pasiekimus, susipažinti su įvairia lėlių valdymo technika.

Ne vieną ši paroda įkvėpė. „Kauno lėlių portretų“ parodai jau aktyviai ruošiasi Adomo Brako dailės mokykla (mokyt. Rima Baukaitė), Eduardo Balsio menų gimnazija (mokyt. Jūratė Kavaliauskienė), Jaunimo centro dailės studija „Varsa“ (vad. Loreta Laurinavičienė), „Ąžuolyno“ gimnazijos filosofų svetainės nariai (mokyt. Adelė Povilaitienė).

„Ačiū. Aš irgi darysiu lėles“, – užrašė atsiliepimų knygoje viena mergaitė. „Dėkui už šiltus įspūdžius, kurie pakeitė mano požiūrį į lėles ir, iš dalies, į žmones“, – savo mintį įamžino suaugęs žmogus. Įspūdžius užfiksavo darželinukai, moksleiviai, dailininkai, tėveliai… Tarp gausybės įrašų galima aptikti ir lėlių teatro „Tri lika“ („Trys veidai“) atsiliepimą. Tai teatras iš Maskvos.

Pirmą kartą

Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus šeimininkė aktorė E.Žekienė susitiko su mažaisiais klaipėdiečiais. Klaipėdos miesto „Ąžuolyno” gimnazijos filosofų svetainė su mokytoja A.Povilaitiene irgi pabuvojo lėlių parodoje. Gitanos Gugevičiūtės nuotraukos

Daug kas vyko pirmą kartą. Pirmą kartą į gastroles išjudėjo Kauno lėlių teatro muziejaus eksponatai. Pirmą kartą vyko literatūros seminaras tarpdisciplininėje erdvėje „Lėlės kaip (ir) žmonės“, kuriame dalyvavo literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas su savo studentais. Pirmą kartą daugelis Klaipėdos vaikučių iš arti matė teatrines lėles ir su jomis žaidė, fotografavosi, jas piešė. Nemažai tėvelių pirmą kartą išgirdo, kad Klaipėdoje yra lėlių teatras ir kad ne „šiaip sau yra“, o kitais metais švęs 15-metį. Kai kas tik parodoje sužinojo, kad skudurinė Onutė turi saldaininę širdelę, ir net išgirdo ją plakant…

by admin