„Satta Outside“ – elektroninė odisėja 2012

„Satta Outside“ – elektroninė odisėja 2012

Elektroninės muzikos ir alternatyvios kultūros festivalis „Satta Outside“ šį rugpjūtį surengtas šeštąjį kartą. Ir trečiąjį – Šventojoje. Organizatorių teigimu, šiemet 100 atlikėjų pasirodymus penkiose scenose stebėjo 8 tūkst. žmonių. Renginys tampa vienu svarbiausių ir laukiamiausių įvykių Lietuvos jaunimo muzikiniame gyvenime.

Aivaras Dočkus

Dėl muzikos

Glaudus elektroninis ryšys su „Satta Outside“ užsimezgė praėjusių metų rugpjūtį, kai dievagojausi į tokią sraunią muzikos užtvanką dar niekuomet nebridęs. Smalsumo vizitas virto galingiausiu jausmu, apie kurį vaitoja du trečdaliai „popso“ kūrėjų. Todėl nuodėmės neaplankyti šio festivalio sau tikrai neatleisčiau ir iki pat Kalėdų trankyčiausi sopulių būgnais. SANTA, pataupyk dovanas tiems BEAT’o aistruoliams, kurie nenuriedėjo iki Šventosios. SATTA, I‘M COMING.

Pirmiausia – du Messi stiprumo baudos smūgiai lietuviškai žiniasklaidai. Viena krivickinė-destrukcinė jos pusė rašė vien apie Žolinę. Nors posovietinę apokaliptinę dramą primenančios Šventosios pagrindinėje gatvėje kiekvieną vakarą vyksta ydingesnis renginys – Budulinės. Bet krivickams-destruktoriams reikia kažkaip palaikyti pelningą musių perdirbimo į dramblius gamyklėlę. Kita žiniasklaidos dalis penktokiškai mokėsi dailyraščio ir tvarkingai aprašinėjo, kas kokį kotletą kramtė, iš kokių krūmų išniro ir kokios spalvos palapinėje knarkė. Tolstojiškos detalumo ambicijos? O gal poreikis prisidurti vieną kitą centą ir užpildyti redaktorių taip nemėgstamą, kone prievartinę grafą – „privalomieji savaitgalio renginiai“?

O kur svarbiausias muzikos festivalio elementas – MUZIKA?.. Kažkoks plunksnos pusgenijus sugebėjo suraityti totalų ufonautizmą, neva išvis ne dėl muzikos į „Sattą“ dvikojai padarai susirinko. Dėl atrakcijų, pablevyzgojimo su sėbrais, butelių tuštinimo ir meditacinio šienelio dūminimo. Žmogau, eik į pirkią vakarot! Didelis storas depešiškas WRONG. Visa tai tik priedai, kaip visuose tokio pobūdžio susiREIVinimuose. Kaip vis daugiau bendraBEATnikų sutinkantis elektronikos dinozauras drąsiai priimu iššūkį. Įsidėmėkite – AŠ ČIA DĖL MUZIKOS.

Amžinas persikrovimas

Temsta. Palapinės pastatymo ritualas atliktas. Nekreipkit dėmesio, čia minties šuolis. Kai rašydamas susinervinu, visuomet atlieku minties šuolį. Taigi – flashback’as ir aš vėl „Sattoje“.

Pranašystė pildosi. Šiemet dubstepo kiekis saikingesnis. Muzikinėse palapinėse aptiksi įvairiausių ritmo atmainų ir formų. Kas degina laužytus break’so laužus, kas kūrena deep house pirtį, regis (to jamaikietiško gėrio irgi būta), kažkur nuvilnijo minimal. Braukiu ten, kur elektroninis šamanizmas įgauna headliner’ių pavidalą. Į ARENĄ, kur minėto jamaikietiško gėrio pupeles į modernų ironišką ausų pašarą permala Shidlas. Aštru, sąmojinga, nuotaikėlė šauna į padanges, kur virsta pabėgusia nuotaka.

Repo seniai – pakankamai aukštos kategorijos šoumenai. Kitaip tariant, Zavodilloz. Idealiausia apšildanti kompanija, nevengianti tarp posmų filosofiškai papostringauti ne prasčiau už stand–up komikus. Taip pat sukelia nepakeliamą oldschoolinio repo nostalgiją. Blemba, kur mano sudrožtos „Public Enemy“ ir „NWA“ kasetės? Neišmeskite, žmonės, tokių retenybių, tegul RIP specialiame ypatingųjų garso laikmenų stalčiuje.

„Empti“ niekuomet neskamba tuščiai. Ir visada kažkaip neįtikėtinai naujai. Tarsi specializuotųsi kasdien restauruodami savo gerai mums žinomas dainas. Kaskart lyg visiškai kitokia, bet sykiu ta pati grupė. Amžinas persikrovimas, primenantis, jog jeigu išeitų naujutėlaitis albumas, elektroninė Lietuva būtų skirstoma į periodus prieš naują „Empti“ darbą ir po jo. Kad ir kaip nutiktų, tokia energinga Giedrė kaip „Sattoje“, visuomet diktuos ritmo madas.

Reto grožio eksperimentai

„Nicole Willis and the Soul Investigators“ – tolimiausia „Sattos“ muzikinė paklaida. Bet nuklydimai būtini, kad nepaskaustų strėnų nuo vienakrypčio eismo. Abejojančių tokiu nuklydimu būta daug, tačiau ekologiškai švaraus fanko šėlsmas įsigėrė į kraują, varinėdamas po kūnus melodingą svaigulio šėlsmą. Temperamento temperatūra pasiekė sprogstamąją ribą, ugnikalnis išsiveržė, lava nugramzdino į karščiausių širdies dūžių burbulus. Šmotas „If this ain‘t love (don‘t know what is)“ pravers romantiškų priepuolių progomis. Kažkodėl prisiminiau Tarantino filmo „Džekė Braun“ garso takelį.

Pernai tapau „Despotin Fam“ šeimos nariu. Vienas epiškiausių ano festivalio įspūdžių. Gyvas, nūdienos aktualijas rimuojantis, improvizuojančiai džiazuojantis repas. Antrą kartą Kolumbu nepasijutau, tačiau pavaikštinėti po šią repo Ameriką įdomu. O įdomiausia, jog įdomybės penktą ryto „Sattoje“ nesiliauja įdomėti. Koks gali būti šliaužimas į palapinę, kai ant upės kranto meistriškai žuvis iš vandens šokdina DJ Mamania? Miegai išblaškyti, ausys vėl prisemtos garsų. Tešla antros dienos elektroninei picai užraugta.

Trys šeštadienio vakaro komandos (viena tautiečių, dvi – britų) žaidė beveik tokio paties braižo garsinį futbolą. Ne judėjimui, o pasiklausymui. Reto grožio eksperimentai. Kapstytis po stilius kuo toliau, tuo beprasmiškiau. Vienas apibūdinimas – ir tai, kas yra gražu, yra gražu. Tai tinka Marko Palubenkos ir 96WRLD hipnotizuojančiam projektui. Tinka londoniečiams „Cload Boat“, panardinusiems areną į svajingą liūdesį, kurio sukaustytas bijojau krustelėti iš vietos, kad neiškrisčiau iš šio mistiškų peizažų paveikslo. Kompozicija „Bastion“ žaibiškai atsidūrė snukiaknygėje, kur išsklaidyta fantastiškos muzikos pamylėtojams. Beje, „Cload Boat“ savo internetinį puslapį palaimino „Sattos“ vaizdais, pakrikštiję juos užrašu „This was the best“. Teisingi bestijos.

Į Ze Best zoną lengvai įžengė kitas britiškas projektas – „Tropics“ arba kitaip – veikėjas Chrisas Wardas, atsakingas už išskirtinį tropinį skambesį. Staiga įsivaizduokite save kaip atsipalaidavusią jachtą harmoningame dangaus ir jūros susiliejime. Elektronika, išsiliejusi iš krantų. Būtinai paklausykite „Wear out“ ir „Soft vision“.

Neprognozuoti atradimai

Per vieną iš pertraukų trumpam emigruoju į Palapinę, o ten – abrakadabrinis persivertimas. Per pseudotalentų konkursus ir regos bei klausos niežulį sukeliančius televizijos projektus užtampyta Bjelle demonstruoja neregėtą negirdėtą potencialą. Žandikaulis iš nuostabos transformuojasi į sintezatorių. „Bjelleprojekt“ sąžiningai įrašomas tarp neprognozuotų atradimų.

Tačiau didysis šokas su visais „ohais“ ir „ahais“ ištinka vėliau, pagrindinėje scenoje, kurią „suvarpo“ „Projektas O“. Tekstai genialūs, jų idėjos amputuoja smegenis, elektroniniai šuorai pastato ant galvos kibirkščiuojančią šukuoseną. Aplinkui kuždesys apie naująjį lietalternatyvios kultūros mesiją – absoliučiai išprotėjusį Žygimantą Kudirką. Autobusų stotelės, mašinų numeriai, urbanistinė poezija. Šakės nugaroj. Beklausant priauga kelios nugaros, bet ir šakių trūkumo nėra. Visas pasirodymas – vienu įkvėpimu. Frontų atsitraukimui nepalikta.

Pasiruošimas esminiam momentui – vokiečių „Mouse on Mars“ grojimui užtrunka kone amžinybę. Tam jie ir vokiečiai, kiekvienas laidelis turi būti ten, kur jis tarnauja idealiausiai. Net tolerantiškiausia publika atsisveikina su kantrybe. Bet vos peliukai išsilaipina po Šventosios mėnuliu, atsiveria ištaškantys Marso krateriai. Jie – veteranai? Ne, jie užvartinėtojai. Elektroninės planetos dievai. Gauni elektros srovę nuo galvos iki kojų. Jau penktą minutę šalia manęs kažkas baubia ir klykia nesvarumo ekstazės būsenoje. Kaip vilkolakis užstaugiu ir aš. Kos-mos-as. Muzikinis orgazmas. Nebeegzistuoja niekas nei prieš tai, nei po to. Esi išrautas iš žemės su visomis šaknimis. Jei norite sužinoti, kaip „Mouse on Mars“ tai pavyksta, pasitelkite „YouTube“ ir pasižiūrėkite trumpą filmuką, kur vokietukai pristatinėja naująjį savo turą. Technologijos plius mušamieji, plius gyva reakcija į kolegos pasiūlytą tonaciją. Tiesiog gyvai gimstantys šedevrai. Kelias dienas po to nesinori kišti ausų į jokią muziką, nes viskas skamba kaip pusfabrikačiai.

Dvi savaites po „Sattos“ vaikštai su skafandru, kurio viduje nuožmiai grumiasi dvi būsenos. Euforija dėl to, kad TEN buvai. Ir depresija, kad reikės būti čia. Kurį laiką negali klausytis jokios muzikos. Bet kas, net superbetkas skamba bet kaip. Nuolatos gaudai save draugams ir kolegoms giriantį „Sattą“. Vienintelės teisingos pagirios, kurias norisi pratęsti iki begalybės. If this ain‘t love, don‘t know what is.

by admin