Savas vaikinas

Vertimai

Savas vaikinas

Viačeslavas Karpenko

Motoras staugė net uždusdamas, kai ratai pakliūdavo į prisnigtą duburį. Visai neseniai aprimo pūga, pralaužusi sieną miško, kuris iš abiejų pusių lipte lipo ant plento. Tada jie iššokdavo iš nuvarginto “lendlizinio” “Studebekerio” kabinos ir kastuvais valydavo provėžas.

Du žmonės, iškankinti dviejų šimtų kilometrų per pasišiaušusį mišką ir geliantį šaltį. Vienintelė jų viltis tame sužvarbusiame už stiklo pasaulyje buvo žibinto spindulio pluoštas ir benzinu pradvisusios kabinos šiluma. Antrąjį žibintą jiems išdaužė, kai guldė krovinį.

Iš Kniažpogosto, svarbiausio Komių respublikoje geležinkelių nervų mazgo, jie vežė apsaugos vamzdžius gręžėjų brigadai. Vamzdžius reikėjo atgabenti laiku, nes žiemą nutraukus darbus, naftos verslovei jau būtų galas. Jiems beliko vos dvylika valandų ir šimtas dvidešimt kilometrų plento. O pusnių kelyje pasitaikydavo vis dažniau ir dažniau. Ir vis labiau kaito, duso variklis, kol radiatoriuje nepradėjo virti vanduo. Teko stoti ir užkurti laužą, kad galėtų išsitirpinti sniego. Jaunesnysis beveik vaikėzas, pakliuvęs į šiaurę per romantiko užsispyrimą, nevykusiai slystelėjo pildamas vandenį į radiatorių ir visą kibirą išvertė ant savęs. Teko vėl semti sniegą į aprūkusį kibirą, o keturiasdešimties laipsnių šaltis beregint sukaustė jo veltinius ir ledine plėvele aptraukė vatines kelnes.

Už keleto kilometrų iš naujo teko stumdyti sniegą po mašinos ratais. Jo kojas tarsi kas veržė diržu, ėmė svaigti galva ir traukė prie miego, bet jis kramtydavo lūpas ir nė už ką nenorėjo rodyti savo silpnumo. Vėliau lyg palengvėjo, o per kitą atokvėpio minutę jaunėlis net spėjo papasakoti apie baltąją tylą, sužavėjusią tris keliautojus, apie kovą ir pergalę, apie drovią ir švelnią vyrišką draugystę.

– Žiūrėk tu man, – lingavo galva vairuotojas, neatitraukdamas akių nuo plento. – Gerai išmanė mūsų gyvenimą tavo Londonas. Įsipilk burnelę ir sau.

Spiritas degino gerklę, jie praverdavo dureles, kad pasisemtų saują sniego. “Manyk, kad plombyras”, – šaipėsi vairuotojas, šnairomis žvelgdamas į jaunuolį.

– Džekas Londonas – tai bent rašytojas, viską išbandė pats: berniukas pasiuntinukas, laikraštininkas, jūreivis, aukso ieškotojas, atrodo net piratas.

– Įdomus bene buvo vaikinas. O dabar? Ką jis daro?

– Mirė. Jau keturios dešimtys metų.

– Savas buvo… Lipam kasti, o tai variklį baigte pribaigsim.

Ir vėl jie kasė. Ir važiavo toliau. Ir vėl stumdė sniegą iš po mašinos ratų. O paskui pasirodė Vizingės žiburiai. Nedidelio miestelio prie šiaurinės upės Vizingės, kuri dabar ilsisi sukaustyta metro storio ledo.

Kada jaunėliui prapjovė veltinius, kad galėtų juos nutraukti nuo sutinusių kojų, jis sudejavo iš skausmo. Kimus riksmas išsiveržė pro jo lūpas, sugrąžindamas į gyvenimą.

Kitą dieną keturiasdešimtmetis vairuotojas įsmuko pro siauras kaimo medicinos punkto duris.

– Štai ką atnešiau, – jis draugiškai pūstelėjo spirito ir tabako kvapu, – gal greičiau pralėks laikas? O tu sveik ir stiprėk.

Tai buvo Džeko Londono knyga “Smokas Belju”. Ir butelis geriamo spirito.

Iš rusų k. išvertė

Rimantas Černiauskas

by admin