SEAS kulminacija Gdanske, arba Pirmas blynas buvo geriau iškeptas

FESTIVALIO PĖDOMIS

SEAS kulminacija Gdanske, arba Pirmas blynas buvo geriau iškeptas

Goda GIEDRAITYTĖ

Vos prieš kelis mėnesius Klaipėdoje nuvilnijęs tarptautinis meno festivalis SEAS spalio 22-26 dienomis savo sparnus išskleidė virš Lenkijos uostamiesčio. Nedidelė grupelė klaipėdiečių festivalio partnerių buvome nuvykę į Gdanską. Mat labai rūpėjo, kaip vystoma festivalio idėja ar pagrindiniai SEAS organizatoriai švedai pasimokė iš klaidų, ar mes, jų naujieji partneriai, turime iš ko pasimokyti.

Dėmesiu nelepino

Keliaudami į šį Lenkijos uostamiestį iš tiesų tikėjomės pamatyti SEAS festivalio kulminaciją. Juk į Lenkiją projektas atkeliavo po to, kai, be Klaipėdos, dar aplankė Kaliningradą ir Liepoją. Vadinasi, patirties pasisemta. Bent jau lyginant su “pirmu blynu”, kuris buvo “iškeptas” Klaipėdoje. (Iš dalies tai liudijo išaugęs festivalio techninių darbuotojų skaičius.)

Deja, teko nusivilti. Užtrukęs Gdanske penkias dienas, švedų prodiusuotas festivalis nesulaukė tokio vietinių organizatorių, publikos ir žiniasklaidos dėmesio, kokiu lepinosi Lietuvos uostamiestyje. Ir nors žvilgčioti į užkulisius nėra labai deramas dalykas, vis dėlto kaip suinteresuoti asmenys praskleiskime uždangą ir paanalizuokime teigiamas ir neigiamas festivalio Gdanske puses (be abejo, nepamiršdami Klaipėdos konteksto).

Stigo informacijos

Pradėkime nuo pirminės SEAS idėjos – jūrų uosto, kuris privalėjo tapti ne tik lokalizacija, bet ir koncepcija. Tačiau milžiniška Gdansko uosto teritorija greičiau tapo dezintegruojančia ir klaidinančia, nei atskirus festivalio projektus į vieną erdvę sujungiančia vieta. Bebaigiančios nugriūti pastatų virtinės, žolėmis užžėlę takeliai ir jokio apšvietimo tamsiu paros metu teikė uostui savotiško sovietinio šarmo, tačiau jokiu būdu nepriminė tarptautiniam festivaliui paruoštos aplinkos. Vos kelios vėliavėlės su festivalio atributika ir atsitiktinai pamėtyti plakatai visiškai neatliko informuojančios ar kryptį nurodančios funkcijos.

Dar prasčiau su informacija būta mieste. Nepasakytum, jog nebūta plakatų ar reklaminių tentų, tačiau juose apibendrintai nurodytos renginių vietos (nesąmoningai ar konceptualiai nenurodant adreso) Gdanske negyvenančiam žiūrovui visiškai nieko nesakė.

Kita vertus, lenkų organizatoriai pasistengė išleisti nepriekaištingą festivalio katalogą, kuriame pastebėjome tik vieną “trūkumą”: ant viršelio, menamai turinčio reprezentuoti Gdansko uostamiestį, puikuojasi Klaipėdos Šiaurinio rago panorama.

Atmosfera neišliko

Spektakliai ir šokio projektai, kaip ir Klaipėdoje, buvo pristatomi cechuose, viename kurių glaudėsi ir garsioji Kristoferio kavinė. Deja, čia ji visai nepriminė Klaipėdos analogo: nei kėdžių, nei stalų, nei šiltos lankytojų šypsenos… O ir pats kavinės prižiūrėtojas nė iš tolo nepanašus į tą vasaros linksmuolį. Kaip ir visa likusi organizacinė komanda…

Festivalio tempas ir jį nuolat lydinčios stresinės situacijos neabejotinai išvargino “Intercult” atstovus, o dalyviams leido konstatuoti, jog ta atmosfera, kuri buvo sukurta Klaipėdoje, niekur kitur nepasikartojo. Galbūt todėl taip nuoširdžiai šiltai buvome sutikti visų Klaipėdoje viešėjusių festivalio dalyvių.

Akivaizdu, kad skambiai deklaruotas komunikacijos ir vietinių bei užsienio menininkų bendradarbiavimo siekis vėlgi buvo pamirštas. Tai liudijo ir vieną dieną visų SEAS organizatorių bei dalyvių surengta diskusija apie festivalio perspektyvas ir ateitį. Joje vienbalsiai akcentuota Klaipėdos menininkų dalyvavimo projekte svarba ir unikali festivalio atidarymo šventė Lietuvos uostamiestyje.

Atšalo ne tik oras

Galbūt artimesnio kontakto užmezgimui pritrūko ir jau minėtos festivalio kavinės? Ją turėjo atstoti uoste egzistuojantis klubas, tačiau pastarasis funkcionavo labiau kaip valgykla nei festivalio dalyvių susibūrimų vieta.

Komunikacijos trūko ir su žiūrovu. Į spektaklius susirinkdavo vos kelios dešimtys kultūros mėgėjų, kurių didesnę dalį sudarė tie patys SEAS dalyviai ir organizatoriai. Turint omeny, jog Gdanskas turi beveik dvigubai daugiau gyventojų nei Klaipėda, tokie skaičiai iš tiesų stebina.

Festivaliui Gdanske koją pakišo ir metų laikas. Nors visas dienas švietė saulė, tačiau vakarais iki minuso atšąlantis oras, suprantama, nebuvo festivalio sąjungininkas. Kita vertus, čia nebūta tokių kliūčių, kaip Priešgaisrinės departamento draudimai ir reikalavimai.

Nepaisant visų gal pernelyg neigiamų mano pastebėjimų (kuriuos, be abejonės, lydi “Intercult” vadovo Chriso Torcho nepagarbaus ir nepateisinamo interviu, prieš išvykstant iš Lietuvos duoto vienam didžiųjų mūsų šalies dienraščių, šleifas), Gdanske dar kartą galėjome pasidžiaugti visų spektaklių ir projektų pristatymais.

Velkasi šleifas

Fantastiškų “Hotel Pro Forma”, “BADco”, G. Varno, D. Grasi ir M. Lundbergo bei kitų autorių ir grupių darbų gretas Lenkijoje papildė keli Klaipėdoje nerodyti kūriniai: jungtinis lenkų teatro bei šokio projektas “Odys-SEAS” ir italų grupės “Impasto” choreografinis projektas “Mice”. Abu projektai – šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo interpretacijos, tik vienu atveju pasitelkiama antikinė Odisėjo tema, o kitu – į žmogų pažvelgiama per pelių išlikimo istoriją.

Festivalis SEAS Gdanske baigėsi. Ir jokių “Flota” grupės pretenzijų dėl atviros scenos Baltijos jūros fone, jokių problemų dėl “BADco” spektaklio “Deleted messages” iškėlimo iš uosto teritorijos į mieste esantį pastatą… Jokių žiūrovų nusiskundimų dėl metalinių kontrukcijų sėdėjimui ar kavinės inventoriaus trūkumo (jau nekalbant apie pačios kavinės nebuvimą)… Jokių priekaištų dėl maisto asortimento ar penkių žvaigždučių viešbučio… Taip ir likom nesupratę, kuo čia, Klaipėdoje, taip neįtikome gerbiamiems švedų prodiuseriams ir kodėl nusipelnėm tokių skaudžių mūsų adresu šalies spaudoje išsakytų žodžių.

Kita vertus, juk svarbiausia – dalyvių ir žiūrovų nuomonė, anot kurios, nors Klaipėdoje būta pasaulinės SEAS premjeros, pirmasis blynas pasirodė besąs geriausiai iškeptas.

by admin