SĖJOMAINA, arba Tai, kas po (už) DURŲ
Ilgiau nei mėnesį „Herkaus galerijoje” – „Klaipėdos galerijos” filiale Herkaus Manto gatvėje veikė telšiškio dailininko Romualdo Inčirausko tapybos paroda „Sėjomaina”, atskleidusi kitą puikaus metalo plastikos meistro kūrybos pusę.
Algė Dargienė
Kita saviraiškos pusė
Autorius labiau žinomas kaip me-talo plastikos objektų, skulptūrų ir medalių kūrėjas, nuo 1986-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodose dalyvauja jau tris dešimtmečius, dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete, yra jo docentas.
Parodos pavadinimo potekstė, kita R.Inčirausko saviraiškos pusė, skatina kitaip pažvelgti į autoriaus asmenybę ir kūrybą, sugretinant du kūrybos žanrus: metalo plastiką ir tapybą, įvertinant jausmo ir intelekto – moteriško ir vyriškojo prado – svorį kūryboje, prisimenant įsipareigojimo ir laisvės sąvokas, metalo meno profesionalumą ir tapytojo „mėgėjo“ nusidėvėjusį apibrėžimą. Ir paradoksus. Ir kodėl toji „sėjomaina“ reikalinga kūryboje bei kokia jos būtinybė R.Inčirauskui.
Iš tiesų jausmo ir intelekto santykio proporcija lemia kūrėjo braižą, kūrinio plastiką ir meno krypčių stilių. Tas santykis R.Inčirausko kūryboje pasireiškia savotiškai. Jis tarsi skirtingai atseikėja emocijų ir išprotavimo, kurdamas metalo plastiką ir tapydamas, proporcijos net susipina.
Tarsi du poliai
Metalo plastikos kūrime (reljefų, medalių, mažojoje skulptūrinėje plastikoje) dominuoja intelektas. Kūriniai asocijuojasi su vyrišku, metafiziniu pradu, fizine jėga. Jie tvirti ir tvarūs medžiaga-metalu, forma, technologija, konstravimo principu, idėjos realizavimo procesu, išmąstytu, atliktu pagal tam tikras taisykles, eiga.
Tapyboje – R.Inčirauskas leidžiasi nevaržomai, tarsi birželio pievoje, laisvai ganytis, klaidžiodamas, skabydamas spalvas, potėpius, faktūras, prisiminimus, asociacijas, išgalvotus mūšius. Be įsipareigojimų.
Bet paradoksas – reljefų, medalių, skulptūrų plastika ekspresyvi, emocionali ir trapi. Tapybos – atvirkščiai – racionali. Čia jutimas pasireiškia dviejų formų santykiu – ovalo (paukščio ženklas) ir kvadrato užuominos apačioje. Šis santykis yra svarbiausia plastinė kalba – monologo „tekstas“, atspindintis jausmą, mąstymą, būseną. Rebusas to, ko negali neišsakyti, neišsipasakoti.
R.Inčirauskas atsiveria vidiniams santykiams, paveiktiems išorinių įvykių, ir todėl paveikslo plastika bei formų derinio rezultatas gali būti bet koks ir kiekviename paveiksle vis kitas. Svarbiau, kad tai tenkina jį patį ir tuo metu jis atitrūkęs nuo išorinio pasaulio ir „metalo“ svorio. Taip besikartojančių formų išraiška įrodo, kad kiekvienas objektas (ir subjektas) gali įkūnyti savyje kai ką daugiau iš to, ką mes įpratę jame matyti.
Iki „kol išsikvepia dvasia“
R.Inčirausko vaizduojamas objektas nesikeitė nuo pirmo tapybos darbo. Kinta ovalo ir kvadrato, erdvės (fono), spalvos intensyvumo (bei paveikslo pavadinimo) santykis. Ir pojūčiai, kuriuos sukėlė tas santykis. Jais – pojūčiais gali „(per)skaityti“ R.Inčirausko vidinių monologų tapytus tekstus. Gražius, žaismingus, vis laisvėjančius ir turinčius didelį plastikos įvairovės potencialą.
Plastinės išraiškos formos absoliučiai laisvos ir tiesiog neišsemiamos. Kaip ir turinys. Ovalo ir kvadrato santykis, spalvos daro fizinį poveikį, jas galima jungti, derinti, sukeliant visą skalę jausmų ir nuotaikų. R.Inčirauskas valdo ir tobulina tapybinės plastikos elementus – liniją, faktūrą, potėpį, spalvą, tašką. Tapybos darbuose „kalba“ įsiklausydamas į save, metalo formų plastika – apie amžinas vertybes.
Metalo plastikos meistro pareiga ir „maistas“ sielai, arba vidinė būtinybė tapyti – štai kas lemia „sėjomainą“ R.Inčirausko kūryboje. „Sėjomainos“ rezultatas – 2009-ųjų derlius: dailininko sukurtos „Durys” Telšių katedrai ir naujausi tapybos ant drobės monologai iki „kol išsikvepia dvasia“.
