„Šermukšnyje“ klegėjo teatrai
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ tris žvarbius birželio vakarus bandė įpūsti vasariškos kaitros į kultūrinį Klaipėdos piliavietės žaizdrą.
Visko po truputį
15-tąsyk vykęs renginys nestokojo įvairiausių menų ir jų sintezės. Žaisminga komedija jame susipynė su mitologine opera, šiuolaikinis šokis – su pantomima, vieno aktoriaus teatro monologai – su siautulingu lėlių šou.
Koncertinėse „Teatrabario“ programose azartiškai liejosi bliuzrokas, chorinė, pučiamųjų ir akordeono muzika – koncertavo seniai girdėta „Kontrabanda“, mišrus choras „Cantare“, Karinių jūrų pajėgų orkestras ir ansamblis „Subtilu-Z“, o festivalį užbaigė energija trykštanti Liepojos lėlių teatro koncertinė programa „Malenijos žvaigždės“.
O kur dar įvairios akcijos ir satyrinės atrakcijos, kurių kiekvienąsyk prisigalvoja „Šermukšnio“ rengėjai – režisierius Alvydas Vizgirda ir jo vadovaujamas Pilies teatras. Šiuosyk prie jų prisijungė jaunieji Klaipėdos dramos teatro aktoriai, tapę festivalio vedėjais ir improvizuodami jo kritikus. Gal ne visuomet jų sąmojis pasiekdavo publikos ausis, gal kartais jas rėžė menkas pasiruošimas ir per didelis pasitikėjimas savimi, bet vis tiek buvo smagu matyti gražias jaunosios teatro kartos pastangas kuriant ir šventišką, ir labai savą, sklidiną abipusio pasitikėjimo ir laisvės atmosferą. Vėliau pagalvojau, kad tos laisvės buvo gal net per daug. Nė vienas festivalio projektas nebuvo deramai pristatytas, publikai nepasiūlė spektaklių programėlių.
Kultūros parafrazės
Jau pirmąjį festivalio vakarą į piliavietę besirenkančią publiką pasitiko akcijos „Kultūra – vakar, šiandien ir rytoj“ personažai – trys gatvės muzikantai ant pakylų, kurias atstojo šiukšliadėžės, kaip mokėjo grojo armonikomis. Apie akcionierių intencijas galima buvo nujausti iš centų po kojomis padėtose kepurėse ir instrumentų dėkluose. „Niekas nesikeičia – kaip vakar, taip ir šiandien vargšė kultūra ištiesusi ranką prašo pinigų“, – pasidalijo meninės akcijos įspūdžiu iš Vokietijos specialiai į šį festivalį atvažiavusi teatrologė Nina Mazur.
Kitąvakar piliavietėje „išsidirbinėjo“ aktoriai Jolanta Puodėnaitė ir Edvardas Brazys. Jiedu surengė tikrą miesčionių puotą vidury aikštės, per pačią krizę ir nerūpestingai išdykavo apstulbusių žiūrovų akivaizdoje.
Pagrindinės programos pradžia publikos vaizduotę skraidino šokio projektais. „Šermukšnį“ pradėjusi klaipėdiečių choreografių Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės kompozicija „Paralelinė fantazija“ daugiau žinių apie šiuolaikinio šokio prasmes nesuteikė, bet buvo gražu žiūrėti, kaip saulėlydžio fone ant žole apaugusio pylimo, o vėliau ir aikštelėje tiesiog ant žvyro plastiškai judėjo šokėjai. Iš toli vaizdas įspūdingesnis. Iš arti krenta į akis neproporcingos, apkūnokos kai kurių figūros. Jei manoma, kad šiuolaikiniam šokiui užtenka vien didelio noro, tai nėra ko stebėtis, kad toks menas nesusilaukia supratimo ir liaupsių.
Auksas ir pelenuose žiba
Lenkų teatro „Akt“ parodytas spektaklis be žodžių „Sapnų piemuo“ – kitas kraštutinumas. Per daug iliustratyvus, „sukramtytas“, aiškus ir paprastas. Dar – saldus kaip dirbtinis medus, bet spalvingas ir vaizdingas, įsiminė profesionali, aukšto lygio artistų plastika.
Alekso Mažono vadovaujamo teatro „A“ kompozicija „Išvirkščias“, kažkodėl atsidūrusi koncertinėje festivalio programoje, gal tik didžiais filosofiniais užmojais pranoko lenkus. Bet nesusipažinusiems su projekto idėja, kaip pastebėjau, tos „abrakadabros“ ir nepritrūko. Žiūrovus hipnotizavo artistų spinduliuojama pozityvi energija, kostiumai, apšvietimas kirbino vaizduotę.
Teatro laboratorijos iš Vilniaus „Atviras ratas“ atvežtas „Sparnuotasis Matas“ pagal Kazį Binkį, režisuotas Aido Giniočio, nuteikė siautulingai „rimtai“. Tokio užkrečiančio jaunatviško polėkio, tokios stiliaus ir profesionalumo dermės neteko matyti jokiame kitame šio festivalio spektaklyje.
Nebent… Gliukų teatro veterano Beno Šarkos monospektaklyje „Skylės ir dulkės“. Beno vaidinimai, kad ir matyti, kiekvienąsyk atrodo vis kitaip. Jie numiršta ir prisikelia tavo akyse be jokio melo, patoso ir tarsi iš niekur – tik keli gniužulai popieriaus, truputis benzino, ugnies kibirkštis ir saujelė dulkių… Tai magiškas, poetiškas ir labai paveikus teatras, erdvus interpretacijoms ir visuomet žavintis nepailstančio ieškoti aktoriaus idėjomis, plastika ir ištverme.
Tikra dovana
Paskutinį festivalio vakarą matytas vokiečių „Boris&Konsorten“ teatro monospektaklis pagal Aristophaneso „Lysistratą“ (rež. Christosas Nikopoulusas) nuvylė ne tik todėl, kad buvo vaidinamas vokiečių kalba be vertimo. Rusų kilmės aktorius Aleksejus Borisas vienas pats įkūnijo visus senovės graikų komedijos personažus. Kad tai būtų įdomu, reikia daug daugiau talento ir dar daugiau išradingumo, nei matėme šiuosyk. Jei festivaliui reikėjo dar vieno monospektaklio, tai galėjo pasikviesti bet kurį lietuvišką „Urvinį žmogų“ – šimtąsyk geriau.
Geriau ir Vidmanto Bartulio „Aušrinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre režisuota festivalio meno vadovo A.Vizgirdos, skambėjo teatro salėje nei po atviru dangumi, žvakių apsuptyje. Vizualus spektaklis, bet piliavietėje skambėjęs jo muzikos įrašas dėl techninių trukdžių nesuteikė malonumo.
Vis tiek bendras „Šermukšnio“ įspūdis tikrai neprastas. Festivalis buvo labai margas, įvairus, atviras ne tik teatro, bet ir kitiems menams, o svarbiausia – publikai. Tikra dovana.
