„Sesuo Kerė“: latviškas miuziklas Lietuvoje

„Sesuo Kerė“: latviškas miuziklas Lietuvoje

 

Raimondo Paulo miuziklo „Sesuo Kerė” premjera Klaipėdos muzikiniame teatre vos pasirodžiusi scenoje apaugo gandais ir nuvylė dalį publikos, nes spektaklis vyko pagal fonogramą, nors buvo žadėta, kad jam akompanuos teatro orkestras.

Anatolijus Lapinskas

Fonograma – tiesiog puiki

Išsyk galiu patikinti, kad toji fonograma buvo tiesiog puiki. Paties R.Paulo su įkvėpimu grojami nepakartojami pasažai, idealūs įraše dalyvaujančių orkestrinių grupių susiliejimai, meistriškos orkestro solistų improvizacijos, visuotinis muzikantų susigrojimas, drįsčiau teigti, buvo, ko gero, geresnis variantas nei gyvai matomas ir girdimas orkestras, greičiausiai sunkiai susidorosiantis su begalinėmis sinkopėmis, svinguojančia ritmika, apskritai visa „milimetrinio“ ritminio tikslumo „Sesers Kerės“ partitūra.

Te nesupyksta klaipėdiečių orkestras, kad taip manau net negirdėjęs jo repeticijų, bet, greičiausiai, panašiai ir buvo, nes režisierė, kaip kalbama, išgirdusi jo grojimą, išėjo iš repeticijos. Beje, internete teko matyti ir girdėti „tikrą“ didelio orkestro skambesį „Sesers Kerės“ dainose, tačiau R.Paulo vadovaujamo „combo“ skambesys bent jau šių eilučių autoriui vis tiek atrodo geresnis. Taigi fonograma, manyčiau, tik padėjo „Kerei“, o publikos noras būtinai matyti ir girdėti teatro orkestrą rodo tik jos miesčionišką nesusivokimą: „Sumokėjau pinigus ir už orkestrą, o jo nebuvo…“.

Vienas garsiausių prie Baltijos

Grįžkime prie spektaklio esmės ir prasmės.

Kas yra miuziklas? Aiškinant enciklopediškai, tai muzikinis–sceninis kūrinys, kuriame susipina kalbamieji dialogai, dainos, muzika, šokiai. Beje, kūrinio siužetas čia nėra pats svarbiausias dalykas. Jis atsirado vystantis operetei XX a. Apskritai dar ne visada miuziklas pripažįstamas kaip atskiras žanras. Nėra ko slėpti, tai komercinis žanras, nes kaleidoskopiškai besikeičiančios scenos, populiariosios muzikos stilistika pritraukia itin daug žiūrovų.

Miuziklas gimė Amerikoje, tačiau XX a. antrojoje pusėje jų nemažai sukūrė ir europiečiai. R.Paulo 1978 m. sukurtas miuziklas „Sesuo Kerė“ (beje, latviškai jis dažniau vadinamas tiesiog „Kerija“, pagal pagrindinės veikėjos vardą), yra vienas žinomiausių Baltijos platumose.

Pristatant miuziklą „Sesuo Kerė“ rašoma, kad jis sukurtas pagal T.Dreiserio to paties pavadinimo romaną (angl. „Sister Carry“, latv. „Māsa Kerija“). Tiesą sakant, vien iš miuziklo eigos jo ryšį su romanu gana sunku atsekti. Tačiau perskaičius romaną ar bent jo siužetą, viskas, taip sakant, atsistoja į savo vietas – veikėjų poelgiai ir veiksmo scenos tampa lyg ir aiškesnės.

Libretas – retrospektyvinis

Apskritai „Sesers Kerės“ libretas (miuzikle jis pavadintas scenarijumi, tarytum kine), drįsčiau teigti, yra kažkuo panašus į kai kurių didžiųjų klasikinių operų libretus. Ten veiksmą ir veikėjų giminystės ryšius irgi sunkoka suvokti. Betgi klausaisi itališkai dainuojamos puikios muzikos, ir to užtenka. Taip ir čia. Librete yra nurodomos veiksmo vietos, veikėjų poelgiai, bet vien iš tų paaiškinimų dar sunku nustatyti miuziklo herojų veiksmų motyvaciją ir pačią veiksmo eigą, juolab kad pastaroji laiko atžvilgiu neina vien pirmyn, bet kartais, pvz., veikėjų prisiminimuose, pasuka atgal…

Taigi žiūrovams, matyt, geriau nesistengti išsiaiškinti, kas, su kuo ir kodėl, o tiesiog pasinerti į išties puikų R.Paulo melodijų ir jo vadovaujamo ansamblio garsų pasaulį.

Miuziklo veiksmas, palyginti su romanu, iš XIX a. pabaigos perkeltas kažkur į XX a. vidurį, jau į televizijos amžių. Televizijos todėl, kad scenoje stūkso televizijos kamera, tiesa, truputėlį griozdiška, kokios būdavo prieš 40 ar 50 metų. Ji reikalinga todėl, kad pagal scenarijų miuziklas prasideda televizijos studijoje, kur aiškinamasi dėl spektaklio, kuriame turėtų dalyvauti Kerė, peripetijų. Bet romane artistinis Kerės laikotarpis atsiranda beveik pabaigoje, taigi Kerė prieš tą, greičiausiai neįvykusį televizijos spektaklį prisimena visą savo gyvenimą. Toks retrospektyvinis siužetas leidžia laiko prasme „slankioti“ gana laisvai, primenant vieną ar kitą Kerės gyvenimo detalę.

Muzika daro įspūdį

O kokią vietą čia užima R.Paulo muzika? Ogi tokią, kokią ir turėtų užimti miuzikluose: tai gražių šiuolaikinių melodijų puokštė, daugelį miuziklo scenų pakelianti į, galima sakyti, virtualų pasaulį, kur muzikos garsais į siužete įvardytas situacijas pažvelgiama tarsi iš paukščio skrydžio, iš bendražmogiško gyvenimo supratimo ir patirties pasaulio.

Turiu pripažinti, kad toks muzikos „skrydis“ kartu su puikiais Janio Petero poetiniais tekstais (vertė Ramutė Skučaitė) tikrai daro įspūdį. Klausydamiesi šios muzikos, spektaklio žiūrovai, tikiu, pamąsto ne tik apie veikėjų, bet ir apie savo gyvenimo prasmę ir esmę, apie meilės, karjeros, pareigos ir atjautos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Daugelis miuziklo dainų jau seniai pradėjo atskirą savo gyvenimą, jos skamba koncertinėje estradoje, jas mielai dainuoja žinomi estrados ir ne vien estrados dainininkai.

Jaučia kūrinio stilistiką

Kaip atrodė „Sesuo Kerė“ Klai-pėdos scenoje?..

Ją statė latvių kūrybinė brigada: režisierė Galina Poliščiuk, dailininkė Lienė Dobraja, scenografas Aigaras Ozolinis, choreografas Albertas Kivleniekas. Todėl Klaipėdos spektaklis yra labai panašus į rygietišką. O jis ten pirmą kartą pastatytas prieš 30 metų, tuomet susilaukė fantastiško pasisekimo, per vienus metus buvo parodytas net 76 kartus. Beje, naujausias, jau ketvirtas šio miuziklo pastatymas Latvijoje, pavadintas „Kerė: retrospektyva“, prieš pusantrų metų sukurtas tos pačios komandos Rygoje, bet jau Nacionaliniame teatre, irgi surenka pilną žiūrovų salę.

Klaipėdos muzikiniame teatre „Seserį Kerę“ mačiau pagrindinius vaidmenis dainuojant Anželai Adamovič, Virginijui Pupšiui, Gintautui Platūkiui, Svetlanai Konstantinovai. Jie visi gerai jaučia visą „miuziklinę“ spektaklio stilistiką, kai reikia per akimirką pereiti iš kalbamojo dialogo į dainą ar šokį, iš kamerinės scenos – į masinę, kartu pajausti visą „retro“ malonumą ir jį perteikti žiūrovui.

Manyčiau, kad į bendrą ansamblį įsilieja ir visi kiti scenoje dainuojantys ir šokantys veikėjai. Net pagalvojau, kad jie visi užburti tokio „statome spektaklį!“ malonumo.

Norėtųsi geresnio dainavimo

Vis dėlto žiūrint Klaipėdos „Seserį Kerę“ kartais kildavo ir kritinių minčių.

Spektaklio finalas liko šiek tiek „pakabintas“, nes net jei miuziklo pabaiga yra ne taškas, o „daugtaškis“, jis vis tiek turėjo būti aiškiau įprasmintas. Choreografinėse scenose per daug sumaišties, o paprasčiau sakant – susigrūdimo. Žinoma, to priežastis – maža scena.

Esminė pastaba: bendrą scenos ansamblį vertinant teigiamai, iš kai kurių ne pagrindinių spektaklio dalyvių norėtųsi sulaukti geresnio dainavimo lygio, nes į aukštos klasės spektaklio visumą, ypač scenografiją, jie įmeta vieną kitą disonanso grūdą.

Klaipėdiečių spektaklyje būtina rasti tą „aukso vidurį“ tarp operinio ar operetinio dainavimo ir miuziklo stiliaus. Suprantu, kad tai yra gana sunku.

Beje, naujausiame Rygos pastatyme R.Paulas užsispyrė nekviesti dainininkų „iš šono“, tikindamas, kad aktoriai geriau sukurs vaidmenis nei kviestiniai dainininkai. Iš tokių pozicijų vertinant Klaipėdos spektaklį, jis yra tikrai sėkmingas. Prisipažinsiu, kad mano – muzikanto ausiai dainavimas muzikiniame teatre yra vis dėlto svarbesnis nei aktorinė meistrystė. Galbūt tai subjektyvi nuomonė.

„Klaipėda turi teatrą“

…Šiuos žodžius ištariau teatro vadovei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei po spektaklio.

Linkiu, kad tokį turėjimo jausmą patirtų ir klaipėdiečiai, miesto valdžia. Ir kad nereikėtų teatrui drebėti dėl gaisrininkų vizitų ar gęstančio apšvietimo spektaklių metu.

Beje, Rygoje šiuo sunkmečiu rekonstruojant vieną teatrą, kur irgi buvo pastatyta „Sesuo Kerė“, įsteigtas paramos fondas ir net teikiamas telefono numeris, kuriuo paskambinę rygiečiai gali padėti prisidėdami nors vienu kitu latu.

Argi ne sektinas pavyzdys?

by admin