Sezono pabaigoje – uždegantis profesionalumas
Danguolė Vilidaitė
Birželiui baigiantis nuskambėjo paskutinieji trečiojo Klaipėdos koncertų salės sezono koncertai. Ypatingi pabaigos akcentai – du kviestiniai užsienio atlikėjai: vokiečių fleitininkas Johanesas Karstenas Hustedas (Johannes Karsten Hustedt) ir smuikininkas iš Prancūzijos Filipas Grafinas (Philippe Graffin).
 |
| Pianistas J.Karnavičius ir fleitininkas J.K.Hustedas klaipėdiečius sužavėjo nuostabiu ansambliškumu. Žymus prancūzų smuikininkas F.Grafinas Klaipėdoje koncertavo pirmąsyk. Jis griežė solo su Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojamu R.Šerveniko. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Simboliška, kad baigiantis sezonui birželį koncertuose dalyvavo beveik visi ryškiausieji mūsų miesto muzikiniai kolektyvai: mišrus choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), orkestras „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis), Klaipėdos brass kvintetas (vadovas Vilmantas Bružas) ir karilionininkai (Kęstutis Kačinskas, Stasys Žilevičius), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė).
Sezoną vainikavo svečių – fleitininko J.K.Hustedo ir smuikininko F.Grafino – pasirodymas.
Vokiška mokykla
Fleitininko J.K.Hustedo ir pianisto Jurgio Karnavičiaus koncerte labiausiai įsiminė XIX amžiaus prancūzų kompozitoriaus K.Franko sonatos A-dur atlikimas. Nors šio kūrinio originalas skirtas smuikui ir fortepijonui, versija fleitai atrodė pakankamai įtikinama, kompozicijos esmė ir dalių charakteris išliko nepakitę: pastoralinė idilija, drama, kulminacinis centras trečioje dalyje, nedidelės smuiko (šiuo atveju fleitos) ir fortepijono varžybos kontrastingame finale.
Taip pat gražiai suskambo J.S.Bacho sonata h-moll fleitai ir fortepijonui – jos švelnios pirmosios dalies temos, tarsi persipynusios ištisinėje begalinėje tėkmėje, intensyviai polifoniškai plėtojama trečioji dalis, nors čia veržlumo gal kiek ir pritrūko.
Populiarioji F.Šuberto sonata a-moll, skirta trumpai XIX amžiuje gyvavusiam instrumentui „Arpeggione“ (tarpinis tarp šešiastygės gitaros ir violončelės, artimas violai da gamba). Šio kūrinio versijos violončelei ar altui, t.y. tiems instrumentams, kurie savo diapazonu ir charakteristikomis labiausiai priartėja prie „Arpeggione“, dabar pasitaiko dažniausiai. Versija fleitai skambėjo kiek neįprastai. Lengvas ir dainingas Šuberto paprastumas išliko, tik jo melodijos čia tapo skaidresnė, romantinis jausmingumas – tyresnis. Pritrūko styginiams būdingų štrichų, ypač arpedžo (nuo kurio ir kilo instrumento pavadinimas).
Svarbiausia šio vakaro ypatybė – nuostabus ansambliškumas, kuriame susijungė panaši abiejų atlikėjų grojimo maniera: pedantiškas (gerąja prasme) dėmesys smulkiausioms detalėms – vokiška mokykla, brandus, sakyčiau, vyriškai racionalus „teksto perskaitymas”, tarsi per daug nepasiduodant jausmingumui, ir kartu nepaprastas vidinis dinamiškumas, su kartais prasiveržiančiais lyriniais ar dramatiniais epizodais. Muzikinius įvykius sekti jų interpretacijoje tikrai buvo įdomu.
Smuikas ir meistras
Finalinis trečiojo Klaipėdos koncertų salės sezono akordas – F.Grafino ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncertas. Išgirdome smuikininką, kurio grojimas, kaip sakoma, labai primena jaunojo Jegudi Menuchino stilių. Taip pat išgirdome ir jo reto švelnaus garso smuiką, kurį, kaip manoma, maždaug 1750-aisiais pagamino Venecijos meistras Domenikas Busanas.
Sudėtingas ir gilus XIX amžiaus vokiečių romantiko R.Šumano koncertas violončelei ir orkestrui a-moll (versija smuikui) muziko atliekamas sužaižaravo įvairiausiomis nuotaikomis, stebino precizika ir uždegančiu aistringumu. Ypač efektinga buvo virtuoziška trečioji dalis – tarsi vienu atsikvėpimu.
Tačiau J.S.Bacho koncerto smuikui ir orkestrui E-dur interpretacija kiek nuvylė. Kūrinys žinomas ir dažnai naudojamas pedagoginėje praktikoje, greičiausiai todėl ir tikėjausi daugiau. Trūko didesnio tikslumo, daug garsų nebuvo išgroti iki galo, trečioje dalyje F.Grafinas kartais norėjo „pabėgti“ nuo orkestro. Vis dėlto nuostabioji antroji dalis kūrybiškai buvo įkūnyta nepakartojamai.
„Bado akis“
Atskirai Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Roberto Šerveniko, pagrojo tris romantines E.Grygo pjeses („Širdies žaizdos“, „Paskutinis pavasaris“, „Pirmasis pasimatymas“) ir baroko kompozitoriaus G.F.Telemano siuitą Nr.1 a-moll.
Patiko paskutiniojo kūrinio darnus, puošnus ir iškilmingas garsas. Buvo juntama valinga dirigento ranka šioje kompozicijoje paryš-kinant tematinius ir dinaminius (piano ir forte) kontrastus, toks „nepaleidimas orkestro iš rankų“.
Anot muzikologės Laimos Sugintienės, Klaipėdos kamerinio orkestro pažanga tiesiog „akis bado“, ir jos nepastebėti negalima. Pritariu šiai nuomonei. Gal tai lemia orkestro darbas su skirtingais dirigentais, gal dalyvavimas įvairiuose projektuose, kaip, pvz., kompaktinės plokštelės įrašymas.
Šiame tobulėjime įžvelgiu ir didelį Koncertų salės darbuotojų indėlį. Jo dėka muzikinis Klaipėdos gyvenimas tapo daug kokybiškesnis ir intensyvesnis, nors mūsų miestui prie to dar reikia įprasti.
