“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano
Rita Bočiulytė
Šeštadienį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nugriaudėjusi legendinės J.Štrauso operetės “Šikšnosparnis” premjera vienus apstulbino, o kitus ir sužavėjo šiuolaikiškumu.
 |
| Scenos iš premjerinio J.Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ spektaklio Klaipėdos muzikiniame teatre. Šokis su plunksnomis. |
Apeliuoja į intymumą
Spektaklio statytojai dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas surizikavo ir dabar gali sudaužti šampano taures. Visas pasaulio scenas apkeliavusi XIX amžiaus komiška opera, ne vieną kartą statyta ir Lietuvoje, uostamiesčio teatre atgimė stilingu postmodernistiniu spektakliu – su visais jam būtinais atributais, inspiruotais XXI amžiaus pradžios žmogaus savijautos ir mąstysenos, patirčių ir svajonių.
Į jas apeliuodami, žaismingai lukštendami santuokinės moralės, ištikimybės temas, spektaklio kūrėjai nestokojo ironijos ir daugiaprasmių užuominų į vartotojišką mūsų buitį ir būtį. Taip scenovaizdžio centre atsidūrė šaldytuvas, pilnas šampano, bulvių ir citrinų – kaip gyvenimas pačių įvairiausių mūsų jausmų; savotiška šeimos idilija, pertekliaus, gerovės ir intymumo derinys. Trapų, apgaulingą šeimos židinio jaukumą pirmajame veiksme dar labiau pabrėžė minkšti personažų chalatai, krėslas su pagalvėlėmis ir baltos sienos, nukabinėtos medžioklės trofėjais, dekoruotos XX amžiaus moters grožio idealo Merlinos Monro atvaizdu.
Slepia ir vilioja
Vartojimas, kaupimas, konservavimas ir kolekcionavimas giminiuojasi su nuoboduliu, tuštybe ir ištvirkavimu, slypinčiais po miesčioniška prabanga, kurios užuominų spektaklyje irgi netrūko.
Spalvų ir prasmių žaismė susiliejo antrajame veiksme, sušvytėjo karnavale – smagiame aukštuomenės vakarėlyje medžioklės tema. Ką slepiate po savo kaukėmis?.. – provokuoja publiką spektaklio statytojai. Nemalonų dūrį čia pat “užmarindami” mistine, siurrealistine karnavalo atmosfera, paglostydami savimeilę egzotišku pajūrio koloritu su svajingai pro sutemas mojančia palme. Ir įsuka į nerūpestingą karnavalinį siautulį stulbinančiu rankų kankanu, svajingu “citrinos” valsu ir efektingais šokiais su plunksnomis…
Fermentavo klasiką
 |
| Alfredas (D.Norvilas) atkakliai bandė užkariauti Rozalindos (D.Kužmarskytė) širdį. Tarnaitė Adelė (R.Petrauskaitė) bando įrodyti ponui Falkui (V.Pupšys), kad sugebėtų vaidinti jo teatre. Alfredas (D.Norvilas) Rozalindos (D.Kužmarskytė) namuose greitai ima jaustis kaip šeimininkas. |
Spektaklis naujoviškas, nenuobodus dabartiniam žiūrovui, kuris “Šikšnosparnio” muziką ir siužetą turbūt žino mintinai. Žaisdami citatomis, originaliai atkartodami tai, kas jau senų seniausiai šiuo kūriniu pasakyta, jie tarsi fermentavo jį iš naujo – vyną paversdami šampanu, priversdami jį putoti ir svaiginti publiką.
Taip subtiliai, asociatyviai, groteskiškai jie prabilo apie šeimos vertybių krizę, ištikimybę ir meilę, kuri visais laikais žmogui išlieka nepaprastai svarbi. Pasirodo, apie tai gali priminti net operetė, paprastai laikoma lengvu, nerūpestingu muzikos ir teatro žanru.
Spektakliui galima prikišti nebent vokalinius netikslumus ar vaidybinius techninius netobulumus – vienas solistas neteisingai kažkur intonavo, kitas nespėjo į taktą su orkestru, trečiam artistui pristigo šarmo vaidinant, o ketvirtam sinchroniškumo šokant… Bet argi tai svarbiausia per premjerą?!.
Vis dėlto svarbu, kad šiuokart orkestras grojo labai tiksliai, „švariai“, jautriai, netgi tobulai ir visai negoždamas solistų.
Savuose amplua
 |
| Henrikas Aizenštainas (M.Gylys) meluoja savo žmonai Rozalindai (D.Kužmarskytė) padedamas savo bičiulio Falko (V.Pupšys). Adelė (R.Petrauskaitė) iš pelenės kaukių baliuje virto princese. |
Bendras įspūdis tikrai geras. Dar neteko matyti tokio visapusiškai žavaus Ritos Petrauskaitės (Adelė) vaidmens. Jis nejuokais konkuravo (ir operetės siužetas tam neprieštarauja) su Dalios Kužmarskytės (Rozalinda) personažu. Abi artistės scenoje buvo savaip puikios.
Joms stengėsi nenusileisti Mindaugas Gylys (Henrikas Aizenštainas) ir Aurelija Dovydaitienė (kunigaikštienė Orlovska), Virgis Pupšys (Falkas) ir Viačeslavas Tarasovas (advokatas Blindas), komiko talentu spindėjo Šarūnas Juškevičius (kalėjimo prižiūrėtojas Frošas) ir Stasys Rezgevičius (liokajus-eigulys).
Netikėtu pasirodymu įsimylėjusio italų lakūno amplua savo gerbėjus vėl pamalonino Deividas Norvilas (Alfredas), kitiems primindamas XX amžiaus heroizmo, romantikos ir vyriškumo įsikūnijimą – dirižablių konstruotoją ir pilotą italą Umbertą Nobile… Dar viena praėjusio amžiaus simbolių kolekcijos citata spektaklyje. Miela ir nostalgiška – kaip būtojo laiko prisiminimas. Juokinga ir naivi – iš esamojo laiko distancijos.
Žavi visuma
 |
| Kalėjimo prižiūrėtojas Frošas (Š.Juškevičius) įrodinėja direktoriui (A.Kozlovskis), kad kalėjimą supa kaliniai. Kaukių balius įsuko į magišką paslapties ir vilionės siautulį. |
Apskritai šiuokart viskas – tikslinga, pagrįsta, drąsu ir režisūriškai tikslu. Ir nieko nereikalingo, nemotyvuoto, iškrentančio iš konteksto.
Scenoje nėra statistų. Solistai ir choro artistai plastiškai persipynė su baleto šokėjais, ne tik dainavo, bet ir gracingai judėjo, šoko, o R.Petrauskaitė savo ariją antrajame veiksme atliko tiesiog supama ant vyrų šokėjų rankų, – balsas dėl to tikrai neskambėjo blogiau.
“Šikšnosparniui” nepristigo režisieriaus, dailininkų ir choreografo gero skonio bei išmonės, žavi solistų, choro artistų, orkestro dirigento ir muzikantų nuoširdžios pastangos įkūnijant visus užmojus.
Bet dar labiau žavi rezultatas – dinamiška, vizuali ir konceptuali, netgi truputėlį erotiška, tačiau “nepersaldinta”, nepaviršutiniška, giliaprasmė ir darni visuma, – retas stebuklas operetės pastatymuose.
Eksperimentas pavyko. Tikrai yra proga pakelti taurę šampano. Už prasmingas kūrybines kančias, publikos nuostabą, susižavėjimą ir ilgai netylančas ovacijas!
Pribloškė šaldytuvu
 |
| “Šikšnosparnyje” viskas baigiasi laimingai, liejasi šampanas ir fermentuojasi jausmai. Algimanto Kalvaičio nuotraukos |
“Šekspyro “Karaliuje Lyre” skamba rusiška muzika, Štrauso “Šikšnosparnyje” veiksmas sukasi aplink šaldytuvą. Ką pamatysime teatre dar po dešimties metų?!.” – spėliojo priblokštas vienas teatro gerbėjas per pertrauką. Po antrojo operetės veiksmo jis jau tikino, kad jam tikrai patinka tai, ką mato scenoje. Kitas žiūrovas juokavo, kad šaldytuve vis dėlto pasigedo alaus ir dešros – įprasto tikram lietuviui turinio. Viena garbi ponia po spektaklio vilkdamasi kailinius patyliukais teiravosi kitos, ar toji negalinti gauti kostiumų dailininkės telefono numerio, – norėtų užsisakyti pas ją vakarinę suknelę, na, tokią kaip spektaklyje per karnavalą, tik niekaip negalinti apsispręsti – raudoną kaip Rozalindos, violetinę kaip Adelės ar vieną iš tų – šampano butelio spalvos… Į pokalbį įsikišo juokdamasis vyras: “Kartu man užsakyk tuos rytietiškus tarno drabužius ir būtinai nepamiršk tiurbano, primenančio kriauklę”. “Gal dar ir kaktuso su distanciniu valdymu užsigeisi?!.” – nusikvatojo žmona. “O ką?! Būtų neblogai, jei kaip Azenštainas nelauktai netikėtai vėl atsidurčiau cypėje, juodai dienai turėčiau tekilos lašelį”, – liūdnai šyptelėjo buvęs bankininkas, pabučiuodamas žmoną į skruostą ir išsivesdamas pro duris.
Kažkas išeidamas niūniavo Štrauso melodiją. Lauke sniguriavo… Keista, pagalvojau, juk niekas nepasikeitė. Visi grįšim namo, įsispirsime į šlepetes, užsimesime minkštus chalatus, atidarysime šaldytuvą ir prisikirsime prieš naktį, kaip tikri lietuviai. Arba ne, nuotaika ne ta. Surasim šventei pirktą šampano butelį, užsidegsime žvakę ir truputį pasėdėsime dviese, prisiminsime, kaip ten buvo teatre ir kaip yra gyvenime…
