“Sirenose” – ir japonų Noh, ir socialinis teatras
 |
| Scenos iš legedinio japonų Noh teatro spektaklių “Piliarožių princesė” ir “Uodas imtynininkas”, parodytų Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Karina Juodelytė
Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos” rugsėjo 24 – spalio 4 dienomis jau antrą kartą savo žiūrovams sostinėje pristatys į iššūkius reaguojantį ir iššūkius metantį šiuolaikinį teatrą.
Stiprins imunitetą
2004-ųjų rudenį sėkmingai startavęs festivalis – tai tarsi žiūrovams pristatomi kultūriniai mainai, kur sau vietą randa ne tik užsienio teatrai, bet ir nuo geriausių užsienio teatrų neatsiliekantys lietuviškieji.
Pernai “Sirenos” atsigręžė į aktualų šiuolaikinį teatrą, o antrasis festivalis siūlo iš arčiau pažvelgti į socialinį jo klodą. “Rytų Europos teatro tradicija stokoja stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar labiau įdomus ir reikalingas – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą”, – sakė festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.
Šiais metais publika “Sirenų” metu išvys ne tik jau kur nors matytus spektaklius, tokius kaip Eimanto Nekrošiaus “Giesmių giesmė”, Aido Giniočio “Atviras ratas” ar Cezario Graužinio “Pasikėsinimai”. Ji turės progą pirmoji pamatyti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Vaidinant auką”. Festivalio metu bus parodyti vokiečių, čekų, belgų, vengrų, rusų bei ispanų teatrų, kviečiamų dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose ar praėjusiais metais dalyvavusių “Sirenose”, spektakliai.
Priartės prie publikos
Darbinis festivalio devizas: nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?.. Šiuos tarpusavio ryšius tirs jauni, bet jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą kūrėjai, skvarbiai žvelgiantys į naujausią realybę. Šalia naujosios realybės spektaklių, pakeliančių virtualios realybės šydą, žvelgiančių į šalies įvykius per trumpųjų žinučių prizmę ir besipriešinančių McDonald’o kultūrai bei darbo vietų mažinimui, žiūrovai naujoje šviesoje išvys klasikinių kūrinių – Šekspyro “Otelo” bei A.Čechovo “Žuvėdros” – interpretacijas.
Festivalis “Sirenos” priartės prie publikos ne tik spektakliais. Seminaru “Tarptautinės kultūrinės kooperacijos strategijos: festivalio funkcijos ir politika”, kuriame dalyvaus garsus teatro specialistas ir kultūros analitikas Draganas Klaicas, organizatoriai atsigręš į menų organizacijų vadybininkus. Kaip ir praėjusiais metais, “Sirenos” visus besidominčius kvies į klubą atvirai diskusijai bei susitikimus su festivalio dalyviais ir svečiais, masins vaizdo įrašų peržiūromis ir dramaturgijos skaitymais.
Vainikavo tautų mainus
Tiesa, nors oficiali skelbiama “Sirenų” atidarymo data yra rugsėjo 24-oji, dar liepos 31-ąją festivalio duris atvėrė ir antrosioms “Sirenoms” pamatus padėjo ilgaamžes tradicijas puoselėjantis japonų Noh teatras. Jis saugomas UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevras ir pirmąkart per 650 metų leidosi į gastroles po užsienio šalis.
Vilniuje pasirodė Noh teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš geriausių skirtingų Noh mokyklų atlikėjų, pelniusių Japonijos gyvojo tautos turto bei svarbaus nematerialios kultūros turto vardus.
Publikai parodyti pagal garsiausio Noh teatro kūrėjo ir teoretiko Zeami pjesę pastatytas spektaklis “Piliarožių princesė” (“Aoi Nō Ue”) bei komiškas vienos dalies Kyogen spektaklis „Uodas imtynininkas“ (“Kazumo”) vainikavo Europos Sąjungos ir Japonijos tautų mainų metus ir taip prisidėjo prie “Sirenų” kultūrinių mainų idėjos.
Japonų kultūros grynuolis
Išvertus iš japonų kalbos, Noh reiškia malonumą, patyrimą, įgūdį bei meistrystę. Visos šios savybės įkūnijamos Noh teatre – XIV-XV a. sukurtame kilmingųjų teatre “be juoko”, kuriame sutinkami legendų, literatūriniai ir istoriniai personažai, o Kyogen – paprastų žmonių teatras, kupinas šmaikščių dialogų ir per komišką prizmę parodantis žmogiškąsias silpnybes. Abu spektakliai susideda iš trijų elementų: dainos, šokio ir veiksmo. Abu papildo vienas kitą ir pakaitomis vaidinami toje pačioje scenoje, tad yra kaip vienas darinys.
Spektaklių pažiūrėti susirinko Japonijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Gotaro Ogava, Lietuvos politikos atstovai, šiaip garsūs žmonės – visi neabejingi teatrui. Įgyvendinant švietimo ir kultūrinės sklaidos misiją, Japonijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybių iniciatyva buvo išdalinta nemokamų pakvietimų. Tiesa, jų skaičius buvo ribotas, o norinčiųjų išvysti šį Lietuvos teatro padangėje neįkainojamą reginį buvo tiek daug, kad organizatoriai beveik visus pakvietimus išdalino perdien.
Anapus realybės
Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scena šiems spektakliams neatpažįstamai persimainė ir tapo ypatinga erdve, virš kurios tvyrojo susikaupimas, ramybė ir tyla. Vienintelė dekoracija šešių kvadratinių metrų ploto scenoje su ilgu įžengiamuoju lieptu – pušies paveikslas scenos gilumoje, simbolizuojantis, kad spektaklio veiksmas vyksta anapus realaus pasaulio, ir primenantis tuos laikus, kai Noh spektakliai vykdavo po atviru dangumi.
Šį asketizmą kompensavo ištaigingi aktorių kostiumai bei kaukės. Vieninteliai Noh kaukes dėvintys personažai – pagrindinio vaidmens atlikėjai Shite. Nejudinant pačios kaukės, ja galima išgauti daugybę veido išraiškų. Kostiumai ir judesiai taip pat priderinti prie kaukių, sukuriant linijinę kompoziciją ir geometrišką judėjimą.
Kiekvienas kostiumo šiugždesys bei aktoriaus žingsnis tylumoje įgauna svarbą, o ritmas, kurį sukuria scenos paviršiumi slenkančios pėdos, yra vienas svarbiausių spektaklio aspektų.
Įkaitina būgną
Muzika Noh teatre taip pat užima svarbią vietą: ansamblį sudaro trys būgnai ir fleita. Fleitos bei otsuzumi būgno, kurį prieš spektaklį reikia kaitinti dvi valandas tam, kad išdžiūtų jo oda, garsai siekia 100 kilohercų dažnį, penkiskart pranokstantį žmogaus ausies galimybes ir sužadinantį smegenyse alfa bangas.
Tradiciškai, kad visi garsai scenoje geriau skambėtų, po ja dedamos kelios didelės puodynės, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dėl techninių priežasčių teko naudoti mikrofonus.
Tai tikriausiai buvo vienintelis šiuolaikinio pasaulio įsikišimas į Noh spektaklį. Noh aktoriai iš kartos į kartą perduoda savo žinias ir spektaklių tradicijas, tad Noh spektaklis nepakito iki šių dienų – jame vis dar jaučiama griežta samurajų etika, kurią taip viduramžiais vertino karinė Japonijos aristokratija.
Neišeina nusilenkti
Deja, lietuviams tikriausiai nepavyko patirti viso Noh spektaklio žavesio dėl kalbos barjero. Abu spektakliai buvo vaidinami japoniškai, tad šios kalbos nesuprantančiai daugumai teko arba žvelgti į lietuvišką vertimą, arba sutelkti dėmesį į aktorius, jų judesius, garsus ir bandyti tai įvertinti.
Nepaisant šio trūkumo, ramybė ir sąstingis, geriausiai atspindintys talentingą Noh spektaklio atlikimą, visą vakarą tvyrojo salėje ir žiūrovų širdyse. Tad po pasirodymo aktoriai sulaukė audringų ovacijų.
Jų susikaupimas ir atsidavimas teatro vaidinimui yra beribis. Jo metu aktorių širdies plakimas siekia 200 dūžių per minutę, t.y. daugiau nei maratono bėgiko širdies ritmas. Todėl žiūrovams buvo iš anksto pranešta, jog tarp spektaklių ploti negalima, o jiems pasibaigus aktoriai neišeina nusilenkti.
Atvėrė langą
Pristatydamos Noh spektaklio tradiciją, “Sirenos” atvėrė langą, per kurį lietuviai turėjo progą artimiau susipažinti su taisyklėmis susaistyta bei kupina susikaupimo tradicine Japonijos kultūra.
Pasak Japonijos ambasados Lietuvoje patarėjos kultūros ir informacijos reikalais Chisako Maruyamos, Lietuva neatsitiktinai pasirinkta viena iš kelių Noh turo po Europą valstybių. Japonijoje Lietuva garsėja kaip aukštos kultūros kraštas, subrandinantis talentingus menininkus ir turintis išlavintą bei reiklią teatro publiką.
“Sirenų” festivalis prasidėjo kultūriniais mainais su Japonija, o rudenį juos pratęs pasidalinimas požiūriu į naują realybę su Europos šalimis. Tokiu būdu festivalio žiūrovai turi išskirtinę galimybę susipažinti ne tik su seniausias tradicijas turinčiu japoniškuoju teatru, bet ir su jaunu, tradicijas laužančiu Europos teatru, ir galbūt surasti juos jungiančių gijų.
