Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (1)
Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptarkime, versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami ir Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.
Istorijos bumas
 |
| Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas |
Požiūris į fotografijos raidą priklauso nuo istoriko žiūros taško. Kai XX a. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais prasidėjo pasaulinis fotografijos istorijos bumas, daugelis valstybių suskato apibendrinti turimas žinias. Savo šalies fotografijos istorijas parašė ir išleido (vieni anksčiau, kiti šiek tiek vėliau) Sergejus Morozovas (Rusija), Ignacy Płażewskis (Lenkija), Peteris Toomingas (Estija), Virgilijus Juodakis (Lietuva).
Tai nebuvo pirmieji tų šalių autorių darbai apie fotografijos palikimą. Vilniaus fotografijos istoriją 1939-aisiais pamėgino apibendrinti Janas Bułhakas. Tačiau XX a. antrajai pusei būdinga detali fotografijos faktų registracija, fotografijos paveldo rinkimas ir saugojimas archyvuose bei muziejuose (1973 m. Šiauliuose Lietuvos fotografijos meno draugijos pastangomis įkurtas profesionalus fotografijos muziejus buvo pirmasis toks visoje SSRS), fotografijos istorijos sisteminimas pagal įvairias rūšis ir funkcijas.
Daugiausia dėmesio skirta pakankamai plačiai suprantamai meninei fotografijai. Kaip tik tuo metu pasirodė didelį vaidmenį suvaidinusios teorinės Karlo Paveko (Vokietija), Susanos Sontag (JAV), Rolando Bartheso (Prancūzija), Jáno Šmoko (Čekoslovakija), U.Czartoryskos (Lenkija) ir kitų knygos.
Viename kumštyje
Lietuvoje fotografiją į savo studijas apie meną ir estetiką įtraukė Algirdas Gaižutis, kiek vėliau fotografija susidomėjo žymiausias Lietuvos filosofas Arvydas Šliogeris.
Pas mus domėjimasis fotografija itin sustiprėjo 1969-aisiais įkūrus Lietuvos fotografijos meno draugiją (1989 m. ji pervadinta Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Iki pat SSRS subyrėjimo tai buvo vienintelė fotomenininkų sąjunga SSRS, nes fotožurnalistai glaudėsi prie Žurnalistų sąjungos, buvo užmegzti geri ryšiai su Maskvos kritikais, menotyrininkais, filosofais.
Maskvoje ir Vilniuje buvo išleista vertingų studijų apie Lietuvos fotografiją: Levo Aninskio “Očerky o litovskoj fotografiji” (1984), Viktoro Diomino “Cvetenije zemly” (1987), Anri Vartanovo “Fotogafija dokument i obraz” (1983), Vladimiro Borevo “Fotografija v strukure masovoj komunikaciji” (1986). Maskvos menotyros institute buvo organizuojamos Lietuvos fotomenininkų parodos su diskusijomis, kurių tekstai vėliau išleisti atskira knyga Lietuvoje.
O straipsniai ir recenzijos apie Lietuvos fotografiją buvo spausdinami žurnale “Sovetskoje foto”, atkurtame 1957 m. ir mėginusiame suderinti kartais sunkiai suderinamus dalykus: itin ideologizuotą fotožurnalistiką, mėgėjiškąją fotografiją ir fotografijos meną. Kitos išeities anuomet nebuvo: valdžiai, matyt, parankiau buvo kontroliuoti fotografiją, suspaudus ją į vieną kumštį.
Lietuviai rado išeitį
Tačiau Lietuvos fotografai rado išeitį – ėmė leisti almanachą “Lietuvos fotografija” (sovietiniais metais išėjo aštuoni numeriai, nepriklausomoje Lietuvoje jis tapo metraščiu “Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien” ir jau pasirodė devynis kartus).
1970 m. pavadinimu “Foto” tokia fotografijų rinktinė pradėta leisti ir Maskvoje, beje, nuolat publikavusi ir lietuvių fotomenininkų darbus.
Fotografijos almanachus mėgino leisti ir estai bei latviai, bet jiems to padaryti nepavyko.
Tad fotografijos gyvenimo ir vertinimo formos buvo gana įvairios ne tik Lietuvoje, todėl šiandien (pasibaigus sovietinio palikimo „atmetimo“ metams) reikalingas įdėmus žvilgsnis.
Kas šiuose vertinimuose šiuolaikiškiausia? Vertinimų kriterijų ir metodų įvairovė: menotyrinis, sociologinis, komunikacinis, žurnalistinis, semiotinis.
Mėginama Lietuvos fotografijos įvairovėje rasti vienovę ir pavadinti ją „lietuviškosios fotografijos mokykla“, tačiau kartu stengiamasi itin įdėmiai išstudijuoti Lietuvos fotomenininkų kūrybos savitumus.
Atsvara cinizmui ir nevilčiai
 |
| Restauracija. Dekoracija 1. Remigijaus Treigio fotografijos iš serijos „21 diena Berlyne“ (2004). |
Galbūt tam gerą pradžią davė pirmoji Lietuvos fotografijos paro-da Maskvoje 1969 m., pavadinta “9 Lietuvos fotografai”.
Po parodų Maskvoje ir kituose miestuose į Lietuvos fotografiją atkreiptas nuolatinis dėmesys. Maskvos, Leningrado kritikai bei menotyrininkai A. Vartanovas, L. Aninskis, K. Višniaveckis, V. Diominas, M. Kaganas, J. Borevas ir kiti prakalbo apie lietuviškosios fotografijos mokyklą.
Kai kurie menotyrinkai pagrindiniu mokyklos bruožu laiko kaimo, etnografinę tematiką. Tačiau jau septintojo dešimtmečio viduryje fotomenininkai sukūrė daugybę psichologinių portretų, žanrinių fotografijų, giliai ir subtiliai analizavo fotografuojamus reiškinius ar įvykius, nevengė asocijacijų, simbolių bei psichologinių detalių, išsiplėtė į dideles serijas ar ciklus.
To laikotarpio Lietuvos fotografija galėtų būti atsvara cinizmui ir nevilčiai, suvešėjusiems pasaulinėje fotografijoje.
Fotoreportažo dvasia
Dar prieškario fotografai įrodė, kad fotografija yra menas, tačiau „atlydžio“ meto karta šeštojo dešimtmečio pabaigoje viską turėjo pradėti iš naujo. Ir būtent nuo klausimo, kurį kėlė Vaižgantas dar 1933-iaisiais: ar fotografija – menas?
Atsakymo ieškota naujomis, kur kas sunkesnėmis sąlygomis: politinis atlydys buvo tik šioks toks kilpos palaisvinimas, fotografija tebebuvo grūdama į Prokrusto lovą – žurnalistiką su jos propagandiniais uždaviniais.
Fotoreportažo įsigalėjimas per karą ir pirmąjį pokario dešimtmetį visame pasaulyje irgi, kaip rodo tolesnė fotografijos istorija, buvo tik laiko ženklas, tik vienas iš fotografijos istorijos etapų.
“Magnum” grupės veikla, ypač A.Kartjė-Bresono darbai, E.Steicheno pasaulinė paroda “Žmogaus giminė”, kelios K.Paveko pasaulinės parodos, L.Franko, L.Frydo ironiška socialinė fotografija stipriai imponavo pirmajai Lietuvos fotosąjūdininkų kartai – A.Sutkui, R.Rakauskui, A.Kunčiui, V.Naujikui, A.Macijauskui, L.Ruikui.
Humanistinė pokario fotoreportažo dvasia atitiko ir lietuvių fotografų etinį ir estetinį credo, jų kaimiškus socialinius ar etnografinius motyvus, emocingumą.
Maskavo tiesą
Lyriškumą ir šiandien pajunta užsienio kritika pačios jauniausios kartos „sausiausiose“, iki daikto-ženklo minimumo išgrynintose fotografijose. Nors iš prieškarinių fotografų tebuvo išleista tik monografija apie B.Buračą, bet ir to pakako, kad būtų suvokta, jog jaunieji ano meto maištininkai ne tik atmeta ligtolinę sovietinę oficiozinę fotografiją, bet ir ieško tvirtesnio ryšio su nacionalinėmis fotografijos, apskritai meno, kultūros tradicijomis.
Pervertę tuometinius parodų katalogus, surasime ne tiek jau daug atvirai valdžią šlovinančių fotografijų. Regis, priešingai – tai momento tiesa, įvilkta į etnografinius ar kitus maskuojančius rūbus, kad bent kiek pridengtų akis veriančią, kasdienybės šviesa spinduliuojančią tiesą.
Tai sunkiau pastebėti šiandieninių maištininkų intelektualų gretose, nors jie irgi pirmiausia daro tą patį: stengiasi griauti stabarėjimo užtvaras ir paneigti pirmtakus. Posūkis į nepriklausomybę, laisvę dar labiau sustiprino protesto emocijas.
Suprantama, modernizmas, avangardizmas socialistinio realizmo laikais buvo varomas į pogrindį. Lietuvos fotografijoje (taip pat kine, televizijoje) jis tik prieš kelias dešimtis metų atvirai išėjo į parodas, beje, dažnai su bendraminčiais – tapytojais, skulptoriais, dizaineriais ir kritikais.
Pasikeitė santykiai
Tenka įveikti dar kartą fotografijos istoriją vienu ypu. Tuos sugrįžimus atgal dar labiau paskatino postmodernizmas. Iš čia ir tam tikras eklektikos, mados pavojus, apie ką mažokai kalba ir kritika, sužavėta novatorių fantazijos ir kūrybingumo.
Nepaisant išeities principų panašumo, vyresnioji karta gana greit surado savitą kūrybos kelią, nors kai kurie fotografai taip ir liko geresniųjų paūksmėje. Tas pats nutiko ir su 1980 m. „revoliucionieriais“. Nuo šios kartos pasikeitė ir fotografijos, ir dailės santykiai: ne tik bendros parodos, projektai, instaliacijos, bet ir postmodernistinės nuostatos, griežtai neskiriančios meno rūšių ir žanrų.
Pasuko nauja vaga
Istorija pasikartojo ir 1990 m., kada pakilo nauja „devintoji banga“, pradėjusi naują nūdienos fotografijos raidos etapą.
Kontempliuojantys laiką ir erdvę „daiktininkai“ Lietuvos fotografijos tėkmę pasuko kita vaga, nors ir senoji vis dar nerimsta savo krantuose.
Tada savo kūrybos kelią pradėjo dabar jau garsus TTL susivienijimas: santūrusis A. Lukys nuostabiai iš pajūryje rastos dėžės išmąstė visą pasaulį, G. Trimakas didžiulėmis, visaip įrėminančiomis ir išrėminančiomis daiktus plokštumomis ar žvelgdamas pro adatos skylutę susikūrė ant tikrovės ir virtualumo ribos balansuojančią realybę, o R. Treigys mažyčių, subraižytų, dagerotipinio stiliaus paspalvintų fotografijų visuma pasidarė panašesnis į dailininką nei į fotografą.
O pati jauniausia fotografų banga tarsi gyvena D. Michalso posakiu: kiekviena gera mintis – jau fotografija. Todėl šiandien niekas net nebekelia klausimo: ar fotografija – menas? Jos ribos ir Lietuvoje taip išsiplėtė, kad sąvoka „fotografija“ ne viską ir aprėpsi.
Tyko kiti pavojai
Yra fotomenininkų, linkusių manyti, kad fotografija šiandien praranda savo informacinę funkciją. Bent jau ji esanti ne tokia svarbi televizijos ir kompiuterių laikais. O dar juk laukia kompiuteriniai eksperimentai! Kai kas jau skelbia, kad ateina tik elektroninio vaizdo metai. Bet juk buvo sakoma ir anksčiau, kad kinas išstums teatrą, televizija – kiną, o ikonosfera – spaudos sferą. Bent kol kas nieko panašaus neįvyko, nors mėginama rengti kompiuterinės fotografijos parodas, skelbti virtualios tikrovės triumfą.
Lietuvos fotografijai dabar gal pavojingesni kiti dalykai – prarasti savitumą, kurį ji buvo pasiekusi nelaisvės sąlygomis, užleisti piktžolėmis tradiciškai stiprias sferas: portretą, socialinį reportažą, arba vadinamąją „netiesioginę socialinę raišką“, ilgalaikę vienos temos analizę seriją ar ciklą (tuo mūsų fotografija buvo ypač stipri, prilygo net literatūrai).
Nelabai galėtume spręsti iš šiuolaikinės lietuvių fotografijos, kokie žmonių santykių poslinkiai, lūžiai vyksta dabar ne tik kaime, bet ir visose gyvenimo sferose, kaip tai buvo matyti iš aštuntojo dešimtmečio V. Šontos, R. Požerskio, A. Budvyčio, A. Macijausko ir kitų fotografų darbų.
Todėl fotografijos aktui, peizažui ar kitoms raiškos sferoms, tarpdisciplininiams menams jau reikėtų atskirų knygų. Esama ir rezervo, nors ne tokio gausaus kaip anksčiau. Bet jis jau kuria ant menų ribos. XX a. pabaigos, XXI a. pradžios fotografija vėl atvira visiems vėjams, kaip ir XX a. pradžioje.
(Bus daugiau)
