Siuvinėtos skridimo projekcijos

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Siuvinėtos skridimo projekcijos

Nijolė Kliukaitė

Vėl kartu.

Visos penkios.

Viena, tiesa, negrįžtamai pasikeitusi.

Nors ir kitos…

Kas besugrąžins Aliodijai išlakumą. Jei ne paltas, kaži ar beatpažintum. Nors ir šis veik gyvas paveikslas su upių dygsneliais ir paupio peltakėliais, undinėlėmis su žvynų uodegėlėmis ir tokia raizgia medžių lapija, kad maga ją praskirti, pro dygsnius, išguldytus vaiką mokant skaityti, paskui aritmetikos, vėliau jau, daug daug vėliau, nes dygsniavimas reikalauja kantrybės ir laiko, spalvotais siūlais slystančio pro pirštus, vaikas jau skaitydavo jai Dantę, Dieviškąją komediją, ir lūšis margašonė, iššokusi iš Pragaro miškų, sustingo palto skvernuose. Dešimt metų dygsniavau paltą Aliodijai, balerinai, vienu šuoliu perskrendančiai visut visas išsiuvinėtas džiungles, mylimojo supeltakiuotą rojų ir pragarą, kuriuos balerina Aliodija pranerdavo taip pat lengvai, kaip ir visą likusią gyvenimo tuštybę, nes kas gi tai, jei ne tuštybė, visos tos priesaikos ir jų sulaužymai, vakarėlių pigi dramaturgija ir dar pigesnė scenografija, visos tos kasdienybės dekoracijos, kvapnios sriubos, karšti pyragai, švenčių katutės… Aliodija turėjo scenos tikrovę, kurią pati kas vakarą sukurdavo ir sugriaudavo. Visiems matant. Ir verkiant. Net nežinia ko…

– Aš to nedarysiu, – sako Aliodija, ir, kiek patūpčiojusi, pasiūbavusi girgždančius sąnarius, pusę žingsnio pasitraukia iš rato. Penkta pėdų pozicija gerokai modifikuota.

Aršės eilė.

Žavėjausi jos motina, išrinkusia dukrai vardą. Aštrų kaip širšės geluonis. Dar labiau žavėjausi, ne, tik stebėdavaus tos moters auskarais, tomis geometrinėmis transkombinacijomis, kabalduojančiomis ausyse. Tos moters ausų lezgeliai turėjo būti geležiniai, o ir kaušeliai, nes tos kyburiuojančios konstrukcijos neigė visus gravitacijos dėsnius, kas mane, tylią gyvenimo dygsniuotoją (nes net ir tada, vaikystėje, visas savo mintis išpeltakiuodavau arba išsiuvinėdavau kryžiuku), džiugino ir ramino, visada įtariau, kad mokslo tiesos turi pamušalą, kurio raštuose ir slypi esmė, o visas tas tezių paviršinis miražas tevertas šaliko, kuriuo ir apgaubiau Aršės pečius per jos penkiasdešimtmetį. Iš tikrųjų tai nežinau, ko siekė Aršės mama, parinkdama dukrai vardą, bet švelnesnė būtybė dar negimė šioje žemėje. Savo vardą ji, žinoma, ištardavo gėdydamasi, prarydama pirmąjį skiemenį, iššlamindama antrąjį. Šššėėee – sušnarėdavo kaip pažadas, gal todėl kone kiekvienas vyras patikėdavo, kad būtent jam skirta globoti šią švelniabalsę trapią būtybę, deja, užsitęsęs trapumas išderina ir taip jautrų vyrų vestibiuliarinį aparatą, ir jie ima klupinėti, kartais, tiesa, parkrenta ant kelių, netgi deklamuoja tokiai pozicijai pritinkančius žodžius, bet ir klūpėjimui stinga natūralumo, jie tiesiog ima ir apleidžia mizansceną, tarytum visagalis dramaturgas juos būtų katapultavęs į kitą vaidmenį. Tiesa, vienąsyk Aršei tikrai buvo nučiuožęs stogas, juokingiausia, kad to vyro nelabai vyru ir bepavadinsi, bet Aršei, niekada neturėjusiai savo vaikų, matyt, reikėjo visko iš karto – dvidešimtmetės nuodėmės ir atpirkimo, o gal mokyklinės laimės miražo. Motina pati ją surišo. Apvyniojo lipnia plėve, pati nunešė į automobilį, nuvežė į tą iliuzijas dailiai apkarpančią gydyklą, po mėnesio nugenėtą visą ir dezinfekuotą iš vidaus dukrą privertė švęsti penkiasdešimtmetį, kad atsimintų geometrinę tikrovės prigimtį, padovanojo jai auskarus – du kūgius, įžeminančius ausų lezgelius. O aš ant pečių užmečiau jai šaliką, lietaus lašeliais siuvinėtą miražą. Bijojau ją prarasti. Tik jau ne Aršęęę…

Ji ir dabar sumazgiusi tą rūko iliuziją po kaklu.

Bet rankos…

Jos tirta taip, kad susiplaka visi mano prisiminimai.

– Aššš?.. Ne… – sušnabžda Aršė, nudrebindama mane Prudei.

Prudencija kalba ilgai. Apie pinigų, emocijų, net prognozių sistemas, kurias, vadovaujantis moteriškosios dievybės aura, būtina sukurti kiekvienoje šeimoje.

– Kiekviena mūsų jau stovime ant slenksčio. Turime šiokį tokį pasirinkimą, galime tapti pelenais arba šeimų dievybėmis… – griaudžia ji, o aš tematau kaspiną, kurio ji persirišo galvą kaip sena hipė. Žinoma, kaspiną aš siuvinėjau. Žmogučiais. Kiekvienas vis kitos spalvos. Tai Prudencijos vaikai ir vaikaičiai, ateinantys, išeinantys ar tiesiog praeinantys vyrai. Jų – tų gyvenimo pakeleivių – tokia galybė, kad kaspiną Prudencija galėtų tris sykius apvyniot aplink galvą, bet ji sumazgiusi jį šone ir paleidusi kadaroti kaip spanielio ausis. Ji tauškia apie zuikius, kurių uodegėles kažkodėl būtina barstyti druska, dar apie kengūras, tiksliau, jų sterbles, atseit mums, moterims, derėtų tapti zuikių piemenėmis, gink dieve, nešiotis sterblėje šeimą, o gal ji visai ne tai norėjo pasakyti, aš nežinau, šiaip ar taip, bijau, kad ji ims ir užmirš, ką laiko rankose, ir…

– Blaiviai mąstykime. Dabar, kai esame tokio amžiaus…

Rodos, ji viena žino kryptį, ir mums, susirinkus nykštukinius savo laimės plaktukėlius (visada tikėjau, kad aš jį turiu, tik nežinau, kur padėjau, kur?..), tvarkinga vorele traukti paskui šią laukinę moterį į laimės kalvę, bet…

Aš jau beveik skrendu, nors žinau, kad dar ne laikas.

Laikas pasisupti paskutinės draugės rankose.

Mira.

Aš jai nieko neišsiuvinėjau.

Per visą gyvenimą.

Per visą savo gyvenimą.

Visą jos gyvenimą, kuris driekiasi kaip siūlas ar reaktyvinio lėktuvo paliktas sudegusių dujų takas, bet lėktuvas jau dingęs debesyse, bet sprinteris jau nunėrė už kampo ir vargu bau ar dar jį sutiksi gatvių labirinte, kuriame jau kiti siūlai, kitos draiskanos, kitos mintys, šių, neturinčių akivaizdžios išraiškos, nė nesupaisysi, tiesa, gali sugauti akių kryptelėjimą, bet jausmų lokatoriai jo net nefiksuos, kaip ir moteris, mano draugė, kas ją žino, ar ji iš tikrųjų yra, buvo (ar tik aš pati ja nebuvau?), ar ji buvo ištekėjusi, ar turėjo vaikų, net apie save nieko aiškesnio pasakyti jau nebemoku, buvo ėjimas, nežinau, ar išdrįsčiau pavadinti tą veiksmą žygiu, nes net nežinau, ar turėjau kryptį ir aiškų tikslą, tik vėjai, audros ir lietūs, kokie vėjai, kokios audros, gal sapnuoji, sakydavo man žmonės, taip ir neįstengiau to stebuklo perprasti, to perdėm vietinio, vietiško, gal net vidinio klimato, dabar suprantu, klydau, stengdamasi pabėgti į kitą klimato juostą, kol gyvas, negali pabėgti nei iš savo plaučių, nei iš smegeninės, kur vien pelkės ir akivarai, nei iš savo dešinės pėdos mažojo pirštelio, kuriame tvinkčioja didžiausių nesutarimų su šia diena priežastis – mažas akmenukas, kurį privalai branginti, nes vienam, tarkim, priklauso šuolis, kitam trapumas, trečiam išmintis, o tau – akmenukas, aštrus kaip deimantas, bet ne deimantas ir netgi ne akmenukas čia svarbiausias, tik palyginimas, talpusis kaip, kuriame telpa visos įmanomos ir neįmanomos spalvos, visas garsynas ir netgi tylos iliuzija, visi įmanomi veiksmai ir visa tuštuma, nes lygindamas prarandi tikrumą, gal net save, jei tik save turi su kuo palyginti, su kuo gi įstengtum palyginti muziką, niekada niekieno nesugrotą, jokioje galvoje negimusią, neužrašytą jokioje penklinėje, nenušvilptą, nesušvilpautą, niekieno neišgirstą, bet ji štai teka pro mano ausis, iš kairės į dešinę, o gal atvirkščiai, vinguriuoja visais smegenų koridoriais, kur sukabinti, sudžiauti ar šiaip pamesti niekieno netapyti paveikslai, jie kvepia akvarelių upėm ir rožiniais flamingais, kojelės štai tįsta iš pilkšvų debesėlių, per kuriuos jau nebeįžiūri savo draugių, sustojusių aplink žydinčią obelį, susiėmusių rankom, kurios vis dar sūpuoja mane, sūpuoja mane, kaip…

Ne kaip.

Tai tik naujas performansas.

Jos atveria dantį.

Tokį kičinį. Apvadais visokiais iškreivaliotą, bet…

Jau skrendu.

Su žydinčiais obels žiedlapiais.

Pilkai sidabrišku siūlu…

Voratinkliu,

kaip…

by admin