Skambančios permainos
 |
| Festivalio videoklube pianistas prof. P.Geniušas dalinosi mintimis apie videodokumentinę operą “Trys pasakos”, F.Glaso muziką ir minimalizmo žavesį. Daug keliavę ir šiuolaikinę lietuvių muziką sėkmingai prezentavę pasaulyje, “Gaidos ansamblio solistai” galų gale užsuko ir į Klaipėdą. A.Šionbergo „Mėnulio Pjero“ S.Jančaitė pasirodė ne tik kaip vokalo meistrė, bet ir kaip artistė. |
Danguolė Vilidaitė
Spalio 17-ąją Klaipėdoje nuskambėjo paskutinis pirmojo „Permainų muzikos“ festivalio koncertas. Per mėnesį šis naujas festivalis pakvietė į antrąjį sezoną pradedančią atjaunėjusią uostamiesčio Koncertų salę, joje šiuolaikinės muzikos gerbėjams surengdamas šešis koncertus ir keturis festivalio videoklubo vakarus.
Šio naujo šiuolaikinės muzikos festivalio gimimą, kaip suprantu, išprovokavo naujos koncertinės erdvės atsiradimas ir būtinybė atnaujinti, pagyvinti mūsų miesto kultūrinį muzikinį gyvenimą. Juk miestui irgi reikia permainų. O jos būna visokios. Vienos mūsų gyvenime vos pastebimos, gana pilkos, gal ir nemalonios, kitos – ryškios ir reikšmingos, įsiveržia į mūsų „visatą“ nuspalvindamos ją visomis paletės spalvomis. Šių, pavargę nuo kasdienės rutinos, mes dažniausiai ieškome, „medžiojame“ ir tikimės bent minimalaus savo gyvenimo paįvairinimo. Kaip prisiminsime „Permainų muziką“, svarstyti dar ankstoka. Tos žymės, manau, išryškės vėliau. Čia – tik keli pasvarstymai praėjusio festivalio tema.
Intelektualūs ieškojimai
Daug intelektualia ir klubine šokių muzika susidomėjusio jaunimo pritraukė Vytauto V.Jurgučio projektas „Neogard-club-elektronic“ su pažadėtomis lazerio ir vaizdo projekcijomis. Akivaizdu, Klaipėdoje vis dar trūksta intelektualios elektroninės muzikos ir multimedijinių projektų.
Programa intelektuali? Taip, ir net labai. Klubinės muzikos? Atsakymas – turbūt ne Lietuvai skirtos. Kompozitorius, įsigilinęs į savo kompozicijų dažnai abstrakčią garso ir vaizdo konstrukciją, jų organiškumą, atrodė, visai nesiruošė „koketuoti“ su publika, leisti jai pramogauti – jokios lengvai atkartojamos melodinės linijos ar paprastesnės tradicinės ritmo schemos (gal tik vakaro pabaigoje). Labiau „amerikietiškas“ požiūris į elektroninės muzikos kūrimą – daryti ją suprantamesne, manyčiau, autoriui nepakenktų. Bet tai tik mano nuomonė. Dabar gi šį projektą pavadinčiau bandymu, elektroninio garso ir vaizdo jungimo, sintezės ieškojimo eksperimentu. Šiuo aspektu jis ir buvo man įdomus.
Ilgai lauktas
Pagaliau į Klaipėdą koncertuoti atvyko „Gaidos ansamblio solistai“: Rusnė Mataitytė (smuikas), Dalia Suraučiūtė (smuikas), Vitalija Raškevičiūtė (altas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Valentinas Gelgotas (fleita) ir Jurgis Karnavičius (fortepijonas). Daug keliavęs ir šiuolaikinę lietuvių muziką sėkmingai prezentavęs pasaulyje, šis kolektyvas galų gale užsuko ir pas mus.
Programoje skambėjo lietuvių kompozitorių darbai: Osvaldo Balakausko „Rex Re“ (fleitai, smuikui ir altui), Vidmanto Bartulio „I like H.Berlioz (Lointaine)“ (fortepijonui ir styginių kvartetui), Antano Kučinsko „Loop in D minor“ (smuikui, violončelei ir fortepijonui), Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (fortepijonui ir styginių kvartetui), Onutės Narbutaitės „Winterserenade“ (fleitai, smuikui ir altui) ir „Mozartsommer“ (fleitai, smuikui, altui ir klavesinui).
Visuose šiuose kūriniuose daugiau ar mažiau prisiliesta prie klasikinės muzikos praeities, galima išgirsti žinomų temų citatas, charakteringos faktūros ar harmoninių junginių fragmentus, sena ir nauja susijungia. Klasika čia panaudojama kaip įvairiose pasaulio šalyse lengvai atpažįstamas kodas, padedantis užsienio klausytojui atskleisti lietuvių kompozitorių meistriškumą (ir mūsų neįgudusiam klausytojui išmokti vertinti šiuolaikinę muziką).
Koncerte labiausiai imponavo O.Narbutaitės „Winterserenade“ muzikos subtilus pynimas iš fragmentų draiskanėlių ir R.Merkelio „MiKonst“ formos dramaturgijos aiškumas (priežastys, dėl kurių greičiausiai šie kūriniai kitiems atrodė neįdomūs). Gaila, kad šis ir kiti geros šiuolaikinės muzikos koncertai mūsų mieste nesulaukė jų verto dėmesio.
 |
| Nuostabiausias “Permainų muzikos” atradimas – „Quasar saxophone quartet“ iš Kanados – Ž.F.Laporto „Procesiją“ atliko vargonų vamzdžiais, kurie efektingai skambėjo Klaipėdos koncertų salės fojė. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Džiazo pertraukėlė
Džiazo grupės „Willem Breuker Kollektief“ (Olandija) pasirodymas buvo netikėtas festivalio „Permainų muzika“ garso erdvėje, – nedidelė poilsio salelė intelektualių kompozicijų jūroje.
Šiai muzikai irgi netrūko sudėtingumo, tik jau palengvinto žaismingomis improvizacijomis, netikėtais muzikos posūkiais, įvairių stilių citatomis. Pirmoji koncerto dalis buvo labiau skirta atlikėjų individualiems sugebėjimams atskleisti. Antroji – šou publikos simpatijoms užkariauti.
Simpatiškas ir labai profesionalus kolektyvas, tikra Vilniaus džiazo festivalio dovana Klaipėdos avangardinio džiazo gerbėjams.
Garsas, judesys ir žodis
Kaip ir buvo festivalio žadėta, labai įdomiai pasirodė dainininkė Skaidra Jančaitė. Jai padėjo aktorė Birutė Marcinkevičiūtė ir instrumentinis ansamblis: Algimantas Treikauskas (fleita), Algirdas Budrys (klarnetas), Artūras Šilalė (smuikas, altas), Dainius Palšauskas (violončelė), Sergejus Okruško (fortepijonas), dirigavo Robertas Šervenikas.
Gerai, beveik nepriekaištingai atlikta nepaprastai sudėtinga programa, kurią vainikavo šiuolaikinės muzikos klasika vadinamas Arnoldo Šionbergo (Arnold Schönberg) „Mėnulio Pjero“. Žodžiai tariami raiškiai (juntama V.Noreikos dainavimo mokykla), atrasta daug dinaminių ir intonacinių spalvų, gyvai atskleistos nuotaikos. Tik kartais klausytis trukdė drebantis kai kurių garsų tremolo, pakenkęs kompozitorės Zitos Bružaitės kūrinio interpretacijai.
S.Jančaitė ne tik puiki vokalo meistrė, bet ir gera aktorė, mokanti vaidyba paryškinti įvairias teksto prasmes. Ypač spalvingai suskambo Dmitrijaus Šostakovičiaus „Satyros“, o poeto Sašos Čiornyj eilės, panaudotos šiame kūrinyje, priminė makabriškai linksmus tarybinius laikus („…šyr rodnych kukuruznych poley…“). Lietuvoje šiuo metu turbūt nerasime kito taip gerai šiuolaikinę muziką interpretuojančio dainininko.
Paskutinis puslapis
…Ryškiausias iš visų. Ekspresyvus ir energingas saksofonų kvartetas iš Kanados „Quasar saxophone quartet“ „Permainų muzikoje“ atsirado Vilniaus festivalio „Gaida“ ir Kanados pasiuntinybės dėka.
„Quasar saxophone quartet“ atlikėjai save vadina naujų idėjų mediumais, tarpininkais tarp kompozitoriaus ir klausytojo. Tokia jų misija.
Programoje skambėjo kūrėjų iš Kanados, Švedijos ir Lietuvos darbai. Įdomios kompozicijos, gera jų interpretacija priminė, kaip turi atrodyti aukščiausio lygio šiuolaikinės muzikos festivaliai.
Labiausiai įsiminė Žano F.Laporto (Jean-Franēois Laporte) „Procesija“, atlikta vargonų vamzdžiais (kaip pučiamaisiais muzikos instrumentais), panaudojant Koncertų salės fojė garsinę erdvę.
Asmenybės ir šiaip…
Idėja rengti videoperžiūras ir jose rodyti sunkiai Lietuvoje pasiekiamus šiuolaikinės muzikos kūrinius ir projektus festivaliuose nėra nauja. „Permainų muzikoje“ tam buvo skirti net keturi vakarai.
Turėjome galimybę pamatyti žymius XX a. operos žanro pastatymus (Albano Bergo (Alban Berg) „Vocekas“, Džono Adamso (John Adams) „Klinghoferio mirtis“, Stivo Raicho (Steve Reich) „Trys pasakos“), susipažinome su naujausiais elektroninės ir avangardinės muzikos pavyzdžiais (“Warp Records” vaizdo klipai ir Glenas Branka (Glenn Branca).
Gražūs ir išieškoti videoperžiūrų pavadinimai („Realybė ir išmonė“, „Simfonija gitaroms ir šokiai smegenims“, „Šiuolaikinė opera: būti ar nebūti“, „Minimalizmo žavesys“), pažadėti susitikimai su žymiais Lietuvos muzikinio elito atstovais (Mindaugas Urbaitis, Petras Geniušas) ir diskusijos sudomino ne vieną žiūrovą. Publikos netrūko. Ir tai, sakyčiau, liudija atliktą didelį festivalio vadybos darbą.
Tik gaila, kad atskleisti minimalistinio muzikos stiliaus grožiui buvo parinkti ne patys tinkamiausi kūriniai (arba reikėjo keisti vakaro pavadinimą) ir dėl laiko stokos neįvyko žadėtosios diskusijos.
Patiko muzikologo ir kompozitoriaus iš Vilniaus Lino Paulauskio rimtas pasiruošimas paskaitai – videoperžiūrai „Simfonija gitaroms ir šokiai smegenims“. Ji buvo skirta šiuolaikinės elektroninės muzikos avangardui, eksperimentams ir netradiciniams sprendimams, elektroninės muzikos kompanijos “Warp Records” vaizdo klipams ir Niujorko avangardistui Glenui Brankai („Simfonija Nr.8 – live at the kitchen“ skirta aštuonių elektrinių gitarų ansambliui). Nustebino ekstremalūs pastarojo Amerikos kompozitoriaus ieškojimai kuriant naująją šių amžių misteriją.
Apžvelgdamas naujas pasaulio muzikos tendencijas, L.Paulauskis pastebėjo dabar vykstantį skirtingų, tarsi neturinčių tarpusavyje nieko bendro, muzikos pasaulių susiliejimą. Vakaras buvo įdomus, pamėtėjo daug minčių apmąstymams.
Turtingas ir daug apimantis buvo šis pirmasis „Permainų muzikos“ festivalis. Tikėkimės, kad Klaipėda – šiuolaikinis ir jaunatviškas, įvairioms naujoms idėjoms atviras miestas – išgirdo jo kviečiantį garsą.
