SkanDalingojo Dali kodas

SkanDalingojo Dali kodas

Žvilgsnis iš Londono į didžio ispanų dailininko gyvenimą ir kūrybą

Kęstutis Meškys

Pasaulis neteko paslapties. Jis tapo iškoduotas. Jo ženklai ir simboliai prarado transcendentines galias. Jie nebemoko mūsų nei gyventi, nei suvokti šį lekiantį į nežinią pasaulį. Nes šiandien jį valdo jo didenybė Vyksmas, Procesas. Ta būsena, kai esi tarp… Tarp žemės ir dangaus, tarp to, kas buvo ir dar bus, tarp grožio ir išsigimimo, tarp tiesos ir melo, tarp proto ir beprotybės, tarp… Tarp, kur gimsta išmintis ir atgimsta viltys ir kur karaliauja baimės, nežinia ir begalinis noras pabėgti… Į apgaulingą pramogų užmarštį, į kitą pasaulio kraštą ar į virtualų malonumų rojų. Į dar gilesnį, svaiginantį savo nežinia Tarp…

Tokių minčių spiečius apninka, kai, stovėjęs keletą valandų eilėje ir praėjęs akylų apsaugos vyrukų patikrą, patenki į didžiulį, be atvangos besisukantį tūkstantmečio apžvalgos ratą – Londono akį. 135 metrų aukštyje, atsidūrus tarp dangaus ir žemės, kai didžiulis megapolis atrodo kaip skruzdėlynas, tos mintys tik sustiprėja. Nebestebina ir tai, kad priešais šį stebuklų ratą stovinčiame didingame „County Hall” pastate, jo galerijoje įsikūrusi paroda „Dali pasaulis” su puse tūkstančio jo darbų kolekcija susilaukė žymiai mažesnio lankytojų susidomėjimo. Didžiulė Londono pramogų rato mėsmalė traukia minias, permaldama nenusakomus jos troškimus ir baimes, kurias ištisą gyvenimą puoselėjo ir prisijaukino šis kūrėjas su vieninteliu tikslu – paversti beprotybę gyvenimo prasme. Bet jos vakarykštis pranašas jau nekelia minios susižavėjimo, jau nebežadina jos vaizduotės ir jausmų. Todėl bergždžios ir apgailėtinos atrodo kostiumuoto vyruko, pasidabinusio tokiais pat kylančiais į dangų a la Dali ūsais ir su jo taip pamėgtu omaru rankose, pastangos suvilioti minią, skubančią į beprotybės ratą. Pasaulis tapo iškoduotas?..

Turbūt šiuolaikinio meno istorijoje nėra kito menininko, apie kurį būtų daugiau parašyta straipsnių ir knygų, nei apie Salvadorą Dali. Beje, nedaug rastum ir kūrėjų, kurie patys būtų parašę tiek save šlovinančių veikalų.

Troško būti genijumi

Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, išradęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. „Dabar aš noriu būti Salvadoru Dali ir neturiu jokio didesnio troškimo,“ – rašė jis kiek vėliau vienoje iš savo knygų. Ieškodamas savo genialumą, išskirtinumą liudijančių ženklų, jis nesibodėjo niekuo. Kaip tik beprotybė ir besiribojantis su mazochizmu atvirumas tapo tuo ginklu, kuriuo jis privertė pasaulį įtikėti nepaprastu savo meniniu talentu ir genialumu. Ir kai tų ženklų pritrūkdavo, jis nesidrovėdamas juos kurdavo savo skandalingu elgesiu.

Jau vaikystėje jis siekė bet kuriuo būdu išsiskirti iš kitų. Ir nors mokykloje nesugebėjo įsisavinti ir penktos dalies to, ko išmoko jo bendraklasiai, tačiau tarp bendraamžių jis nusipelnė taip trokštamo keistuolio vardo. Tik vardan to jis supirkinėjo penkių santimų monetas po dešimt, kad paskelbtų suglumintiems vaikams apie atrastą genialią aritmetinę formulę, kaip praturtėti.

„Jis beprotis“, – kalbėjo visi aplink, o mažasis Salvadoras tik mėgavosi tuo. Kitą kartą jis užsipuolė savo bendraamžį ir sutrypė jo smuiką, taip įgydamas dar akiplėšos ir drąsuolio aureolę bei sukeldamas kalbas apie keistuolį Dali. Prieštaringa būsena, atmiešta begaliniu vienatvės troškimu ir kartu noru būti dėmesio centre, versdavo jį nuolat raudoti ir su nevaldomu šėlsmu kartoti: „Aš – vienas sau! Aš – vienas sau!“ Ir vėliau, jau priklausydamas garsiajai Paryžiaus siurrealistų sąjungai, jis laikėsi atokiau nuo jos ir nuo kitų partijų bei susivienijimų, nes buvo įsitikinęs, kad bet kuri sąjunga nuasmenina ir veda prie beveidiškumo.

S.Dali gimė 1904-ųjų gegužės 11-ąją Ispanijoje, nedideliame Katalonijos miestelyje Figere pasiturinčio notaro šeimoje, kurioje, be jo, dar augo jaunesnioji sesuo Ana Marija. Nuo pirmų dienų lepinamas tėvų iš baimės prarasti ilgai lauktą sūnų (jo brolis mirė nesulaukęs nė metų) Salvadoras nuo vaikystės pasižymėjo polinkiu į narcisizmą, stipriai atmieštą ankstyvu malonumų geiduliu, erotizmu ir mirties baime. Jo vaikiškose fantazijose atgimdavo fantasmagoriški vaizdiniai, norai, kuriuos jis visaip bandydavo realizuoti, juos puoselėjo, o vėliau atkūrė savo kūriniuose. Dar vaikas jis rytais apsinuogindavo lovoje prieš tarnaitę tam, kad pasimėgautų jos geidulingu žvilgsniu į jo nuogą kūną, kurį jau tuomet jis laikė labai gražiu. Ištisas valandas atitolindavo savo fiziologinio tuštinimosi momentą, kad pagautų tos akimirkos palaimą. Nenusakomą susižavėjimą jam kėlė neskustos moteriškos pažastys, ir ištisom dienom jis kūrė planus, kaip paliesti prinokusias jį sužavėjusios valstietės krūtis… Ta pačia lazda, kurios galu jis dar neseniai taip įdėmiai tyrinėjo ežio dvėselienos kirmėles. Manoma, kad S.Dali nuo pat vaikystės turėjo incestinių polinkių ir savo seseriai, kuriai vėliau paskyrė šokiruojantį eilėraštį, apdainuojantį jos išangės sutraukiamojo raumens grožį. Beje, jau žymiai vėliau, 1979-aisiais, duodamas interviu žurnalui „Playboy”, Dali sakė: „Svarbiausia pasaulyje yra analinė anga”. Nes ji, jo nuomone, yra tikrasis meilės organas. Ir yra tik viena moters kūno dalis, kuri jį domina, – pasturgalis, slepiantis tą didžiausią jo Tarp paslaptį. Būdamas drovus, jis niekada neatsispyrė pagundai slapta stebėti erotines scenas; turėjo jis ir aiškių ekshibicionistinių polinkių. Ir apie tai, kaip ir apie homoseksualizmą, jis viešai prisipažino gyvenimo pabaigoje. Ne mažiau šokiruojantys yra Dali atviravimai knygose apie jo kūno fiziologinius procesus. Apie juos jis rašė taip pat, kaip apie meną, kūrybą, egzistencinius dalykus. Jo viena mėgstamiausių knygų – grafo Trubeckojaus parašytas „traktatas“ apie perdimo meną. Skandalingas istorijas ir paties S.Dali prisipažinimus galima vardinti dar ilgai. Kiek jie realūs – šiandien pasakyti negali niekas. Tik viena aišku – be jų nebūtų ir tokio fenomeno kaip S.Dali – nepaprasto žmogaus ir genialaus XX amžiaus menininko.

Veržėsi į meną

Mažojo Salvadoro polinkis menams atsivėrė gana anksti. Ir nors tėvas nesiejo sūnaus ateities su kūryba, neabejotini jo gabumai privertė jį pakeisti savo nuostatą – jis sutiko leisti sūnų mokytis į Madrido meno akademiją. Jaunuolio nuomonė, kad nukrešę profesoriai nieko naujo jam neduoda, ir skandalingas jo elgesys baigėsi mėnesio areštu, o 1926-aisiais karališkuoju įsakymu Dali buvo pašalintas iš mokyklos.

Tačiau ambicingasis jaunuolis ne tik spėdavo lankytis prabangiuose Madrido restoranuose ir išmoko pirmąsias dendizmo pamokas, už tėvo pinigus įsigijęs brangiausią kostiumą, o plaukus negailestingai tepdamas blizgančiu staliaus laku. Jis godžiai skaitė Kantą, Nietzschę, Proustą, Montaigne’į, gyvai domėjosi mokslo pasiekimais ir intensyviai kūrė. Jis išbandė daugelį madingų tuomet tapybos stilių: impresionizmą, futurizmą, kubizmą ir fovizmą, pasiduodamas tai Matisse’o, tai Picasso įtakai. Su pastaruoju vėliau susipažino ir jo kūrybą akylai ir pavydžiai sekė. Tada atėjo ir pirmasis Dali nusivylimas įvairiais „izmais“, o jo ligotą vaizduotę vis labiau veikė Freudo teorijos ir jau plataus atgarsio susilaukęs siurrealizmo judėjimas Paryžiuje. To meto jo tapybos darbai – „Venera ir amūrai” (1925), „Figūra prie lango” (1925), „Ampurdano mergina” (1926), kuriuos tapant, kaip manoma, modeliu buvo jo pirmoji mūza – sesuo Ana Marija.

Madrido laikotarpis dar reikšmingas ir tuo, kad ten Dali susipažino su Louisu Bunueliu ir garsiu ispanų poetu Garsia Lorka. Žinoma, kad poetas ne tik paskyrė odę savo draugui, bet ir siekė toli gražu ne platoniškos Dali meilės. Manoma, kad kaip tik tuomet dailininkas ir įgijo pirmą homoseksualių santykių patirtį. O su kino režisieriumi Bunueliu 1929-aisiais kartu sukūręs avangardistinį skandalingą filmą „Andaliūzijos šuo“, Dali Paryžiuje susilaukė pirmosios šlovės kaip menininkas. Nuo to laiko Paryžius tapo jo augančio triumfo liudytoju. Tie metai dar reikšmingi Dali ir tuo, kad jis pirmą kartą susitiko su Gala, jo būsima mūza ir likimo moterimi.

Gala. Meilės istorija

Susitikimas įvyko gimtajame Kadakese, kur Bunuelis ir Dali planavo kurti jau kitą filmą –„Aukso amžius”. Tarp atvykusių svečių buvo garsusis prancūzų poetas Polis Eliuaras ir jo žmona Gala su dukra Sesile. Nuo pirmos akimirkos Dali įsimyli šią žymiai vyresnę, žinančią, ko nori iš gyvenimo, agresyvią ir valdingą moterį, kurios nesutrikdė idiotišku juoku kartais pratrūkstantis keistai apsirengęs jaunuolis. Nesuglumino jos ir ką tik užbaigtas Dali paveikslas „Juodasis žaidimas” (1929), kuriame ant vienos figūros kelnių pavaizduoti ekskrementai, sukėlę net visko mačiusių kolegų pasipiktinimą. O dar po kelių kartu praleistų vakarų ji pasakė sutrikusiam jaunuoliui: „Vaikeli mano, nejau nesuvoki, kad mes niekad nebesiskirsime?”. Tai buvo lemtingi žodžiai.

Gala – paslaptinga rusų moteris, palikusi pėdsaką daugelio iškilių Europos kultūros ir meno žmonių likimuose. Apie jos kilmę iki šio sklando legendos (pagal vieną versiją ji kilmingos šeimos augintinė, kurią patėvis seksualiai išnaudojo, pagal kitą – kilusi iš Kirgizijos čigonų šeimos). Manoma, kad gyvenime Gala troško trijų dalykų: būti graži, galinga ir turtinga. Ir Dali visa tai jai davė. Per visą gyvenimą su Dali ji nė karto neprasitarė apie savo jausmus viešai, tapo didžiausia Dali meile, mūza, išgydžiusia jį nuo beprotybės, įpročio masturbuotis ir atnešusia jo ligotoms vizijoms ir kūrybai šlovę bei didžiulius turtus. Todėl, kai po Galos mirties 1982-aisiais jam paskambino legendinė popžvaigždė Amanda Lyr, tapusi Dali artimiausia drauge, ir bandė jį paguosti, Dali atsakė: „Nebėra jokio Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra…” Ir tai buvo beveik tiesa. Kaip tik Gala išmokė jį savo liguistą beprotišką fantaziją valdyti, nenusiristi iki antiestetinio natūralizmo, priversti jo ispūdingas pasąmonės ir sapnų vizijas tarnauti judviejų žemiškiems tikslams. Pereinamoji to laiko Dali būsena tarp leistino ir nepriimtino ypač akivaizdžiai atsiskleidė jo etapiniame darbe „Didysis masturbatorius” (1929).

Galos dėka Dali tapo Paryžiaus siurealistų judėjimo, kuriam vadovavo rašytojas ir meno teoretikas Andrė Bretonas, nariu. Išaugęs iš kito judėjimo – dadaizmo, kuris atsisakė sąmoningo, kryptingo kūrybos proceso ir pasikliovė vien atsitiktinumu, – siurrealizmas pasąmonę, destrukciją ir chaosą padarė ne tik kūrybos principu, siekė paversti juos gyvenimo būdu, būtimi. Dali tapo ištikimiausiu tų principų pasekėju, tai privertė jį 1939-aisiais galutinai nutraukti visus ryšius su šia dadaistais. Kaip tik tuomet jis ištarė savo garsiąją frazę: „Siurrealizmas tai aš – Salvadoras Dali!“, o A.Bretonas jį anagramiškai (pasinaudojęs jo vardo ir pavardės raidėmis) pervardino Avida Dollars– „ištroškęs dolerių“.

Tai buvo metas, kai Dali ir Gala sėkmingai „užkariavo” Ameriką, kur jis 1932-aisiais pirmą kartą rodė savo kultiniu tapusį paveikslą „Minkštieji laikrodžiai”, o jau po kelerių metų jiems sugrįžus į Niujorką, galėjo parduoti viską, prie ko tik buvo prisilietusi Dali ranka, –reklamos ir vitrinų apiforminimo projektus, dekoracijas ir kostiumus baletui, gausybę litografijų, kino scenarijus Holivudui, Dali dizaino baldus, knygų iliustracijas ir net absurdiškus išradimus. Tokius kaip permatomi manekenai, kurių viduje plaukioja žuvytės. Ten 1943-iaisiais užbaigęs „Slaptąjį Salvadoro Dali gyvenimą”, jis rašė ir romaną „Paslėpti veidai”. Pasipylė doleriai, skandalai, o po jų – dar didesnis dolerių lietus iš tų jo gerbėjų, kuriuos Dali beveik nesivaržydamas vadino kretinais. Ir už viso to stovėjo Galos šešėlis. Neatsitiktinai, įvertindamas jos indėlį, menininkas sukūrė ne vieną jai skirtą paveikslą ir galų gale ėmė pasirašinėti savo kūrinius dviem vardais: Dali/Gala.

„Tai, ką Dali per meilę patyrė apie save, jis vaisingai išreiškė ir gyvenime, ir mene”, – rašė Dali kūrybos tyrinėtoja U.Herner.

Dali ir Freudas

Buvo dar vienas žm

 

gus, kurio autoritetu Dali niekad neabejojo, – S.Freudas. Tai jo frazė – „Didvyris tas, kuris sukyla prieš tėvo autoritetą“ – tapo Dali viso gyvenimo moto. Santykiai su tėvu, kuriuos žymus psichoanalitikas pavadino Edipo kompleksu, Dali gyvenime sunkiai klostėsi. Po sūnaus skandalų, meilės istorijos su ištekėjusia ir daug vyresne moterimi Gala tėvas galutinai atsisakė Dali. Jo santykiai su šeima dar labiau pašlijo, kai po piešiniu, kuriame pavaizdavo savo motiną, mirusią jo vaikystėje, Dali prirašė: „Kai kada su pasitenkinimu spjaunu į savo motinos portretą“. Manoma, kad Freudo teorijos paveiktas (įžymusis psichoanalitikas teigė, kad negalima neigti žmogaus pasąmonės procesų, kurie gerokai veikia jo elgseną), Dali apie 1930 metus ėmė plėtoti savo paranojinį-kritinį metodą, kurį paaiškinti sunkiai sekėsi net jam pačiam. Viename iš savo straipsnių Dali rašė: „Aš kausiuosi su iracionalumu ir jį nurungsiu. Tuo metu, kai mano draugai, pasidavę romantiškam silpnumui, leidosi suviliojami iracionalumo pasaulio“. Dar aiškiau jis atskleidė savo kūrybinę poziciją sakydamas, kad vienintelis skirtumas tarp jo ir bepročių yra tai, kad jis – ne beprotis. „Fanatiškas racionalistas, aš vienas žinojau, ko noriu. Aš norėjau tapti iracionalumo Nietzsche“,– teigė jis.

Freudas siurrealistams buvo didžiulė ideologinė paspirtis ir paskatinimas, kurį Dali priėmė ir panaudojo su visa savo kūrybine energija. Libido, erotinis Freudo analizės aspektas buvo mėgstamiausias Dali kūryboje bei apmąstymuose.

Dar jaunystėje Dali priėmė kūrybinę nuostatą, kurios laikėsi visą gyvenimą: jam bus nepriimtinas nė vienas vaizdinys, kūrinio idėja, kurią būtų galima racionaliai, logiškai, kultūriškai ar psichologiškai paaiškinti.

Dali ne kartą stengėsi susitikti su savo dvasios tėvu. Tai atsitiko 1938-aisiais Londone, kai jis, lydimas Stefano Cveigo ir poeto Edvardo Jameso, atėjo į butą, kuriame fašizmo vejamas Freudas tuomet gyveno. Dali jam parodė savo naują darbą „Narcizo metamorfozę” (1937) bei ką tik parašytą straipsnį apie paranoją. Tačiau tai nepadarė įspūdžio Freudui, kuris po susitikimo pasakė Cveigui: „Dar nesu matęs tokio – tikras ispanas. Na ir fanatikas!”

Fanatizmas, atmieštas katalonišku valstietišku praktiškumu, – bene svarbiausias Dali bruožas. Vardan savo tikslo – sugluminti, išprovokuoti jį supantį pasaulį ta Tarp būsena, kur karaliauja nežinia ir baimės svaigulys, – jis aukojo pažiūras, ideologijas, vertybes. Jam buvo tik viena vertybė – S.Dali. Todėl jo nuostatose ir pasisakymuose sunku įžvelgti nuoseklumą ar sistemą. Jo asistemiškumas ir buvo Dali sistemos pagrindas. „Man erotika visada turi būti bjauri, estetika – visada dieviška, o mirtis – graži“, – sakė jis. Nes Dali projektas ir buvo jo nemirtingumas.

Jis mirė 1989-aisiais Ispanijoje (palaidotas savo gimtajame Figere), nesusilaukęs palikuonių (vaikai jam kėlė fizinį pasibjaurėjimą), visą savo turtą – 130 milijonų JAV dolerių ir daugybę kūrinių – palikęs Ispanijos valstybei…

Dali kūrybinis palikimas – didžiulis ir įvairus. Žinoma ir tai, kad tūkstančiai tuščių litografijos lakštų, jo pasirašytų, buvo pardavinėjami kaip Dali darbai. Todėl, kai peržvelgęs daugybę Dali grafikos ciklo darbų ir pačiupinėjęs jo suprojektuotą „Maė Vest lūpų formos sofą” (1936), paklausiau galerijos „County Hall” darbuotojo, ar tai ne kopijos, jis nė trupučio nenustebo ir ramiai atsakė: „Ne“.

„Aš noriu, kad manimi viskas baigtųsi”, – tvirtino Dali ne kartą.

Bet viskas tik prasideda. Nes viskas, kas yra TARP, šiandien tampa menu. Ir tai prasidėjo nuo Dali.

by admin