Saulė leidžias. Jaučiu – tyliai baigias diena
Dar kelios egzistencijos valandos. Aš viena
Ir vėl viena leidžiu naktį po žvaigždėtu dangum
Vėl užmiegu viena, užsiklojus skausmu…
Prabundu kartu su saulės raudonu skrituliu –
Ji turi rytą, dieną, o aš nieko neturiu…
Viena… viena… viena…- tyliai šlama pabudus žole.
Dar galėčiau būt viena, jei ne ta didžiulė skylė,
Kuri žioji krūtinėje po to, kai išsinešei mano širdį.
Niekam tai nerūpi, pasaulis teka savo vaga, o mano
skausmo niekas negirdi
Ir niekas jo nejaučia…
Gal ir gerai. Neturi dėl manęs liūdėti pasaulis
Dėl mūsų kančių, žuvusios meilės, likimo apgaulės.
Kas bebūtų nutikę išaušo rytas,
Ir nesvarbu, kad raudonu saulės krauju ir mano gėla
nudažytas,
Aš vis vien keliu galva, lyg smilga, nulenkta vėjo,
Priešinuos likimui ir Dievui, kuris nė kiek nepadėjo.
Šešėliais šmėkščioja tavo atvaizdas prieš akis tolyje,
Matau tave praeity, tačiau ne rytojuje,
Nes ten tavęs jau nebus tikrai
Taip pat tikrai kaip kraujas raudonas, o neviltis juoda.
Dabar mūsų keliai lyg autostrada, tik ne bendra.
Pasukome skirtingomis kryptimis ir dabar dėl to kenčiam,
Bet kada nors dar džiaugsimės dėl to ir tai gyvenime bus
šventė-
Diena, kai vėl būsim laimingi,
Ne kartu, tačiau jausim, kad nieko nestinga:
Nei meilės, nei džiaugsmo, nei sielos pilnatvės.
Ir linksmų veidų pilnos gatvės, be jokios sielų vienatvės,
Jausis atskirų mūsų gyvenimų atskiruose džiaugsmuose.
Kada nors galbūt mūsų keliai dar susikirs
Ir ta sankryža bus nulieta ašarom ir nuklota šukėm daužomų
širdžių…
Bet keliai vėl nubėgs į skirtingas puses
Ir melsiuos, tikėsiuos, kad gyvenimas daugiau nesuves,
Nes ši meilė nemirs, ji tik prislobs,
Bus nugrūsta toliausian kamputin
Su viltimi, kad ten apipelys,
Bus pamiršta apaugus voratinklių siūlais.
Ieškosime naujų meilių, kurios bus stiprios, tvirtos, tikros,
Bet niekada neprilygs PIRMAJAI, kuri vis dar dega mūsų
širdyse
Ir leidžiantis saulei primena apie save-
Tai meilei, kurią jaučiame dabar
Ir kurią PRIVALOME PAMIRŠTI…
