Skruzdę –ant pjedestalo
Ignas Kazakevičius
Savaitę „Kultūrpolio” Meno kiemo dirbtuvėse spalį rezidavo menininkė iš Druskininkų Jūratė Kazakevičiūtė. Projekto „Kinder Küche Kirche“ dalyvės minkštosios skulptūros kūriniai ne tik užima trečdalį galerijos. Jie konceptualiausiai iš visų jo autorių (Birutė Zokaitytė, Inesa Raščenkovaitė, Sandra Juškaitė ir J. Kazakevičiūtė) įprasmina projektą, analizuojantį (ne)pakitusį socialinį požiūrį į XXI amžiaus moterį.
Pridėtinė vertė
Moteriškomis kojinėmis apmauti kūriniai plastiškoms formoms suteikia siurrealistinio, kiek šiurpoko fiziologiškumo, ir mūsų žvilgsniai slysta skulptūrų paviršiumi, o mūsų vertinimo kriterijai pasipildo grotesko, erotikos, neorealizmo, poparto eilutėmis.
Iš šių fragmentų projektas lipdo šiuolaikinės moters įvaizdį šiuolaikinėje visuomenėje. Pasirinkti trys kertiniai bidermejeriškos, miesčioniškos kultūros simboliai, atitikmenys, kodai – Moters įvaizdis tada, XIX amžiuje, XX amžiaus pradžioje ir dabar… Įvaizdis suformuotas, be abejo, vyrų, tų vienintelių pasaulio teisiųjų ir vertintojų…
Ar labai pasikeitė jis šiandien? Ne, ne moterų padėtis, jų svoris visuomenėje, o būtent įvaizdis. Sutikite, ji jau nebėra tupinėjanti šeimos židinio puoselėtoja, tačiau šiandien be jos vis dar neįsivaizduojama reklama, jos stilius ir geras prekės pardavimas. Kas bebūtų – mobilieji telefonai ar automobiliai… Moteris vis dar geros prekės pridėtinė vertė. O tobulos jos formos – gera reklaminė platforma. Pastarąją platformą teigia vyrų akys, norai ir troškimai. O ką teigia moterys?
Prasmių – daugiau
Save, sako Jūratė: „Kurdama „Moterį – skruzdę“ aš vaizduoju save. Ta skruzdė tai aš. Tik transformuota, zoomorfinė būtybė”. Save menininkė ištransliuoja visuomenei tarsi prisidengusi gyvenimo karnavalo kauke, ir žodžiai tuomet skamba raiškiau.
Koks būtų galimas požiūrio rakursas į tai? Įsivaizduokime: tyrimų ir apžvalgos centre – „moteris skruzdė“. Formuodama skulptūrą, aprengdama jos griaučius, menininkė augina vienokią informaciją. Bet šį vyksmą ir baigtą objektą stebi žiūrovas. Jis dažniausiai „perskaito” tik pirmąjį autorės informacijos sluoksnį: „Moteris – skruzdė“ bus galvos nepakelianti darbininkė, o „Moterys – zuikis” (pamenate pernykščią kalėdinę instaliaciją dirbtuvėse?) bus playboy girl, jei ne kekšė, tai labai nerimta.
Pati menininkė savo kūriniui suteikia daugiau prasmių – skruzdėlių kolonijos, komunikacijos tarp individų, malimosi – kryptingo ir ne, kurio ypač netrūksta menininkų gyvenime… Zuikutis gali būti ne tik šelmis, bet ir labai neaiškus gyvūnas… Gali staiga nerti į bet kurią pusę… Zuikis – nepastovumo įvaizdis.
Horizontaliai ir vertikaliai
Centras tokio tipo meno projektais byloja apie socialines aktualijas, į kurias dėmesį atkreipia panaudodamas meninę metaforą. Šiuokart ji pateikiama kaip koncentruota problemos išraiška.
Jeigu mes padėtume skruzdę horizontaliai, tai tebūtų efektinga humanizuota būtybė, jau minėtos darbininkės alter ego. Tačiau jei pastatytume vertikaliai, jos kojos taptų rankomis, o jų būtų keturios, ir skruzdė taptų panaši į laiminančią ir gyvenimo paslapčiai kviečiančią būtybę. Sunku patikėti? Tuomet užkelkite moterį ant pjedestalo…
