Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Kristina  KUČINSKAITĖ

Ką turėtų galvoti visi antikos laikų apolonai, kai skulptorius akmenį išmaino į smėlio masę? Atrodo, net molis tvirtesnis… Ar darbas su paprastai biria uoliena menininkui yra tik pramoga, ar šis tas rimtesnio?

Pasaulyje kuriamos jau daugybę metų smėlio skulptūros mūsų šalyje taip gausiai pristatomos pirmą kartą. Gal todėl menininkų gretose iš Italijos, Austrijos, Bulgarijos, Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos nebuvo nė vieno lietuvio. Festivalį organizavusio „Tarptautinio kultūros ir meno centro“ direktorė Viktorija Voronova pasakojo, kad skviesti kūrėjus į tarptautinį smėlio skulptūrų festivalį Klaipėdoje nebuvo sunku, net teko atsisakyti svečių iš Amerikos.

Italės triumfas
Dešimt smėlio skulptūrų, per kelias dienas „išdygę“ Jono kalnelyje, buvo vertinamos komisijos, kurios nariais kartu su specialistais buvo ir patys kūrėjai.
Pirmoji vieta atiteko italei Mikelai Čiapini. Jos kompozicija vaizduoja su vėju susidūrusią poilsiautoją. Smulkutė energinga moteris pasakojo, kad smėlis jai labai artima medžiaga, nes Italijoje gyvena visai šalia paplūdimio. Tiesa, skulptūras iš smėlio M. Čiapini kuria tik šiek tiek daugiau nei trejus metus. Tačiau, anot moters, ištisi metai būna užimti keliaujant po įvarius festivalius, kurių pakrantės miestuose nestinga. Porą mėnesių per metus praleidžiama kelionėse po užsienį.
Kalbėdama apie savo kompoziciją M.Čiapini pabrėžė, kad į ją dera žiūrėti su humoru: „Italijoje turime įspūdingą meno istoriją. Nors ir turiu didelę patirtį, čia neeksperimentuoju. Tiesiog dariau taip, kad gražiai ir linksmai pavyktų. Tai derėtų suprasti kaip komiksą“.

Dėstytojui – pramoga
Viačeslavo Boreckio sukurta rubensiškų formų „Nuotaka Neptūnui“, pasipuošusi aštuonkoju ir niurzglia veido išraiška, – duoklė sveikai ironijai. Poznanėje kuriantis ir skulptūrą dėstantis V.Boreckis pasakojo, kad smėlio skulptūros jam nėra rimtas užsiėmimas, tai –  hobis, pramoga laisvalaikiui.
– Kodėl smėlis? Vien dėl pramogos?
–  Taip. Juk visi žinome, kad smėlis – laikinas. Kelios dienos, ir pradeda byrėti. Kartais tas laikinumas yra gerai. Vis dėlto kūrinys ne visada taip pavyksta, kaip buvo sumanyta…
Nepaisant pasitaikančių nesklandumų, kuriant nuotaika visada puiki. Jau vien todėl, kad skulptūra laikina, negalima jos daryti itin rimtai.
– Kas Jums svarbiausia smėlio skulptūros kūryboje?
– Pats procesas. Ir man asmeniškai – skulptūrų dydis. Iš įprastos medžiagos tokių tikrai nesukursi, o iš smėlio daromi gigantiški kūriniai, kartais net dešimties metrų aukščio.
Man patinka kurti kompozicijas, o ir pats procesas išskirtinis. Pavyzdžiui, kai lipdoma iš molio visada galima pridėti, kiek reikia ir kur reikia. Šiuo atveju, nelabai galima kažką bepridėti. Pradedi nuo didžiulės krūvos ir skverbiesi gilyn…
Šeimyninis užsiėmimas
Nikolajus Bartusenkovas ir jo sūnus Aleksejus iš Krasnodaro pasakojo, kad visa šeima yra didelis menininkų klanas.
– Kaip nutiko, kad smėlio skulptūros tapo šeimos užsiėmimu?
– Iš tiesų mes abu esame menininkai. Aš – tapytojas, o tėvas – skulptorius, – šypsojosi Aleksejus. – Pamenu, kai tėvą pakvietė į pirmąjį renginį, aš sakiau, kad nevažiuosiu, nes smėlis nėra rimtas užsiėmimas, tai – ne menas. Bet viskas taip sutapo, kad kaip tik turėjau laisvo laiko, tad nuvažiavau. Būtent tada pamačiau, kad iš smėlio galima padaryti nepaprastai įdomių dalykų. Kaip vaikystėje statėme smėlio pilis –  taip čia per tris dienas gimsta didingi statiniai, nors smėlis yra laikina medžiaga. Įdomu eksperimentuoti.
Po truputį pripratau. Dabar darydamas smėlio skulptūras, pailsiu nuo savo paveikslų.
– Ar daug tenka važinėti į festivalius užsienyje?
– Ne tiek daug, kiek kviečia. Buvome Belgijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, tėvas dar ir Vokietijoje. Iš tiesų jis labai rimtai susidomėjęs smėlio skulptūromis ir vyksta kur tik yra galimybė.
– Pas mus kūrėte skirtingas skulptūras. Ar būna bendrų projektų?
– Būna kad ir visa brigada dirbam. Daug kartu, daug atskirai. Maždaug per pusę. Jei bendras projektas, iš anksto planuojame, ką darysime. Tėvas dažniausiai padaro pagrindinę formą, o aš kuriu detales. Gal todėl ir nesipykstame, viską pavyksta suderinti taip, kad kiekvienas daro tai, kas jam patinka. Tėvas buvo pirmasis mano mokytojas, todėl mūsų meninis skonis sutampa.

Biri uoliena – simbolis
Iš dešimties skulptūrų tik dvi išsiskyrė neįprasta forma. Tai – bulgarės Lili Pobornikovos „Banga“, bei dar abstraktesnė austro Rudolfo Krygerio, kurioje savo vietą kaip kūrinio elementai rado net smėlio blokus prilaikę mediniai rėmai.
R.Krygeris pasakojo, kad prieš pradėdamas domėtis smėliu, daug metų kūrė skulptūras iš ledo.Anot menininko, smėlis kur kas patogesnė medžiaga, juo galima perteikti daugiau idėjų.
Paklausus, kodėl tuomet, kai kiti kūrėjai rinkosi linksmus siužetus ir realistines formas, jis savo kūriniu uždavė galvosūkį, R.Krygeris atsakė klausimu: „O kur kitų darbuose matai vėją? Vėjas buvo pateiktas kaip raktinis žodis. Aš noriu, kad žmonės, priėję prie mano darbo, žvelgdami į visas angas, urvus, pajustų vėjo dvelkimą“.
Austras atskleidė savo filosofiją, kurios vedamas kuria laikinas skulptūras. Biri uoliena smėlis R.Krygeriui yra būtent tas simbolis, ta medžiaga, kuri geriausiai tinka norint atskleisti pasaulio nepastovumą. Ne veltui seniau laikas buvo skaičiuojamas smėlio laikrodžiais.

Laukiama ir kitąmet
V. Voronova pasakojo, kad smėlio skulptūrų festivalio idėją parsivežė iš renginio, vykstančio Sankt Peterburge: „Tai – paradoksali skulptūra jau vien todėl, kad menininkai kurdami žino, kad ji ilgai nestovės“.
Iš pradžių manyta festivalį organizuoti Vilniuje, bet vėliau nuspręsta, kad uostamiestis tam geresnė vieta. Į Jono kalnelio salą buvo atvežta 300 tonų supresuoto smėlio, gauto  iš Gargždų „Hidrostatybos“.
Rusijos smėlio, ledo ir sniego skulptūrų asociacija padėjo surengti festivalį: atsiuntė specialistą, padėjusį išsirinkti smėlį, daryti jam karkasus, dalyvavo tariantis su menininkais.
Be jau minėtų smėlio skulptūrų kūrėjų, festivalyje dar dalyvavo Grigorijus Ponomariovas iš Jaketerinburgo, Vladimiras Bliudnikas iš Baltarusijos, Aleksandras Luzanas iš Ukrainos ir Tatjana Černyšova iš Maskvos.
Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Mikela Čiapini. Antroji vieta atiteko Viačeslavui Boreckiui, o trečioji – Grigorijui Ponomariovui. Nugalėtojams buvo įteikti piniginiai prizai bei Viačeslavo Gibovskio sukurtos stiklo kompozicijos su jūros smėliu.
 Skulptūros Jono kalnelio saloje stovės iki rugsėjo 17 dienos. Festivalį ketinama organizuoti ir kitąmet.