Šokių projektai vykdė kilnią misiją
Klaipėdiečių choreografų darbai stilingai debiutavo ir dominavo festivalyje
Violeta Milvydienė
 |
| Premjera: A.Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas užbaigtas ypatingai nepakito. |
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje ,,Plartforma” šiemet nudžiugino šokio projektai, iš penkių premjerų trys – choreografinės.
Net kelios pasirodymų aikštelės (šokio ir vandens platformos, šokio ir teatro scenos), išdėstytos neįprastoje erdvėje – Klaipėdos kruizinių laivų terminale, lietaus dulksna ir žvarbokas marių vėjelis – išoriniai šiųmetinio festivalio požymiai. Tačiau esmė išliko ta pati – pristatyti naują jaunosios menininkų kartos kūrybą ir pritraukti, ,,auginti” bei ugdyti savitą žiūrovą (publika kol kas išties negausi – vos keliasdešimt ,,fanų”, iš kurių – apie 80 proc. studentijos).
A.Šeiko kompozicijos – brandžiausios
Festivalio organizatorės, jau žinomos uostamiesčio choreografės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros dėstytojos Agnijos Šeiko spektaklio ,,Laimės valandos” eskizas pavasarį debiutavo ,,Naujajame Baltijos šokyje”, trumpa jo analizė tuomet buvo išdėstyta ,,Duryse”. Užbaigtas projektas ypatingai nepakito – galbūt tik pasipildė keliais visoms penkioms atlikėjoms kartu ir sinchroniškai sušoktais deriniais.
Antroji A.Šeiko premjera – duetinė kompozicija ,,La mariée” (,,Nuotaka”) – įkvėpta prancūzų rašytojo Žako Prespero eilėraščio ,,Tau, mano meile”. Ryški jos dominantė – mergina (Dovilė Binkauskaitė) tiesiog įstabi: nors smulki, gležnutė ir trapi, čia ji nepaprastai dvasinga ir stipri, kartais žaisminga ar šiek tiek įnoringa. Atletiškasis partneris (Petras Lisauskas) mylimajai asistuoja nuolankiai ir lanksčiai, ypač vyraujančiame ,,partere”, tarytum stengdamasis nė akimirkai nenuleisti jos ant žemės.Originali, harmoningai susiliejančių judesių choreografija, balansuojanti tarp plastikos ir laužytos, kampuotos leksikos, manyčiau, šiame festivalyje buvo pati profesionaliausia.
Debiutavo jaunieji choreografai
Palengva susiformavo nuomonė ir apie jaunųjų Lietuvos choreografų programą. Pirmiausia vėlgi išskirčiau klaipėdiečių – Aušros Venskienės ir Daivos Palubinskaitės (abi jos – Choreografijos katedros absolventės) kūrybinius darbus, nedrąsiai, tačiau stilingai debiutavusius festivalyje.
Kompozicijoje ,,A=B” jaunoji kūrėja A.Venskienė su savo ,,antrininko” vaidmenį atliekančia šokėja Ramune Drankinaite vaizduoja tapatumo paieškas, nuoširdžiai atskleisdama paauglystėje patirtus asmenybės išgyvenimus. Pats vyksmas gal kiek ištęstas dėl kelių pasikartojančių fragmentų, tačiau patrauklus rutuliojama tematika. Gyvai skambėjęs būgno ritmas vykusiai akcentavo judesį, bet šokėjų apranga neišryškino ir nepapildė jo vizualumo.
D.Palubinskaitės projektas ,,Vieta, kurios nėra” įspūdingas vien tuo, jog buvo šokama ne tik įsibridus į vandenį, bet pliaupiant lietui, jau sutemus. Nepaisydami nepalankių oro sąlygų, trys atlikėjai (šokėjai D.Binkauskaitė, Modestas Milčius ir jaunoji aktorė Simona Bladženauskaitė) didvyriškai atliko jiems skirtą užduotį: gana įtaigia kūno, dar labiau – žodine kalba – įrodė deklaruojamos ir ne tik Lietuvai aktualios problemos koncepciją.
Trumpa, aiškiai elementari, nors ir charakteringa vilnietės Rūtos Butkutės miniatiūra ,,Batai” pasirodė banaloka ir perdėtai emocionaliai pateikta.
Panašios ir neįdomios
Kitos madingu ir skambiu – projekto – pavadinimu įvardintos šiuolaikinio šokio kompozicijos išoriškai (šokio stilistika, atlikėjų skaičiumi) buvo lyg ir panašios, skyrėsi tik minties raiška ar pašalinių priemonių panaudojimu. Dėl įvairių techninių pakopų, meninės, estetinės ar išliekamosios vertės taip pat kyla abejonių – čia nuomonė nėra vienareikšmiška.
Pavyzdžiui, Jekaterinos Deineko solinėje kompozicijoje ,,Apverstoji” bei dueto atliekamame performanso grupės iš Kaliningrado ,,Manu’s Silence” projekte ,,…between the breath and out-breath…” naudojama videoprojekcija atrodė prasmingesnė už patį šokį – gana padriką, ,,išbarstytą” choreografiją.
Gi Liat Magnezy iš Izraelio nebe pirmą kartą demonstravo vieną pagrindinių savo kūrybos metodų – žiūrovų dalyvavimą sceniniame vyksme. Tik šįkart toks ,,įtraukimas” nefunkcionavo – apsupę solistę rateliu, keliolika entuziastų penkiolika minučių taip ir nepajudėjo iš vietos.
Svarbus ir jau įžiūrimas pozityvus aspektas – berods lietuvių choreografų projektai gana sėkmingai galėtų konkuruoti su kitų šalių šokio kūrėjų darbais.
