Šokio projekte – džiazas gyvai
Gyva muzika. Gyva aplinka. Gyvos emocijos. Tai – apie vienaveiksmio šokio spektaklio „Meilės uostas“ premjerą, paskutinį Jūros šventės – liepos 31-osios – vakarą į Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelį pritraukusią kelis šimtus baletomanų ir melomanų.
Violeta Milvydienė
Viešų pamokų patirtis
Neįprasta erdvė ir liejamą prakaitą stebinčios akys – nebe naujiena Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės artistams.
Bene porą savaičių rodę savo pamokas bei repeticijas viešai (Atgimimo aikštėje, paskui Danės skvere šalia „Arkos“), o 29-osios vidudienį surengę improvizuotą sąspietį ir stebinę keleivius geležinkelio stotyje, teatro šokėjai, akivaizdu, įgavo neįkainojamos patirties. Nepaisant neigiamų internautų atsiliepimų apie neva „iš piršto laužtus padejavimus“, mestas iššūkis trupei suteikė begalę netikėtumų, keistų pojūčių ir naujų potyrių. Galbūt todėl naujajame spektaklyje rezultatas pranoko lūkesčius – bent tuo, kad atlikėjai atrodė sustiprėję dvasiškai, patobulėję fiziškai, jautėsi itin laisvai ir vaidino ypač natūraliai. Maža to – tuomet stebėdama šiuos gabius žmones iš arti, mintyse juos pavadinau pulsuojančiais jaunyste bei charizma energetiniais „donorais“.
Debiutavo visu spektakliu
Kaip žinom, dauguma KVMT baleto trupės narių – aukštojo universitetinio išsilavinimo diplomus su choreografo kvalifikacija įgiję artistai, bet vos keliems kol kas suteikta galimybė (ir atsakomybė) teatre kurti choreografiją.
Viena jų – KU MF Choreografijos katedros 35-osios laidos absolventė Jolanta Mineikytė-Milčienė – jau turi kūrybinės praktikos: KVMT sukurti šokiai V.Kuprevičiaus muzikinėje pasakoje „Batuotas katinas“ (2008) ir J.Gaižausko operoje „Buratinas“ (2009), o šiemetiniame „Muzikiniame rugpjūtyje“ pasirodžiusioje H.Purcello baroko operoje „Didonė ir Enėjas“ dirbta choreografės A.Šeiko asistente. Be to, ji dar ir kultūros centro „Žvejų rūmai“ jaunimo teatro „Be durų“ repertuarinių spektaklių „Panama labai graži“, „Raganiukė“ ir „Gandras Kalifas“ baletmeisterė.
Pastaruoju metu tikslingai orientuodamasi į džiazinio šokio stilistiką (galbūt įkvėpta Dolli Henry iš Didžiosios Britanijos meistriškumo pamokų ar seminaruose gautos metodikos?) J.Milčienė ją stengėsi kūrybiškai perteikti savo kolegoms ir šįkart debiutavo visu spektakliu. Prie teigiamų simptomų ir pozityvios tendencijos pridurčiau dar vieną sveikintiną faktą – pasirodo, ši jautri, tačiau ambicinga asmenybė (čia prisiminiau studentišką jos kompoziciją „Dvilypė Aš“) pasižymi puikiu humoro jausmu (pastarąjį laikau svariu privalumu choreografo pedagogo darbe).
Nusipelnė epitetų
Kruopštus „Meilės uosto“ kūrėjų darbas – dinamiška režisūra (Virginijaus Pupšio), atradimų kupina atmosfera (scenografija Vytauto Palavinsko, apšvietimas Donato Šimonio), stilingi kostiumai (Vilijos Šuklytės) – taip pat nusipelnė maloniausių epitetų.
Svarbiausiai uostamiesčio vasaros šventei jūreiviška tema pasirinkta itin taikliai, kaip ir sprendimas panaudoti tradicinio džiazo pavyzdžius – neišvengiamai sėkmingas variantas. Tad ir gyva publikos reakcija nekėlė nuostabos – pramoginio pobūdžio, nesunkiai iššifruojama medžiaga galėjo būti patraukli net skeptiškiausiai nusiteikusiam žiūrovui.
Spalvingai ir nuotaikingai
Spektaklio choreografija sumodeliuota iš sparčiai besikeičiančių šokio ir deramai įterptų vaidybinių scenelių, kuriose kūno plastika organiškai susieta su veiksmu. Atlikėjų mimika bei įsiliejęs dainininkės balsas kartu su profesionaliai atliekama muzika papildo ar iliustruoja kiekvieną eskizą, paversdami jį spalvingu piešiniu.
Iš baleto trupės konteksto neįmanoma išskirti nė vieno artisto – jie sugeba šokti visi kartu (ir gana sinchronizuotai), atskiromis grupelėmis, duetais ar pavieniui, vykdydami savitą solinę funkciją.
Tiesa, labiau nei vyrų jūreivių išryškintos merginų individualybės – kiekvienai suteiktas skirtingas įvaizdis (turiu omenyje ne tik šukuosenas ar kaspinėliu sučiauptas lūpas), būdingi charakterio bruožai, temperamento ypatybės. Štai Giedrė Juškaitė – santūriai svajinga, Kristina Gudelytė – griežtai rafinuota (ir akiniuota – gal mokytojos tipas?), ryškiomis emocijomis ir šarmingu žavesiu trykštanti koketė Inga Briazkalovaitė, rimta, susikaupusi, bet nestokojanti elegancijos Ramona Valiūtė, neįprastai išbalansuota, nenustygstanti vietoje ir specialiai neritmiškai šokčiojanti Aušra Krasauskaitė.
Iš duetų pranašumą teikčiau būtent jos ir Aurelijaus Liškausko subrandintam etiudui, kur porelė po pavėluoto prabudimo rytą chaotiškai lakstė po sceną, ieškodama išmėtytų daiktų, rūbų, paskui rengdamasi, kartu nenustodama muzikaliai pabendrauti tarpusavyje šokio ritmu. Jų blaškymasis buvo toks apgalvotas, įtaigus ir prisodrintas prasmingo judesio su flirto bei humoro doze, kad galėjo tapti kulminaciniu spektaklio momentu.
Nors kitos situacijos atrodė ne taip ryškiai, konkrečiai ir nuosekliai sufrazuotos, jose netrūko originalių „pasažų“, sudėtingesnių triukų, romantiškos ar lyriškos intonacijos gaidelių.
„Atėjo“ iš publikos
Nebe nauja, bet šiuo atveju šauniai pritaikyta idėja – atlikėjams „ateiti“ iš publikos, dar vėliau tiesiogiai (ir net gana artimai!) pabendrauti su vyksmo stebėtojais. Netikėtas tarp žiūrovų spektaklio viduryje ir teatrališkasis libreto autoriaus V.Pupšio pasirodymas.
Skoningai, nes neįkyriai, t.y. neužgoždami šokėjų, choreografijai akompanavo džiazo kolektyvo „The West Coast“ nariai (beje, visi jie – KU MF absolventai), o vokalistei Editai Bodrovaitei buvo skirti keli trumpučiai epizodai.
Artistiškojo Artūro Ženčiaus atliekamą fragmentą pagyvino išradingai įpinti hip hopo elementai, be ypatingų pastangų svingavo melancholiškasis Mantas Černeckas, vienu metu pavirtęs laivo virėju – baltutėliu koku, o į statisto specializaciją jau įnikęs Gintaras Kistienas čia pat, scenoje, iš kiemsargio vaidmens transformavosi į solidaus kapitono amplua.
Bendrame kitų šmaikščių personažų – Valdemaro Marcinkaus ir A.Liškausko – pasirodyme nestigo impulsyvumo bei improvizacinių momentų – pagauti azarto šie du trupės asai (senbuviai) berods patys nejučia užsikrėtė pernelyg euforiška būsena. Tuomet galimi (ir atleistini) netikėtumai – juk humoras užmaskuoja spontaniškai padarytas klaidas.
Suprantama, neapsieita ir be apgirtusio jūreivio šokio – Aleksejaus Grechovo solo, pradžioje paremtas nekoordinuotu, tačiau saikingu šėliojimu, kiek vėliau peraugo į simpatišką modernaus baleto pas derinį.
Pristigo lankstumo
Toliau veiksmui (kartu ir dėmesiui) kiek atslūgus, atmintis „ištransliavo“ žinomos rusiškos dainos posmą: „Ech, jūreivi, tu pernelyg ilgai plaukiojai / aš tave suspėjau ir pamiršt…“ Dar iškilo aliuzija su Brodvėjaus choreografu praminto amerikiečio J.Robinso ryškiausiu kūriniu „Jūreiviai krante“ (arba „Laisvi ir neįsipareigoję“) – jazz baletu, pastatytu XX a. viduryje, pasakojančiu apie tris linksmus atostogaujančius jūreivius. Beje, tuomet šis baletas buvo paskelbtas itin aktualiu.
Gal paskutiniame epizode šiek tiek pristigo lankstumo ir fantazijos, keli finaliniai fragmentai prašyte prašosi trumpinimo korektūros, ribotai (nes pasikartojančiu principu) nuskambėjo nusilenkimų akordai.
Ir vis dėlto…
Pataikyta į dešimtuką
Tarp 128 oficialiai skelbtų šiųmetės šventės renginių, iš kurių – net 60 koncertų, spektaklį „Meilės uostas“ asmeniškai vertinčiau pataikymu tiesiai į dešimtuką.
Ne vien kaip alternatyvą įkyrėjusiam popsui ir atgaivą sielai po gatvės šurmulio, o ir kaip naują, kokybišką, pakilios nuotaikos akimirkų suteikiantį choreografinį produktą, pagrįstą itin populiaria mūsų uostamiestyje džiazo muzika.
