Šokis: forma prieš esmę
Violeta Milvydienė
Jau aštuntąjį kartą menininkų grupės „Žuvies akis“ organizuotame uostamiesčio reprezentaciniame renginyje – tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „PLArTFORMA“ – tradiciškai pateikta gana įvairiaspalvė, nors ne tokia plati ir intensyvi programa kaip anksčiau.
Išryškėjusios ypatybės
Viena šiųmečio festivalio savybė – pristatyti premjeriniai spektakliai: gausiausiai publiką pritraukusi kamerinė Ch.Gounod operos „Fausto“ versija (Baltijos kamerinis operos teatras) ir šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ (Ispanija, Čekija).
Kita pastebėta ypatybė – tai daugmaž išlaikyta pusiausvyra tarp sceninių – „moteriškų“ ir „vyriškų“ – pasirodymų (pernykščiuose vyravo būtent antrieji). Tarkim, jei šiuolaikinėje „Fausto“ interpretacijoje visi vyrai-solistai atlieka net moterų partijas, „Granhøj Dans“ performanse taip pat dalyvauja vyriška ketveriukė, tai audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ projekte „Kraujuojantis okeanas“ centre, anksčiau minėtame spektaklyje Artemidę įkūnija ir eskize „Un extracto del blog“ šoka vien moteriškos lyties atstovės.
Kaip ir anksčiau (tik šįkart lauke, gryname ore), pasiūlyta peržvelgti lietuviškų trumpametražių („Patys pačiausi“) ir šokio filmų programas, pristatytas „Lithuanian Shorts“ ir „Naujojo Baltijos šokio“.
Galima tik apgailestauti, jog atsisakyta jaunųjų kūrėjų platformos – palankaus tramplyno į scenines aukštumas būsimai choreografų kartai.
Dar atkreipčiau organizatorių dėmesį į pasikartojančią negatyvią tendenciją – nuolatinį pasirodymų vėlavimą (nuo 15 iki 30 min.) bei nepamatuotai išaugusias jų bilietų kainas – galbūt šie faktoriai turėjo įtakos, kad gana vangiai ir ne itin gausiai savaitgalio vakarais rinkosi publika (ypač jaunoji, studentiška)?.. Skatinčiau tai apmąstyti.
Suintrigavo traktuotė
Antrosios „PLArTFORMOS“ dienos programą pradėjęs ir vėliau darsyk pakartotas „post theater“ (Niujorkas, Tokijas, Berlynas, Štutgartas) projektas „Ekspres kovos klubas“ sudomino pateikta informacija, kurioje teigiama, jog „žiūrovai liks nustebinti nepamirštamų įspūdžių“, o grafoje „choreografija“ parašyta – „nežinomas autorius“.
Tiesa, traktuotė pasirodė esanti įdomesnė ir labiau intriguojanti nei galutinis ir momentinis kolektyvinio darbo „produktas“. Jo režisierius Maxas Schumacheris susirinkusiai 30-ies žiūrovų grupelei pasiūlė pačiai dalyvauti „dabar ir čia pat“ kuriamame pasirodyme, kuris, reikia suprasti, kaskart išeina vis kitoks. Taigi visiškai nejučia buvome paversti vyksmo įkaitais.
Be to, kad šis neva slaptas „kūrinys“ labiau priminė proginio – vestuvių, gimtadienio ar kito vakarėlio žaidimą, kurį iš anksto numato, reguliuoja užduotis, koordinuoja jų atlikimo laiką ir pan. tos šventės planuotojai (konkrečiu atveju – vyras kitapus ekrano), procesui aiškiai pristigo intensyvumo, dar keistesnių būsenų, aplinkybių, refleksijų, galbūt absurdiškai juokingų situacijų, neadekvačių veiksmų, stipresnio komunikacinio ryšio, t. y. santykio tarp ką tik susipažinusių žmonių. Čia galima pritaikyti posakį – „fantazijai ribų nėra“.
Dedikuotas moteriai
Premjerinis šokio spektaklis „Artemidė žvelgia į veidrodį“ – bendras ispanų režisieriaus bei dramaturgo Amadoro Artiga’os ir šokėjos-choreografės iš Čekijos Nikola Križkovos kūrybinio darbo vaisius.
Kaip rašoma festivalio buklete, spektaklis „dedikuotas moteriai, natūralumo sergėtojai, vieninteliam ir paskutiniam civilizacijos ryšiui su gamta“. Koncepcijos atskleidimui lyg ir tinkamai pasirinktas medžioklės deivės Artemidės įvaizdis, tačiau ryškiausiai šiame soliniame performanse dominuoja vizualizacija – įstrižai aikštelės pastatytame grandioziniame veidrodyje perteikiama vaizdinė iliuzija.
Choreografinė spektaklio pusė aiškiai silpnesnė – keliolika šiuolaikinio bei klasikinio („pa de boure“, „ešapė“) šokio judesių nerišliai perauga į kūno drebulį, paskui virsta desperatiškomis konvulsijomis. Šiek tiek glumino neestetiški momentai pozose (čia neturiu omeny apsinuoginimo – toks senokai nebestebina), lėtai besirutuliojantis „žaidimas“ su elnio galva, mažų stirnaičių statulėlių pernešimas iš taško A į tašką B, dirbtinių gėlių kaišiojimas į ragus – tokie banalūs ir nuobodūs veiksmai galiausiai sukėlė žiovulį. O labiausiai, manau, persistengta su beveik visą erdvę užimančiu rekvizitu, įvairiais aksesuarais ar kostiumų keitimais. Jeigu visa tai – šokio stokos kompensacija, vis tiek – rezultatas neįtikino.
Grįžo su kūrėjos amplua
Trečiąjį ir paskutinįjį – sekmadienio – vakarą plūstelėjusiam į mažąją salę apie 100 žiūrovų srautui šokio teatras „PADI DAPI Fich“ pristatė iš sostinės į uostamiestį gyventi ir dirbti sugrįžusios Beatos Molytės sukurtą eskizą šokio spektakliui „Un extracto del blog“ (iš ispanų k. – ištrauka iš dienoraščio).
Neįprasta atlikėjų sudėtis: šalia žinomos minėtosios artistės-choreografės scenoje pasirodė kita Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės solistė – universalioji Aušra Krasauskaitė ir produktyvioji šiuolaikinio šokio kūrėja, Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja Agnija Šeiko-Sarulienė (beje, pastarosios – dar Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros magistrantė ir pedagogė-lektorė).
Bendra atmosfera ir visa kompozicija sudarė monospektaklio (gal kiek ir neišbaigto) įspūdį, kurio centre – moters „pokalbis su savimi“, pagrįstas vyraujančia ispaniško – flamenko – šokio stiliaus technika, vietomis „paskaninta“ moderniais „prieskoniais“.
Solo šokančios B.Molytės laibo kūno, įspūdingai ilgų grakščių rankų plastika prisodrinta organiškais, neretai ir gana įmantriais judesiais, pozose fiksuojama besikeičianti, emocionaliai paveiki veido mimika, atspindinti tam tikrą išgyvenimą ar akimirkos nuotaiką. O kitos dvi šokėjos, labiau atlikusios stebėtojų ar pagalbininkių „vaidmenis“, savitai raiškai naudoja šiuolaikinio šokio leksiką, retkarčiais prisitaikydamos prie centrinės „ašies“. Tuomet trio susijungia darniais rankų plojimais, kojų ištrepsėjimais, kulniukų kaukšėjimais, suderintais su flamenko muzikos skambesiu ar perkusijos garsais.
Maloniai nuteikė ir vykusiai subalansuotas A.Krasauskaitės šokis, ir netikėtas pačios B.Molytės mušamosios ritmikos įvaldymas, tačiau labiausiai imponuojantis, ypatingai profesionalus, nes harmoningai sustyguotas atrodė jos ir garsaus Lietuvos perkusininko Arkadijaus Gotesmano duetas. Realiai įsivaizduočiau būtent jųdviejų tolimesnio bendradarbiavimo siekiamybę.
O štai tie keli „vaidybiniai“ epizodai, naudojant avanscenoje eilute sudėliotus įvairius daiktus, atrodė (bent kol kas) lyg nereikalingas balastas. Galbūt ateities kūrinyje toks ar panašus sprendimas pasitvirtins, bus simboliškai ar prasmingiau įpintas į veiksmą… Tad nekantriai lauksime išplėtotos – spektaklio – versijos.
Finale – ne „déjà vu“
Antrus metus paeiliui festivalio uždarymui – finaliniam akcentui – pasirinktas Danijos teatro „Granhøj Dans“ kūrinys. Šokio spektaklis „2men2mahler“, sukomponuotas trupės meno vadovo ir jau žinomo choreografo Palle’o Granhøjaus, atrodė, bus pernykščio performanso „Men & Mahler“ tęsinys. Anaiptol. Išskyrus aiškiai išreikšto vyriško egocentrizmo ir „bandymo prakalbinti G.Mahlerio muziką“, akademinės valandos trukmės spektaklis kardinaliai skiriasi nuo pernai parodytos pasaulinės premjeros.
Tenka pripažinti, kad ir šis neatrodė solidžiau – ir ne dėl „sumažėjusio“ atlikėjų ar scenografijos detalių skaičiaus, o dėl visiškai minimalistinės choreografijos. Jame gal tik daugiau humoristiškai perteikiamų epizodų (pozityvus reiškinys), ne veltui sukėlusių gyviausią publikos reakciją.
Vyriškame „kvartete“, kurio sudėtyje – šokėjų duetas, smuikininkas ir dainininkas, vėl buvo smagu matyti mūsų tautietį klaipėdietį Petrą Lisauską. Kyla įtarimas (manyčiau, pagrįstai), jog šis energija bei jaunatvišku entuziazmu tebetrykštantis atlikėjas ir diplomuotas režisierius gana aktyviai prisidėjo prie kūrybinio spektaklio proceso.
Pasitelkę tarpusavio rungtyniavimo metodą ir vaidybinį aspektą, tiedu vyrukai vienas kitam (ir, žinoma, publikai) šmaikščiai demonstravo savo kūno muskulatūros judesius – bicepsų, krūtinės raumenų, sėdmenų, pilvo „šokio“ „elementus“. Toliau įsimintini ilgalazdės valdymo, elektrinių įpūstuvų naudojimo fragmentai, grėsmingai pateikiamos imtynės, nestigo ir kitų, kartais kiek drastiškų fizinės jėgos bei vyriškos galios demonstravimo scenelių.
Natūralu, jog po ambicingų epitetų („tarptautinio pripažinimo sulaukusi šokio trupė“, „apibrėžia išraiškos formą, o kartu ir išskirtinę plastinę kalbą“ ar pan.) tikėtasi sulaukti ypatingesnio „efekto“, svarbiausia – įdomesnės šiuolaikinės choreografijos. Nejau išeikvotos visos šokio meno galimybės? Peršasi toks (ne)suvokimas…
Praraja vis gilesnė
Galbūt postmodernistinėje ir siurrealistinėje kultūroje bei ištobulėjusių technologijų XXI a. daugeliui juokingi kažkokie prasmės ir/ar logikos ieškojimai. Lyg ir nesudėtinga būtų priimti ir bet kokią naujovę, ir didėjančią kaitą, tačiau… Kokiu būdu pasiekti konsensusą, gilėjant prarajai tarp pateikiamos formos ir kūrinio prasmės? Tai, ką tenka stebėti šiuolaikinėje kūryboje, labiau panašu į formos išaukštinimą prieš turinį. Todėl dažnokai iškylantys klausimai: kur prasmė, koks turinys ir kame pamatyto esmė?
Juk turinys be prasmės – tarsi negatyvi akceleracija, net atsižvelgus į mūsų hiperaktyviai greitėjančio gyvenimo tempą. O forma buvo, yra ir visada išliks tik forma.
Kita vertus, juk tai festivalio pavadinimo – sudurtinio žodžio – dalis, jei ir ne pati svarbiausia. Vadinasi, nėra ko samprotauti, juolab dėl to purkštauti…
