Specialieji efektai, kasdienybės afektai…

Specialieji efektai, kasdienybės afektai…

„Specialieji gamtos efektai“. „Goodbye, sex revoliution“. „Sėsli piligrimystė“. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcijos

Ignas Kazakevičius

Andriaus Miežio tapybos paroda – pirmojoje Lietuvoje visą parą veikiančioje galerijoje! Neblogai skamba? Ją įkurti galėjo tik tokie pat, kurių mintys niekuomet nesnaudžia. Tai – Kultūrų komunikacijų centras ir viešbutis “Navalis”, kurio svetingame denyje ir vyksta, anot parodos autoriaus, genialus vertybių perkainojimas. Navalis – lotyniškai reiškia laivą, kas nežino. Ir A.Miežis jį paverčia tokiu Nojaus laivu, kuriame tarpsta įvairios gyvybės formos, gyvais dailininko paveikslus darančios.

Šia pirmąja lietuvio autoriaus paroda pristatomas 2005 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų personalinių tapybos parodų ciklas „Navalyje“. Metų pabaigoje projekto partneris S.Jokužio leidykla-spaustuvė pristatys šių įvykių metraštį – katalogą kalendorių.

Specialiai apie efektus

Į Klaipėdą atkeliavusi Kretingoje gyvenančio tapytojo A.Miežio paroda pavadinta “Specialieji gamtos efektai”. Taip paprasta ir aktualu, it vyras ir moteris. „Šie abu efektai specialiai gamtos sukurti vienas kitam“, – šmaikštavo dailininkas.

Siūlyčiau pasvarstyti apie efektą. Kas daro A.Miežio paveikslus efektingais, patraukliais, ir nebijokime šio žodžio – populiariais. Visų pirma jie keisti, tačiau suprantami. Tai reiškia, jog į juos žvelgdamas aiškiai matai spalvų, šešėlių ribas, geometrinių formų ir daiktų kontūrus. Nėra čia gesto laisvės, dažo varvalų, netikėtumo per grynąją tapybinę raišką. Bet išraiškingos idėjos paraleliai, skersai ir išilgai plakasi viename formate, varva kreivos šleivos mintys, netikėti siužeto posūkiai. Visa tai yra ir veikia.

Patinka man Miežio kūryba. Anksčiau jis gana keistą grafiką tekūrė. Na, tokią su keistomis išvestinėmis transformomis, ir jų paspalvinimais. Ir tada, kokiais 1998 metais, buvo juntamas tas kvankštelėjęs, nejaukus, komponavimo ir estetikos schemoms nepaklūstantis principas. Dabar visą paveikslo karkasą dengia sodrios, gražios (na, taip neužmaišytos, gražios), ryškios spalvos.

Vis dėlto dailininko paveikslai turėtų būti sunkiai perkami. Tačiau jie, žargonu tariant, prikolni. Juos, primityvistine maniera sudėliotus iš mažų pasakojimo fragmentų, gali narstyti valandų valandas.

Siaubinga dydžių hierarchija, asimetrija, sulieti daiktai ir žmonės (pvz., suknelė su rankytėmis). Taip, dailininkui šovė į galvą asfaltiniame fone plazdančiai suknelei rankytes pripiešti. Ir jisai jas pripiešė.

Kaip dūšia liepia…

Akademinio plano dailininkui pirmiausiai rūpėtų plastikos, spalvos santykių problemos. O gatvės universitetus ir užsienio rezidentūros mokslus išėjęs A.Miežis sprendžia pasakojimo / kalambūro / anekdoto / nuoširdžiai kraupaus sapno / buitinės problematikos / patirties iš skaitytų knygų ir ne tik sudėstymo problemas. Sudėstymas – tai kitoks komponavimas. Ne pagal tai – kaip reikia ir kaip bus geriau, o pagal tai, kaip dūšia liepia.

Minėtu principu sumeistravoti primityvistų arba liaudies menininkų kūriniai kelia lyrišką šypseną (tai dėl paveikslų jautrumo ir nuoširdumo). O Andriaus kūrinija priklauso tipiškam mąstysenos undergroundui. Be to, autorius žino, kaip ir kokiu rakursu pasukti savo paukščiasnapius, kukulakes negres ir kita, kad jie taptų įtaigesni. Jis žino, kokias spalvas iškelti į pirmą planą, kad šis taip pat taptų įtaigesnis, nors perspektyva jo kūriniuose atsiranda dėl vaizduojamų objektų dydžių santykio.

Efektingai laužo taisykles

Tas taisyklių sulaužymas nėra kapstymasis iš beviltiškos padėties. Tačiau, ieškodamas būtent tokio, koks yra, meninio sprendimo, tokio, kokį regime paveiksluose, žingsniuodamas meninio pripažinimo linkui ir būdamas pakankamai sąžiningas, A.Miežis pasirinko takus per pievas ir brūzgynus. Čia įdomiau, čia, žiūrėk, kokį grybą randa (gal haliucinogeninis?), čia zuikis su aguonų vainiku medituoja arba sninga Australijoj į žioplos kengūros sterblę… Ir jokios perdėtos “tipo” intelektualios metafizikos ar saloninio spalviškai jaukaus daiktiškumo. Jokių nykštukų debiliškais veidais, – atleiskit a la mažieji olandai, – su dviratukais.

Ir dar, kodėl man A.Miežis patinka? Miežį gerbiu, nes jo paveikslai nesikartoja. Spalviniai akcentai? Galbūt. Formų santykiai, ornamentuotės kur nors paveikslo kampe? Galbūt. Įtampa paveiksle, emocija, kitaip tariant, nuotaika? Galbūt. Bet visi šie minėti dalykai palaiko stiliaus sampratą, leidžia kerotis šioms ironiškoms grožio piktžolėms. Tačiau siužetas niekada nesikartoja, priešingai nei šunys kad rujoja (kas pastebima tarp daugelio panašaus siurr/primit plano menininkų) du kartus per metus, per minutę septynis sykius.

Tik pasakos kartojasi. Paroje valandų skaičiai kartojasi…

Taigi kviečiame į Klaipėdos viešbutį „Navalis“ (Manto g. 23), kurio fojė A.Miežio paroda veiks iki kovo 20 dienos 24 valandas per parą. Jos akimirkos, praleistos akistatoje su autoriaus kūriniais, galbūt ne vienam primins, kad kūrybos nervas iš tiesų tas nesikartojančias akimirkas sustabdo.

by admin