Spieleris rašo diktantą
Nida Gaidauskienė
Žaidėjo emblema prie Kęstučio Navako vardo yra prilipusi taip glotniai, kaip, tarkim, ūsai prie jo veido (beje, nebepamenu, kas iš recenzentų pastaruosius matė kaip iš avantiūristo d‘Artanjano pasiskolintą atributą – jam poetas atsakė eilėraščiu „d‘artanjano butas“, o esė „Nemune“ (2006, Nr.28) J.Kelerą ir A.Marčėną šalia savęs mėgino lyginti su trimis muškietininkais). Kęstutis Navakas savo laikysena yra įkūnijęs visas įmanomas žaidėjų kategorijas: nuo vaiko, džiaugsmingai žaidžiančio forma, daikto estetika, kalba (vis dėlto ne dada), iki teatralo, prisimatuojančio vaidmenis, tarp jų ir juokdario, avantiūristo, donžuano; nuo bastūno, azartiškai pralošiančio gyvenimui dvi akis, tą smulkią savo kortą, iki tūkstantmečio turnyre su pirmtakais vagantais, špylmanais, trubadūrais rungtyniaujančio talentingo atlikėjo (ir kitų tekstų transliuotojo), savo muzikalaus repertuaro gale numačiusio kuklią valandžiukę aplodismentams (pirštai – per krintančius plaukus po nusilenkimo). Lietuvių sąvoka žaisti tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazoną. Vokiškasis spielen būtų labiau pritinkantis taip vitališkam poeto amplua. Pargriauto baroko „epochoje“ girdėta paskyrimų papliūpa „poetams artistams arfistams“ atitiko vieną – muzikuojančio eiliakurio – pašaukimą. O ištarmė „žeidimus žaidžiau kadaise / kur dabar tos dienos dėjos“ („rudens rondeliai“ I, 35 p) reiškė eufoniškų žaismių vasaros patikrinimą tikra rudens žaizda. Jau tada būta vidinio žinojimo, kad visi ciklai turi savo pabaigą („ant prilydyto grindinio švietė pargriautas barokas / bet istorija sakė kad greit jis prakiurs ir išdžius“, 104 p.). Štai dabar, žvelgiant iš Navako ketvirto poezijos rinkinio perspektyvos, beveik nebelieka iliuzijos, jog atspindys šviečia (pargriauna) – jis grimzta gilyn. Iš akipločio paribio link regėjimo centro artėjant savajam (nebe epochos) fin de siècle – kokią partiją žaidžia tas, kuris iš įpročio laikomas spieleriu?
Jis rašo. Šiek tiek anksčiau (2003 m.) pavadinęs tai „žaidimu gražiais paviršiais“. Nes kalbos tinklelis yra per retas esmei pagauti. Spielerio atminties stotelės nebesipuikuoja skambiais kultūros istorijos vardais. Svarbesni tie (ypač tos), su kuriais dalintasi vienatve, guoliu, savimi. Istorijos blyksniai prasišviečia vien autentiškos patirties tirščiuose:
monika nori riešutų
(kinų kariai
sunkiai užveria vartus
didžiojoje sienoje) du
tušti kevalai krinta į mano
saują
<…>
knyga užsičiaupusiais puslapiais
(jau
neprakalbinsiu) besijuokianti
monikos burna vyno taurėj –
dvigubas
svaigulys (per
gobio dykumą arkliena nešasi
ordą)…
(„niekur neis“, 46 p.)
Polifonijai talpi teksto grafika, keliais klodais įvesti gaivalo triumfo istorijoje vaizdiniai, neva marginalių asociacijų intarpai. Knygos gundymo bejėgystė prieš moters kerus. Eilučių šuoliavimas, paklūstantis aistros besiplečiančiai stichijai. Natūra grumiasi su kultūra. Kartais susidaro įspūdis, jog natūrai pasiduodama („bet jei kam nors tiesiog užtenka lango / kam žvelgti į pasaulį pro raštus“, 17 p.), žinant, kad galutinis žodis jos: „tiktai stabtelk – ir pro plyšius įgrius / laukinė stipri gamta“ (44 p.). Vykstant artimų žmonių, autorių „nuolatinei deportacijai“ (ši citata yra ir eilėraščio pavadinimas) iš regimo pasaulio, vėl ieškai to artumo kituose, save knyga paliudijusiuose (vaikystės plaukas tarp seniai nevartytų puslapių išduoda, kur našlaičio galvą glausdavai (36 p.)). Skaitai (eil. „skaitytojas“, 38 p.). Remiesi kultūros ramentais. Knygų žiurkės etažerė jau virto grėsminga knygų siena (joje, manau, įmūryta ir R.Barthes‘o plyta). Skaitai kituose save („vis rečiau grįžtu / neužrašytas: nesupintas su kitu / : ne kitas“, 38 p.). Kai kopėtėlės, kaip perpildytas saikas, apsiverčia, rašai (net rankai nepadedant – sąmone): „reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų / vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug / turi parašyt ant savo beretės pamušalo“ ( 71 p.). Lyg ir neprasmingas užsiėmimas, po šimtmečių eksploatacijos stokojantis išteklių:
kiekvienas su savo gaubliu mes
sėdim Trapaus punktyro kavinėj
kur viskas smilksta greičiau
nei dega
mes parašėm po žodį kiekvienai
pauzei: kiekvieną raidę
kirčiavom
kol sieliai plaukė mūs
laikrodžiais
: kol jų ištakose nebeliko ką
kirsti
(Sonetai. „Pirmas“, 56 p.)
Nėra galimybės išeiti iš šito žaidimo – kaip duota paukščiams (55 p.). Esi apsuptas rašto ženklų, įkalintas užrašytų patirčių akistaton. Vienintelė unikalaus pėdsako galimybė – fenomenologinė čia ir dabar nutinkančio vyksmo fiksacija: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (74 p.). Bet tikslinama ir toji dvelkia psalmyno, Ekleziasto jausena, net stilistika. Struktūriškai savitas knygos ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“ („Trečias“, ciklų, skyrius) tarsi iš vidaus atidengia rašymo fenomeną. Poetine proza „konspektuojama“ būsena, V.Daunio vadinta poezijos prieštakčiu, ties žodžiu „rašau“ įgauna vis daugiau struktūros, lygiuojasi į eilėraščio pavidalą. Iš chaosmoso brendantis kosmosas ribojasi su atsivėrimo gėda, vien grožiui stinga prasmės. Trumpėjančios dagties genamas estetas numoja ranka („turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta / šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį“, 77 p.). Vietoj trūkstamo apdailos lipdinio, puošnios dekoracijos kyšteli armatūra. Lyg Platono idėjų šešėliai ant sienos praeities dumsios dėmės (vaikystės žaislų siluetai) prašosi įvardijamos, tiksliau – atspėjamos. Nes nėra tokio tikslaus žodžio ar metaforos, po kurių bent vienas šešėlis atitrūktų nuo sienos visiems laikams, išvaduotų iš obsesijos (vis dėlto ne manijos, grafo-) atspėti slaptą sakinio formą, rašančia ranka išgriebti kaip daiktą nebesugaunamą patirtį. Jokie „kraujagyslių pančiai“ (Navako terminas) ar kiti anomalijų kontrolės mechanizmai nesulaiko. Visus metus, savaitė po savaitės, laikai kaip maršką ištempęs baltą popieriaus lapą sklendžiančiai klevo sėklai (puiki Navako metafora) pagauti. Kad ten rastųsi nauji pasauliai (Marčėno žvaigždės sistema kitur, o tavo įcentrinis šviesulys – naktinė stalo lempa), kol šeštadienį tave ištinka „skyrybos nuovargis“, posmai prisipildo šnypščiamųjų priebalsių, o „keistų metaforų / griūtis išduoda suglebusį kūną“ (77 p.). Sekmą dieną apsilanko jis, kažkoks kūrėjas, turintis teisę į savaitgalio poilsį, („ką tik jisai savo parašė“, „jis yra irgi aš tik kitas, jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“ (78). Bet ir to kito buvimą koreguoja graverio ranka, judinama, galbūt, pirmojo „aš“ savistabos. Rašymas pasirodo klaidaus diktato-diktanto pavidalu. Kaip giluminio dialogo pasekmė. Dialogo – su kuo? Pokalbyje su Donaldu Kajoku Navakas tikslina: „Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų .<…> taigi dialogai yra iš ten ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten“ („Nemunas“, 2006, Nr.4). Šitas anapusybės matmuo neturėtų stebinti (vertikalė Navako kūryboj visad buvo – su akcentuota kritimo kryptim, bet ir galimybe kilti: „Krintantis turi sparnus“). Fragmentas iš „Pargrauto baroko“, turintis erdvės į viršų: „yra gi akloji tinklainės vieta kuri regi / virš miestų pakibusius miestus ir ausys / išgirdę tykiausias žiogų cezūras…“ (63-66 p.). Augustiniška. (Pasakiau, ir supratau, ką reiškia eilutė „ir svetimi pieštukai tave rašo“ („Pargriautas barokas“, 80 p.)).
Su naujos Navako knygos pavadinimu siečiau ausis, išgirdusias tykiausias žiogų cezūras iš anksčiau pateiktos citatos. Atspėti reiškia išgirsti iš giliai. Klausymas, klausa – viena svarbiausių dialogo prielaidų. „Atspėtų fleitų“ epigrafan išsikeltas fragmentas, matyt, iš tų vidujinių pokalbių („Kadaise prie lango: / – Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba? / – O kaip manai? / – Gal fleitos? Atspėjau?“). Nė vienas iš savyje esančių pašnekovų nenutraukia dialogo atsakymu. Visas pašnekesys – klausimų seka, spėjimai, stūmimasis pirmyn apčiuopomis, intuityviai, neturint visiško tikrumo.
Kalbėdamas su Kajoku apie vidinius pašnekesius, Navakas pamini ir tų nutikimų vietą – prie lango (primenu eilutę: „bet jei kam nors tiesiog užtenka lango…“). Sėdint prie lango, akys kerta palėpės uždarą erdvę. Žiūri kitapus (dažna eilėraščių vyksmo situacija – prie lango, eil. „budintis“, 9 p., „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Klausa neapsiriboja fizinėmis vibracijomis. Knygoje fleitos yra melodija, o ne daiktas. Todėl skaitytojas bemaž paleidžiamas nuo įvaizdžio. Epigrafe jos skamba tik numanomai. Tiesiogiai fleitos paminimos visame rinkinyje dar vieną kartą, ir tai tik palyginime:
jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam
švilptels varteliai
<…>
ir tada prasilenksim skirtinguos
keliuos nesutilpę
aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu
kuris mūsų aš
ir šypsodamas grįšiu namo kur
varteliai man švilpia
ir naktis neateis nes jau nieko
daugiau neatneš
(„praeivis“, 13 p.).
Transcendentiniai varteliai. Antrininkas, esantis bet kokiame laike, epochoje. Prasilenkimas, pasikartojimas kultūrų kryžkelėse. Krišnos fleita? Pano fleita? Spartiečių karo fleitos? Visos, išvedančios iš šios tikrovės (Navako eilutė iš antro rinkinio: „O žiūri – užgroja fleita ir išsiveda viską nežinomon vėjų pagairėn“, 46 p.). Kažkur greta baroko kultūrinė atmintis išgriebia „Užburtąją fleitą“, su jau girdimais Requiem motyvais, su ryškia personažų balso koloratūra. Ne ne, Mocartas šiame rinkiny nėkart nepaminėtas (skirtingai nei ankstesnėse knygose). Dabar jis nebent nusėdo, kaip ta klevo sėkla, į podirvį, kur priplūdę daug Vienos kraujo ir vėjo švilpimo virš peruko įsuktoje Zalcburgo genijaus stygoje (nežinau, kuris kurį: Navakas Nekrošių ar atvirkščiai?). Štai kur spielerio pati esmė: kuriant polifoniją leisti ir kitam būti žaidimo partneriu / priešininku, palikti erdvės ir kito improvizacijai, suvokimui. Nuščiūti nepasakius per daug. Palikti tylos tarpą, suteikiant privilegiją klausai.
„kas šiandien švilpia stogo stagaruos? / kas be lumzdelio šitaip drasko lūpas?“ (eil. „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Vėjas, fleitų metonimija. Vaizduotė gali vėjo dvelksmą pripildyti gyvenimo apstybės kvapu, bet įsikiša senis tavyje, žinantis debesų epo pabaigą „: tačiau jei iš kapų šitas vėjas“ (Sonetai. Vienuoliktas, 66 p.). Tad lieka tik laikysenos prioritetas: „nebėra svarbu ar rašai gerai / ne vien eilės tave sukūrė / taip retai tepasišnekam atvirai / kai ne vėjas svarbus o burė“ (21 p.). Rašančio laikysena (kai šitos laikysenos atsisakymas reikštų ne-gyvenimą): „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“ (eil. „poetai“, 20 p.). Šitaip kultūros ir natūros grumtynėse vis dėlto liekama pirmosios pozicijose, greta ankstesnėse knygose cituotų, ir vėlesniojoje nutylėtų figūrų. Bet atspėjamų. Štai kaip Herakleitas kalbasi su Diogenu Navako lyriniame „aš“: „juk esi (esu) nuolankus piemuo / ne padangės avių o upės // filosofą palikusios ties krantu / prie sukiužusios geldos (statinės)“ (eil. „taip mano drauge“, 21 p.). Jie susitinka transformuotos evangelijos nišoje, pro kurią lyg ir nepastebimas praeina (o gal tik pasidingojo?) A.Andriuškevičius su savo „(prieš)paskutinių eilėraščių“ skyryba – tarytum nesvarbiu, atsainiu, tačiau esminiu tikslinimu skliausteliuose. Štai jums ir fleitų čiurlenimas išvien su upe. Nuolankus upės piemuo („jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju“, 76 p.). Sidabro, kartais net stiklo ar dramblio kaulo fleitos genezė muzikos istorijoje – iš medinės fleitos, dar anksčiau – iš švilpynės, nendrės skudučio. Užrašoma barokiškam Navakui nebūdinga paprastėjimo programa: „reikia kažkaip // paprasčiau per tą gruodą: tiesiog žėrėti“ (67 p.). Ji dar nepersmelkė visų poeto tekstų. Rinkinyje dar esama banalių tiesų, žodžių pertekliaus (12, 14 p.); eilėraščio nuslopstančių pabaigų, kurios neatlaiko pirmųjų posmų vaizdo jėgos, kibirkščiuojančių metaforų impulso (10). Eilėraščiu „Secesija“ netgi demonstruojama teksto pabaigos krizė, nežinojimas, kurlink žodingoji mūza nuves: „na ir ko čia lioveis kurti? Baigės tušas tušinukuos? / ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis“ (11 p.) Čia kyšteli iš seniau labai pažįstamas „kostiuminis“, karnavalinis Navakas, pirminę žodžio secesija reikšmę („pjūvis“) pateikiantis kaip vaizdą („kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną…“, 11 p.). Pirmajame skyriuje „ano“ Navako išvis daugiau.
Šias, knygos esmės nekeičiančias, pastabas (net paminėdama rikto klaidą žodyje sąmanos, 62 p.; ar nuvargusią rimo porą stotį / nustoti, 15 p.) išsakau, turbūt, paakinta atviro Navako pareiškimo: „Tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsidėjęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. […] „Atspėtos fleitos“ veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto, skyrių po skyriaus. […] Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas“, www.bernardinai.lt, 07.12). Rūpestis pasivyti amžininkus poetus kvepėtų jau olimpinių žaidynių azartu, kuris lyg ir nėra pakankamas argumentas geriems tekstams rastis. O vis dėlto Navako knyga, kaip tekstų visuma, įtaigi (nors rinkinio anotacijoje V.Sventicko, manyčiau, perdėta teigiant, jog ji gali „keisti mūsų poezijos vertybių hierarchiją“). Cituotas Navako pasisakymas, o ir jo ankstesnė veikla „Septynių vienatvių“ knygyne tik paneigia jo, kaip socialiai atokaus, socialiai nesuinteresuoto poeto, įvaizdį. Navakas puikiai pažįsta literatūrinio gyvenimo kontekstus, atskirų kūrėjų stilistiką (yra neprilygstamas parodijavimo meistras). Jo polinkis lenktyniauti (tiksliau, varžytis) sietinas su poezijos, kaip atlikėjiškos literatūros rūšies, supratimu. Navakas yra pademonstravęs meistriškos rungties pavyzdžių: Marčėnui sviedęs eilėraštį „dulkės“, Radauskui – virtuozišką „fontaną“ („Žaidime gražiais paviršiais“). Šiame rinkinyje tobulo amfibrachio „debesimis“ lyg ir mostelima T.Venclovai („tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką“, 8 p.), bet jo eilutės intensyvumo nepasiekiama. Regis, žvilgtelima į V.Bložės, G.Grajausko rezervuarą (eil. „pasakos“, 40-41 p. ir kt.). Lyg ir dvikovos špagas blykstelint išduoda eilutė „prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai“ (9 p.).
Neeilinio sąmojo artistas (jo eilutės – „Lietuvių lyrikoj, jei apie tai paklaus kas, / kvepėjo tik Radauskas ir Rastauskas“) gali priversti graudžiai šyptelėti, piešdamas iš santūrios distancijos girtuoklį kaip medinį rūpintojėlį su jo skystąja kasdiene duona (eil. „girtuoklis“, 51 p.). Jis elegiškas gaudydamas plevenantį ir nepagaunamą mamos, tiksliau, jos ilgesio, prisiminimą (cituotinas visas eil. „mano mama buvo iš sniego“, 36 p.), arba mylimosios („arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos / kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu“, 48 p.). Jis mąslus kalbėdamasis su savimi, „skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide“ (19 p.), žvelgdamas daugiau atgal nei į priekį. Tokią tendenciją rodytų ir lyginami eilėraščių pavadinimai: „o po to“ „Pargriautame baroke“ su „o prieš tai“ šiame rinkiny. Abu eilėraščiai stiprūs, bet labai skirtingos poetikos: nuo abstraktaus ir nuostabiai muzikalaus „ploja vėjas delnais ton vienintelėn pusėn…“ iki retrospektyviai, lyg atbulame kine (galima skaityt ir nuo apačios viršun), atsuktos dienos, susverdėjusios ties laišku, galiausiai užrašytos (19 p.). Dienos peržvalgą praktikuoja vienuoliai. Eilėraštis „budintis“ brėžtų tokios praktikos nekanonine prasme nuojautą. Diena – gyvenimo kamieninė ląstelė. Tada naktis – jos persodinimas į teksto kloną. Skaitant už kadro lieka ryto ratų stebėtojo naktis. Stebėtojas gali palikti budėjimo vietą (prie lango) taip ir nespėtas atspėti (junginys iš Navako esė „Laiškas nepažįstamajai“, Nemunas, 2004, Nr.14). Su amžinai ataušusia kava vietoj pokalbio ar laiško.
Darkart akimis perbėgu savų remarkų labiausiai aptūptus eilėraščius „budintis“, „praeivis“, „poetai“, „nešuliai“, erotiškos meilės (46, 70 p.), persergėjimo (45 p.), išsiskyrimo eiles (47 p.), iš sonetų – vienuoliktą, dvyliktą, penkioliktą, šešioliktą… Pokalbio rizikos verti.
