Šuo kelio gale
Edmundas Untulis
Yra sakoma, kad nėra nieko gražesnio už pirmąją meilę. Tik ne visiems tas jausmas dailiai klostosi. Tai patyriau savo kailiu.
Viskas prasidėjo vieną saulėtą balandžio rytmetį klasėje per lietuvių kalbos pamoką. Mokytoja prie lentos įsiaudrinusi pasakojo apie poezijos reikšmę mūsų gyvenime, bet aš jos nesiklausiau, nes tuo metu staiga pastebėjau, kad prie pat lango suole sėdėjusi klasiokė Vida yra stebėtinai panaši į pievų princesę iš pasakos.
Jos geltonose garbanėlėse šokinėjo pro langą įstraksėję šelmiai saulės kiškučiai. Širdis apsalo iš laimės į tą grožybę bežiūrint. Pasijutau lyg būčiau šviežio liepų medaus užlaižęs. Tą dieną nebesugebėjau nuo savo netikėto meilės apsireiškimo objekto nuleisti akių. Vos kaktos neprasiskėliau į klasės durų staktą, besekiodamas Vidai iš paskos.
Po pamokų parėjęs namo, nesitvėriau savam kailyje. Vos gerklės neišsiplikiau besrėbdamas mamytės ką tik išvirtą burokienę, tiek buvau sumizgęs. Klaiki meilės liga mane graužė ligi pat savaitės galo. Šeštadienį į mokyklą nereikėjo eiti, tad negalėjau nustygti vietoje… Ir kaip nesikankinsiu, jei aš gyvenau miestelio pakrašty, o Vida – toli kaime už trijų kilometrų.
Nebeišmanydamas, kaip prigesinti kamuojančią ilgesio ugnį, išspūdinau į laukus prie tvenkinio, kurio pašonėje augo velnioniškai aukštas gluosnis. Įsilipau vos ne į pačią jo viršūnę ir spoksojau į debesis, kurie manęs link slinko iš tos pusės, kur gyveno mano meilė. Kiekvienas debesėlis man nešė įsivaizduojamus laiškus nuo netikėtai apsireiškusios pievų princesės. Dar labiau susigraudinau ir užsimaniau kuo greičiau pamatyti savo svajų karalaitę.
Ilgai nelaukęs pasičiupau iš sandėliuko tėvo dviratį ir išvažiavau į kaimą pas savo draugę. Kad privažiuočiau Vidos namus, reikėjo įveikti stačią atkalnę. Myniau pedalus, kad net sąnariai braškėjo, o dviračio rėmas stenėjo.
Devyni prakaitai išpylė, pakol užvažiavau ant kalno. Dvokuodamas iš dusulio pamačiau, kaip iš trobos vidaus į kiemą kartu su savo vyresniuoju broliu išėjo Vida. Stovėjau lyg žemėn įaugęs, išsišiepęs ligi pat ausų ir nesumojau, ką sakyti. Tą akimirką iš už tvarto išbidzeno veršio didumo vilkinis šuo. Jis, bestija, suskalijo skardžiu balsu ir pasileido lėkti šuoliais manęs link. Pajutau, kaip širdis nubildėjo į užkulnius.
Šokau ant dviračio ir neatsigręždamas iš visų jėgų pasileidau važiuoti pakalniui. Belekiant susivijo kaip dvi virvės mano kojos, nebepataikiau ant pedalų ir kartu su dviračiu įsiverčiau į griovį. Bevirsdamas ant šono, pyliau marmūzę į pagriovy augusios šimtametės liepos stuomenį.
Iš nosies fontanu pasipylė kraujas, bet nespėjau jo nusibraukti alkūne, nes nustėrau iš baimės, išvydęs šalimais dvokuojantį šunį. Tas parazitas dėbtelėjo į mane skersomis, išsiviepė klastinga šypsena, kilstelėjo koją man ties nosimi ir, pažymėjęs teritoriją, nubėgo šalin. Nuo žemės kėliausi gailiai dejuodamas, girdėjau, kaip nuo kalno pusės atskardeno gaižus Vidos juokas…
Dar labiau nesmagu buvo pirmadienio rytą, kai Vida klasiokams pasakojo apie sekmadieninį mano pasivažinėjimą. Kad ir žiauriai nuskriaustas pasijutau, širdis neleido kaltinti šaltakraujės merginos. Vidinis balsas įtikinėjo, kad meilė yra kančių pasaulis, todėl tikram vyrui nepritinka dejuoti ir tūžti ant savo širdies damos.
Tikėjausi, kad vieną gražią dieną Vida atsipeikės ir apdovanos mane savo išskirtiniu dėmesiu. Bet taip nenutiko. Ji ir toliau į mano pusę nė skersomis nežiūrėjo. Tik po kelių metų supratau, kodėl buvau atstumtas. Juk ar galėjo būti kitaip, jei aš mokykloje buvau per daug pavyzdingas ir mokiausi pusėtinai gerai, o Vidai patiko smarkesnės natūros vaikinai? Už smarkuolio ir ištekėjo. Dabar nuolat nuo jo gauna į kailį. O aš jai padėti niekuo negaliu. Be to, ir meilė jai seniai išgaravo.
