TEATRAS IR MUZIKA
Supynė vydūnišką mistiką ir… roką
Daiva KŠANIENĖ
Per daug nesigarsinant ir nereklamuojant, Lietuvos muzikinį gyvenimą praturtino reikšmingas įvykis. Klaipėdoje gyvenantis kompozitorius Remigijus Šileika publikai pateikė naują stambų sceninį veikalą – dviejų dalių roko misteriją – miuziklą “Grožvyda” pagal Vydūno dramą “Amžina ugnis”.
Kūrinį parašyti užsakė Šilutės savivaldybė. Tad ir jo premjera įvyko būtent Vydūno gimtinės žemėje – Šilutėje. Tai – labai simboliška, nes pamario kraštas ir jo miestas Šilutė saugo daug Vydūno asmenybės ir veiklos ženklų bei pėdsakų. Pastatymo režisieriaus Sergejaus Paciuko žodžiais, jubiliejiniais Vydūno metais norėta atsigręžti į kraštiečio kūrybą, pasitelkus kūrybingą jaunimą, nupūsti nuo jos laiko dulkes.
Vydūnas apie tai svajojo…
Pernai Lietuva minėjo Vydūno 135-ąsias gimimo metines. Tačiau turbūt nė vienas miestas taip nepagerbė šio įžymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, muziko, kaip Šilutė. R. Šileikos veikalas pagal Vydūno draminę trilogiją “Amžina ugnis” – tai tarsi iškiliojo lietuvininko siekių ir svajonių įgyvendinimas. Juk Vydūnas jaunystėje ilgai brandino mintį sukurti lietuvišką operą, kurios Lietuva tuomet dar neturėjo.
Su broliu profesionaliu muziku Albertu Storosta jie pačioje XX a. pradžioje bandė kurti operą. Tačiau ši idėja nebuvo realizuota, nes A. Storosta labai anksti (1905 m.) mirė. Vydūnas, nors ir labai trokšdamas kurti sceninį muzikinį veikalą, neturėjo tam tinkamo muzikinio pasirengimo bei kompozicinių žinių. Po brolio mirties Vydūnas ragino žinomą kompozitorių Česlovą Sasnauską imtis operos kūrimo, netgi siūlė jam savo libretą. Tačiau liko neišgirstas.
Pirmas bandymas
Vydūno dramos iki Antrojo pasaulinio karo dažnai buvo vaidinamos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijų vaidintojų įvairiose krašto vietovėse. Jos buvo labai mėgstamos ir vertinamos. Pats Vydūnas visas jas buvo pastatęs su savo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jose skambėdavo ir muzika: atskiri Vydūno ar jo brolio sukurti numeriai. Tačiau Vydūno noras įkūnyti savo veikalus muzikinio teatro scenoje taip ir liko neįgyvendinta svajone.
R. Šileikos miuziklas “Grožvyda” yra pirmasis bandymas perkelti Vydūno idėjas, jo žmogiškojo gyvenimo, pasiaukojimo, meilės Tėvynei sampratą į muzikinę sceną.
Įprasmino žodį
Tai labai sudėtingas uždavinys, nes Vydūno mąstysena, išreikšta ne tik jo filosofiniuose, kultūrologiniuose, bet ir meniniuose veikaluose, – labai savita. Jį galima pavadinti mistiku, savais būdais ieškojusiu atsakymo į amžinuosius žmogaus būties klausimus. Svarbiausia Vydūnui – gyvenimas, kaip jam atrodo, kupinas slėpinių, tarp kurių pagrindiniai – žmogus, gyvybė, tiesa, dorybė, taurumas, tautiškumas. Šias idėja Vydūnas kėlė ir dramoje “Amžina ugnis”.
Roko misterijos libretą, pritaikant veikalą muzikinei scenai, sukūrė pats kompozitorius R. Šileika. Jis išsaugojo pagrindinius ir esminius Vydūno dramos minties bei veiksmo momentus, muzikos raiška įprasmindamas žodį. Dramos – roko misterijos vyksmas, personažų išgyvenimai, jų poelgiai betarpiškai susiję su sakraline veiksmo vieta ir jos akcentais – Romuva, aukuru, amžinąja ugnimi.
Drama – vizija
Dar nuo senovės graikų laikų dramaturgija prašėsi sceninio įkūnijimo. Drama, kaip žanras, visada yra neatsiejama nuo sceninės išraiškos. Vydūno dramos – ne išimtis. Nors jose žodis labai svarbus, bet jį būtina papildyti vaidyba, muzika, scenografija, choreografija. Šio tikslo ir siekė R. Šileika.
Bet netradicines Vydūno dramas perteikti scenine bei muzikine kalba yra labai sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad jų sceninei išraiškai lyg ir mažoka dramatiškų konfliktų, dialogų, raiškių personažų charakterių. Tai nėra priekaištas ar minusas, o tik liudija netradicinę, visai kitokią, nei šiandien esame įpratę, dramos sampratą.
“Amžina ugnis” – tai drama-vizija, kurioje tautos pasirinkimas, jos kelias, kančia, pasitelkiant pagrindinius personažus, įprasminamas sudėtingoje psichologinėje, istorinėje ir religinėje plotmėje.
Modernus sprendimas
Sukurti muziką filosofinių prasmių kupinai dramai, muzikos priemonėmis charakterizuoti gana statiškus personažus, surasti genetiškai artimą muzikinės dramaturgijos ir muzikos kalbos atitikmenį vydūniškosioms mintims ir tekstui – sudėtinga užduotis šiuolaikiniam kompozitoriui, siekiančiam priartinti dramą prie mūsų laikmečio žmogaus mąstysenos bei meninio skonio. Šio nelengvo, net rizikingo kūrybinio darbo ėmėsi jau nemažą kompozicinio darbo patirtį turintis, daugelio įvairių muzikos žanrų (simfonijos, kamerinės-instrumentinės, chorinės muzikos, vokalinių ciklų, dainų, “Requiem” ir kt.) kūrėjas R. Šileika. Jis pasirinko šiuolaikinės roko žanro muzikos stilių.
Kūrinys daugeliu požiūrių atitinka klasikinio miuziklo normas ir reikalavimus. Jo muzikinė dramaturgija grindžiama atskirų numerių gretinimu bei kontrasto principu. Soliniai numeriai (arijos, monologai, ansambliai), chorai, orkestriniai intarpai persipina su kalbamaisiais dialogais bei vizualiais sceninės plastikos momentais. Muzikos kalboje glaudžiai siejasi liaudies muzikos, džiazo intonacijos, roko ritmai. Muzikoje daug ekspresijos. Ji pasiekiama išraiškingos melodikos, aktyvių, dažnai sinkopuotų ritmų, tembriškai spalvingos instrumentuotės ir kitų priemonių dėka.
Pritrūko lėšų
Galima ginčytis, ar toks sprendimas – vydūniškos mistikos ir roko muzikos derinys – yra pats geriausias bei optimaliausias. Tačiau tai yra apmąstytas kompozitoriaus pasirinkimas, siekiant prie dabartinės visuomenės priartinti, priminti (pirmiausia jaunimui) vis labiau iš mūsų sąmonės ir suvokimo nykstantį Vydūno fenomeną.
R. Šileikos roko misterijoje “Grožvyda” vaidmenis atliko ir spektaklyje “gyvai” dainavo solistai – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo, Dainavimo ir Chorvedyvos katedrų absolventai ir studentai bei Šilutės teatro aktoriai.
Choro partiją įrašė Klaipėdos mišrus choras “Aukuras”. Instrumentinės muzikos partijas, pasitelkęs kompiuterinę techniką, įrašė pats autorius. Muzikos fonogramą parengė Audrius Janonis. Be abejo, orkestro ir choro partijų skambėjimas iš įrašų yra ne kompozitoriaus sumanymo sprendimas ar noras, o lėšų pastatymui trūkumo padarinys. Juk daug kartų įspūdingiau atrodytų veikalas su “gyvai” scenoje dalyvaujančiu ir dainuojančiu choru (tauta) bei natūraliai skambančiu orkestru.
“Tautos balsas”
Vydūno dramose (kaip ir graikų tragedijose) labai svarbus choro vaidmuo. Kompozitorius į tai atsižvelgė. Kulminaciniais, “pereinamaisiais”, “jungiamaisias” dramaturginio vystymo momentais visada pasitelkiamas choras, išreiškiantis svarbiausias mintis, tezes, įvedantis į kiekvieną naują dramos epizodą. Todėl roko misterijos dramaturgijos “atramos taškai” yra būtent chorai. Jie atlieka svarbiausią vaidmenį. Tarsi graikų dramose chorai komentuoja veiksmą, reaguoja į veikėjų poelgius, įvykius, apibendrina veiksmo situaciją, išreiškia pagrindinių herojų psichologines būsenas.
Toks choro vaidmens suvokimas atitinka Vydūno dramų koncepciją. Čia puikiai dera archaiškas senovės alsavimas su šiuolaikinės muzikos raiškos būdais: lietuvių liaudies muzikos intonacijos, kanklių garsai, įnešantys senovės dvelksmą, polifoniška chorinė faktūra, kur liaudiškas melodingumas pinasi su naujosios (džiazo) muzikos ritmų deriniais. Kulminacinėse vietose choras panaudojamas įvairiausiais būdais. Dažnai jis, siekiant ryškesnio iliustratyvumo, yra rečitatyvinio pobūdžio. Čia dramaturginė įtampa pasiekiama pasitelkiant chorinę rečitaciją, praturtinant ją kitomis, išraiškingomis muzikos priemonėmis – aktyviu akompanuojančiu ritmu, kylančia dinamika, instrumentiniais tembrais ir kt.
Chorai, identiški Vydūno dramos-vizijos sumanymui, įrėmina spektaklį, suteikdami jam prakilnumo bei “tautos balso” reikšmingumo. Jie ryškiausiai įprasmina dramos herojų ir tautos kančias ne tik istorinėje, bet ir sakralinėje religinėje plotmėje. Juk Romuvos aukuro sugriovimas turi ir ritualinę prasmę.
Žemiškesnė Grožvyda
R. Šileika kiekvienam dramos herojui surado savitą, originalią muzikinę charakteristiką. Vydūno Grožvyda – išaukštinta, dvasiškai “pakylėta” vaidilutė. Supratusi, kad Romuvoje neatras trokštamos ramybės, ji grįžta prie namų aukuro ir miršta, iškeliaudama į amžinąją Romuvą, perdavusi žmonėms negęstančią ugnį, nes suvokia, kad “egzistuoja neužgesinama ugnis, kad ją, o ne Romuvą ir jos aukure liepsnojančią liepsną reikia išsaugoti” (A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, p. 95).
R. Šileikos Grožvyda, nors iš esmės išsaugo vydūniškąjį sakralumą, kur kas žemiškesnė. (Beje, tamsiaplaukė.) Jai artimi prieštaringi žmogiški jausmai, meilė Tairai, pasiaukojimas vardan mylimojo, ištikimybė pareigai. Grožvydos vokalinė partija, nors labai melodinga, pagavi, savitai paprasta, bet vis dėlto sudėtinga. Jai būdingi neįprasti, sinkopuoti, šiuolaikiški ritmai, netikėti (plačių intervalinių šuolių) melodikos vingiai, dinaminiai pokyčiai ir pan. Ypač jaudina Grožvydos scena, kai dievams aukojamas jos mylimasis Taira, o ji ne tik turi paklusti, bet ir su tuo susitaikyti.
Nelengvą solinę Grožvydos partiją sklandžiai ir tiksliai atliko bei jos vaidmenį įtikinamai sceniškai įkūnijo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros absolventė, pastaruoju metu daug koncertuojanti džiazo dainininkė Aušra Smičiūtė.
Įkvėpė gyvybės
Tairos (tenoras), “jauno lietuvių dykūno (27 metų), šviesplaukio, šviesveidžio, dėvinčio žibančius šarvus su baltais kailiais, turinčio šalmą su ragais, skydą” (libretas, p. 1), vaidmenį sukūrė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros studentas Remigijus Motiejauskas. Ne mažiau sudėtingą vokalinę partiją jis taip pat padainavo sėkmingai, gerai jausdamas viso kūrinio stilistiką bei savo lyrinio herojaus vietą dramoje. Mylintis Grožvydą jaunuolis kenčia dėl jos pasirinkimo būti vaidilute, o pasmerktas sudegti ant švento aukuro, išdidžiai pasitinka likimą.
Dainininko balsas labai tinka herojiniam Tairos vaidmeniui. Šiam, vienam statiškiausių roko misterijos personažų, gražaus tembro tenorą turintis R. Motiejauskas “gyvybės įkvėpė” būtent puikiu vokaliniu atlikimu, nuoširdžia, tauria vaidyba.
Įsiminė Vytautas
Veiksmą kūrinio pabaigoje pagyvina įspūdingas Vytauto pasirodymas. Vytauto Didžiojo (bosas/bas-baritonas), “Lietuvos karaliaus, apsivilkusio tų laikų kunigaikščių drobėmis” (libretas, p. 1), partiją atliko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Chorvedybos katedros magistrantas Valdas Kazlauskas. Solistas, turįs puikaus tembro stiprų balsą, sukūrė įsimintiną Vytauto vaidmenį. Kilni laikysena, išdidus žvilgsnis, orus kreipimasis į žmones: “Sveiki, žemaičiai ir mylimi lietuviai! Esmi sūnus Birutės, ką tarnavo šventykloj šišion, būdama mergaitė!” (libretas, p. 30) iš karto patraukia ir sudomina žiūrovą. Vienintelį solinį Vytauto numerį “Kas tiktai ant žemės būna” galima pavadinti arija: išvystyta, graži melodika, ypatingai svarbus tembriškai ir ritmiškai išraiškingo orkestro dramaturginis vaidmuo, solinio numerio peraugimas į tercetą.
“Pragaro” personažas
Visiška priešingybė teigiamiems kūrinio personažams yra Kraurys (baritonas), “dykas lietuvis (30 metų), juodplaukis, išbalęs, dėvi šarvus su juodais kailiais, turi šalmą su ragais, skydą ir kardą” (libretas, p. 1). Kraurys – tikras “pragaro” personažas (A. Martišiūtė. Vydūno dramaturgija, p. 111), kuris bet kokiais būdais, nesiskaitydamas su priemonėmis, siekia Grožvydos meilės. Jis vienas iš tų vydūniškų personažų, kurie, “praradę šventumo jausmą, įkūnija chaosą” (ten pat, p. 109): “Man šventa, ko geidžiu ir ką galiu! Kurgi dievai? (…) Patsai aš Dievas!” (ten pat, p. 109).
Kaip dažnai pasitaiko muzikiniuose sceniniuose veikaluose, neigiami personažai būna sceniškai išraiškingesni bei įdomesni. Tą patį galima pasakyti ir apie Kraurį, kurio vaidmenį sukūrė Šilutės teatro aktorius Vygantas Paldauskas. Kraurys – pats judriausias, aktyviausias ir prieštaringiausias roko misterijos personažas. Jo vokalinė partija dar daugiau nei kitos ritmiškai aktyvizuota, nerami, melodiškai “kampuotesnė”. V. Paldauskas sukūrė spalvingą, išties įtikinamą savo personažo charakterį. Sceniškumu ir gražaus, kiek specifinio vokalo derme dėmesį patraukė jau pirmasis jo solinis numeris.
Būdinga miuziklui
Dar du svarbūs dramos-miuziklo herojai – Krivė, “vyriausiasis žynys”, ir Aitra, “žynių vyresnysis, baltai apsitaisęs, neturi nieko ant galvos, bet ant pečių auksinius sagčius” (libretas, p. 1) – vokalinių partijų neturi. Jų vaidmenys deklamaciniai. Prakilnų Aitros vaidmenį sėkmingai sukūrė puikios sceninės išvaizdos, sodraus balso tembro aktorius Mintaras Smelevičius.
Beje, ir visų minėtų pagrindinių pesonažų partijose vokaliniai numeriai persipina su kalbiniais epizodais ar melodeklamacinėmis rečitacijomis (tai būdinga miuziklo žanrui).
Ypač svarbus šiame veikale yra orkestras, kuriam dažnai tenka pagrindinis dramaturginis krūvis. Išskirtinės dramos – roko misterijos – veiksmo vietos – pajūrio Romuvos – išryškinimui kompozitorius naudojo daug iliustratyvių momentų (ir natūralių, ir išgaunamų instrumentais): jūros šniokštimas, paukščių čiulbėjimas, žuvėdrų klyksmas, minios triukšmas, kanopų dundesys, karietos ratų bildesys, kurtų lojimas, griaustinio dundėjimas ir kt.
Sceniškai įkūnyti veikėjų charakterius, jų poelgius, visą literatūrinę ir muzikinę medžiagą sujungti į vientisą visumą, sukurti įdomias, veiksmą įprasminančias mizanscenas padėjo gabus ir patyręs Šilutės teatro režisierius S. Paciukas, taip pat pajutęs Vydūno apeiginės, netgi ritualinės dramos dvasią (Romuvos apeigos). Režisierius kūrė ir spektaklio scenografiją bei kostiumus.
Librete nurodyti pagrindinių herojų vydūniški apibūdinimai, jų išvaizda, apranga nusako tik dramos veikėjų pirmapradį įvaizdį, padedantį statytojams, pasitelkus vaizduotę, geriau susiorientuoti dramos istoriniame, kultūriniame kontekste. Tokie, kaip aprašyta, jie jokiu būdu netiktų šiame kūrinyje ir drastiškai kontrastuotų su muzikiniu sprendimu. Šiuolaikiškos, roko raiškos elementais pagrįstos muzikos kalbos stilių kur kas tikroviškiau roko misterijoje atspindėjo šių dienų jaunimo stiliaus drabužiai.
Pirmąsyk – muzikoje
Lakoniškai, bet išmintingai (neturint lėšų) sukurta scenografija. Ji asketiška, santūri, deranti prie vydūniško dramos kilnumo, didingumo. Pagrindinis akcentas ir simbolis (tiek dvasinis, tiek materialus – ugnies, kryžiaus) aktorių rankose – formas ir spalvas bekeičiantis milžiniškas audeklas.
Roko misterijos finalas – prasminis, dorovinis apibendrinimas. Grožvydos, choro ir orkestro scena įspūdingai užbaigia spektaklį, simboliškai perteikdama amžinos ugnies ir kryžiaus paralelę. “Šis ženklas – taipojau jis šventas. Šis ženklas reiškia, kad dievas pats už mus ant kryžiaus mirė!” (libretas, p. 36). Todėl visiškai natūraliai ir prasmingai suskamba paskutinė scena, kurioje kompozitorius panaudoja (Grožvydos ir choro partijose) iškilniosios evangeliškos liuteroniškos giesmės “Taigi imk mano ranką ir vesk mane” melodiją, lyg sakančią “Vis žvelkite – nuo kryžiaus – į šviesybę” (libretas, p. 36).
R. Šileikos roko misterija “Grožvyda”, kurios premjera parodyta šių metų išvakarėse, yra pirmasis stambus kūrybinis darbas, muzikoje įkūnijantis didžio Mažosios Lietuvos kultūros ir meno žmogaus Vydūno draminį veikalą. Jis reikšmingai ir svariai praturtina vis dar negausią šių dienų vydūnistiką.
