Suvienijo Šokio diena
Violeta Milvydienė
Balandžio 29-oji – ypatinga šventė viso pasaulio choreografams ir šokio meno gerbėjams. 1982 m. JUNESKO patvirtintame Teatrinio instituto šokio komiteto kreipimesi skelbiama, jog Tarptautinė šokio diena sugeba įveikti visus – politinius, kultūrinius, nacionalinius barjerus, suburti žmones taikos ir pažangos labui… Pompastiški, skambūs žodžiai, gi realioje kasdienybėje… Ir vis dėlto – nepaisant sudėtingų šiandienos „barjerų“ – klaipėdiečiai šventės išvakarėse susijungė bendram šokiui – vykę renginiai suvienijo įvairių choreografijos stilių kūrėjus, atlikėjus, gerbėjus…
Diskutavo apie tendencijas
Viena brandžiausių Klaipėdos universitete Menų fakulteto Choreografijos katedra šį pavasarį dar šventė ir savo 45-metį. Dabar joje dirba 11 pedagogų, 5 koncertmeisteriai, studijuoja 40 studentų. Per visus gyvavimo metus katedrą baigė ir šokio bakalaurų ar magistrų diplomus gavo beveik 700 absolventų. Iš jų net 80 proc. dirba įvairiose choreografijos srityse.
O minint prasmingą sukaktį, kartu jaučiant nuoširdžią pareigą pagerbti katedros įkūrėjo ir ilgamečio jos vedėjo profesoriaus Juozo Gudavičiaus atminimą, balandžio 26-ąją suorganizuoti net keli renginiai.
Rytą vykusioje tarptautinėje mokslinėje-metodinėje konferencijoje „Nūdienos šokio meno tendencijos ir sprendimo būdai“ pranešimus skaitė šokio pedagogai – lektoriai, docentai, profesorė bei studentė iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų mokyklų. Be išsamiai ir dalykiškai pateiktos Choreografijos katedros veiklos apžvalgos (doc. V.Milvydienė), žymaus Lietuvos choreografo J.Gudavičiaus kūrybos analizės (doc. dr. Vidmantas Mačiulskis), pasidalyta pedagogo-choreografo rengimo programomis, jų panašumais bei skirtumais Baltijos šalyse, diskutuota apie edukacinius šokio meno įvairovės aspektus, šiuolaikinio šokio raiškos būdus (magistrantė Saida Saldukaitė).
Konferencijos pabaigoje pozityviai nuteikė Amerikos lietuvių išeivių – Čikagoje dirbančių choreografų – įsteigtos premijos „Už geriausią metų kūrybinį darbą“ įteikimas. Šiemet jos – net dvi – paskirtos 4 kurso studentėms Gintarei Milieškaitei ir Rimai Untulytei.
Beje (ir deja), į akademinę erdvę susirinkusių klausytojų nesulaukta tiek daug, kiek tikėtasi. Gal tai tik liudija faktą, jog katedros absolventai – choreografai, šokio mokytojai ar atlikėjai – patys įsisukę į pavasarinių darbų verpetą: rengiasi konkursams, festivaliams, koncertams, vienaip ar kitaip paminėdami Tarptautinę šokio dieną?..
Kartu „Pasodino ąžuolą“
Pavakary subtiliai iškilmingos ceremonijos metu renovuota didžioji auditorija oficialiai įgavo Profesoriaus Juozo Gudavičiaus salės vardą, o surengtas šventinis vakaras-koncertas „Pasodino ąžuolą…“ jo sukurto šokio pavadinimu nuskambėjo itin simboliškai. Juk dar iš tuomet (nuo katedros įkūrimo 1967 m.) Mokytojo pasodintų sėklų tebeauga vis nauji ąžuolai ir ąžuoliukai, žaliuojantys ir ošiantys visoje Lietuvoje bei už šalies ribų… Tiesiog ištisas choreografijos ąžuolynas ir atžalynas…
Po iškilmingo porinio „Pasveikinimo šokio“ pasirodžiusias subtilaus mergaitiškojo „Priegalvėlio“ atlikėjas pažadino trankaus „Klumpakojo“ garsai, idėjiškąsias klasikinės stilistikos „Taikos kankles“ pavijo šmaikštusis „Viliotinis“, ramiąją „Skepetinę“ pakeitė smagi „Apaščios polka“.
Šiuos J.Gudavičiaus sukurtus sceninius šokius, atliktus visų bakalauro programos studentų, įprasmintais režisūriniais sprendimais papildė bei intarpus modernaus judesio etiudais ir duetiniu šokiu išreiškė magistrantai Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis.
Gausiai susirinkę į choreografų-pedagogų šeimą katedros absolventai, kviesti buvę darbuotojai, ypač laukti profesoriaus giminaičiai bei artimai jį pažinę asmenys, taip pat universiteto bendruomenės nariai – visi finale „Pasodinom ąžuolą“ ir pabuvę kartu vieną svarbią akimirką – valandą iš 45 mūsų gyvavimo metų – tarsi vėl pabėrėme šviežias sėklas į tautiškojo meno žemę…
Juk ne veltui vienintelės tokios Lietuvoje choreografijos programos, rengiančios plataus profilio ir aukštos kvalifikacijos šokio meno specialistus, pagrindinis tikslas – puoselėti tautišką šokį, liaudies tradicijas ir papročius, populiarinti svarbiausia, kuo pasauliui gali pasigirti ir būti įdomi lietuvių tauta – savitą kultūrą. Žinoma, tai didžiulis prof. J.Gudavičiaus nuopelnas bei jo mokinių, sekėjų, katedros pedagogų, absolventų ir dabartinių studentų įnašas.
Susitiko „Žvaigždėtoj pilnaty“
Antruosius metus vykstantis, bet jau prasminga tradicija tapęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektas – šįkart pavadinimu „Žvaigždėta pilnatis“ – balandžio 28-ąją subūrė įvairių stilių šokio atlikėjus vienam bendram pasirodymui.
Šią ryžtingą trupės iniciatyvą bei jos realizavimą vertinu itin teigiamai: įvairiaspalvė, žaisminga programa atliko pažintinę-švietėjišką funkciją, į neišrankų masinį skonį orientuotas pramoginis renginys, natūralu, gausiai į teatrą sugužėjusiai publikai suteikė reginį, o intensyvi šokių kaita, drįsčiau teigti, neleido žiūrovams nuobodžiauti.
Sentimentų kupiną klasikinio baleto stiliumi atliktą (A.Krasauskaitė ir Ričardas Jankevičius) valsišką duetą keitė trumputė energinga solo variacija iš ispaniškojo demi-charakterinio baleto „Don Kichotas“, kurią sušoko iš LNOBT pakviesta baleto artistė Grytė Dirmaitė. „Baltojo“ baleto temą niuansavo „mažųjų gulbių šokį“ savitai pateikusios jaunutės šou baleto studijos „Coda“ atlikėjos, modernaus baleto techniką ir akrobatinę plastiką demonstravo jų vadovė energingoji Inga Briazkalovaitė su nuolatiniu partneriu atletiškuoju R.Jankevičiumi. Žavėjo jausmingas, dvelkiantis švelnia erotika ir pastarojo tango duete su jausmingąja A.Krasauskaite, o šios auklėjamos mažosios balerinos įrodė, kad kaskart vis drąsiau jaučiasi didžiojoje scenoje.
Kaip visada, kojų ritmu, rankų „melodija“, vidine energija užbūrė ugningasis flamenkas (beje, anuomet sukomponuotas dabar į teatrą iš sostinės sugrįžusios ryškiosios Beatos Molytės-Kulikauskienės). Kaip ir anksčiau, kurioziškais „pasažais“ stebino trupės vadovas ir vyr. choreografas Aurelijus Liškauskas šokyje-dainoje „Ja tak zastenčiv, madam“. Savaip jaudinanti ir sukrečianti, nors šįkart nesukėlusi šokiruojančios kulminacinės įtampos, buvo kompozicija „Vampyrai“ (matyt, stipresnės įtaigos bei artistinės patirties pritrūko jaunam atlikėjui – studentui Aurimui Tiškevičiui). Įsiminė žavus ir sarkastiškas „plunksnų“ – trijų merginų bei vaikino pasirodymas, spalvinga ir žaisminga džiazinio šokio scenelė, įspūdingas epizodas iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“…
Tiesa, dauguma kompozicijų matytos, kadangi „atkeliavusios“ iš pernai Šokio dienai pristatyto „Didžiojo kankano“ ir 2012-ųjų šou programos „Pilnatis“. Tačiau pakoreguotos ar kiek kitaip interpretuotos jungtys, netikėtai išspręsti finalai bei į trupę įsijungę jauni nariai (Choreografijos katedros studentai) suteikė joms naujos prasmės ir gaivališko žavesio. Beje, paminėtųjų kontekste kviestinių svečių – nuolatinių TV šokio projektų dalyvių Inetos Stasiulytės ir Deivido Meškausko – duetai, nors ir emocingai sušokti, atrodė gana blankūs ir aptakūs.
Padvelkė nenusakoma mistika
Neabejotinai modernesnė antroji programos dalis, pritraukusi ir išlaikiusi dėmesį ne tik išgeneruota simbioze, bet ir netikėtomis vizualinėmis idėjomis – veidrodiniu principu sukelta iliuzinio pasaulio vizija suteikė reikiamą efektą, paveikė vaizduotę, padvelkė nenusakoma mistika.
Ištraukoje iš Agnijos Šeiko-Sarulienės spektaklio „Laisvų vietų aikštelėje nėra“, už kurį šiemet gautas Auksinis scenos kryžius, du kailiniuoti vyrukai – Petras Lisauskas ir Darius Berulis – šėliojo, dūko, „mušėsi“ ir, panaudoję pramoginio šokio žingsnius bei susikabinimus, „šoko sambą“. Glumino (gerąja prasme) tarpusavyje lyg ir (ne)derantys, betgi proporcingai sudėlioti stiliai: į tautiškojo stilizuoto Choreografijos katedros studentų šokio (iš D.Berulio kūrybinio darbo) momentus įtrauktas „baltmarškinio modernisto“ pasirodymas, kiek vėliau įmantriai prijungtas breiko fragmentas iš grupėje „West Coast b-boys“ sukurto jos vadovo Mantvydo Žilinsko spektaklio „Naktis“.
Akivaizdus ir svarus jungiamąja grandimi tarnavusiojo improvizacijų autoriaus P.Lisausko indėlis. Jo įkūnyta „prarasta siela“ tol chaotiškai lakstė, karštligiškai blaškėsi, skraidė „balandėliais“, kol galiausiai įšoko orkestro duobėn (!). Tai negalėjo nesukelti visuotinio aiktelėjimo, juoko pliūpsnio ar bent šypsnio net ir didžiausio skeptiko veide.
Nesileidžiant į gilesnę analizę, maga pastebėti: techninės kliūtys, dėl kurių bei renginio vėlavimo publikos atsiprašė pats teatro direktorius Ramūnas Kaubrys, neišmušė komandos iš pusiausvyros – bent scenoje nebuvo juntama jokios panikos ar skubotumo. Atvirkščiai, visuma atrodė itin sustyguota, visais atžvilgiais pateikta profesionaliai, atlikta išties šarmingai. Reikėtų pasidžiaugti ir tokiu, atrodo, mažmožiu – puikia reklamine skrajute, kurioje sudėta trumpa šokio spektaklių informacija, pačių trupės artistų citatos ir, be abejonės, meilės bei pagarbos žiūrovui dalelė. Vien ko vertas aksesuaras!
Pabaigai norisi pasveikinti visus, susivienijusius Šokio šventei, taip pat išreikšti padėką irgi Klaipėdoje vykusių mėgėjiškų šokio festivalių-konkursų („Šokio vizija“, „Gintarinė rampa“ ir kt.) organizatoriams bei apgailestavimą, jog pernykštė Žvejų rūmų misija paminėti Tarptautinę šokio dieną, sukvietus pajėgiausius uostamiesčio solistus, grupes ir kolektyvus į „Pavasario arabeską“, šiemet nebuvo įgyvendinta. Matyt, sutrukdė kažkokie (per aukšti?) „barjerai“…
