Šventės

Gimtadienis – irgi savotiška šventė. Tik ji asmeniškesnė. Kai išeini gimtadienio rytą į gatvę ar iškiši nosį į kiemą prieš savo penkiaaukštį raudonų plytų namą, jautiesi tokia išskirtinė, pasikeitusi, sugebanti įveikti tarpą tarp dviejų aš – bedugnių, egzistencinį plyšį, chtoninį įtrūkį.

Kalėdos jau šiek tiek visuotinesnė šventė. Gali drąsiau dairytis išlindus iš savo aptvertos fontrieriškos teritorijos. Gali dairytis netgi šiek tiek paslaptingai, suokalbiškai. Mat mano name gyvena daug rusų karininkų veteranų, jų vaikų. Jie nelaužo liežuvio lietuviškai kalbėdami. Tegu kiti stengiasi. Tai jų tylus lėtinis protestas. Todėl Kalėdų rytą nedrąsiai žvilgteliu į sutiktus, vos vos gražiai nutinusius veidus ir matau – šis savas, anas ne. Patinęs, vadinasi, lietuvis. Mažai patinęs – ne lietuvis, o jeigu visai užtinęs – tai irgi ne lietuvis. Mat mūsų penkiaaukščio rūsiuose įsikūrę nelegalūs bravorėliai. Kai rusų kariuomenė traukėsi iš Klaipėdos, tai jaunesni karininkai grįžo į savo plačiąją tėvynę, o vyresnieji atsistatydino ir pasiliko gyventi sovietinės valdžios jiems paskirtuose butuose. Namas ir jo rūsiai trumpam ištuštėjo. Butai netrukus sulaukė naujų gyventojų, o rūsius priglobė veteranai. Išgriovė sienas, sujungė po tris keturis rūsius į vieną didelę patalpą, įsikūrė dirbtuvėles, bravoriukus, šaškines, pageltusios literatūros bibliotekėles ir kitokias neaiškios paskirties užeigas. Taigi, kai ruso kaimyno įraudęs veidelis traukia nuo rūsio pusės nežinoma kryptimi Kalėdų rytą, tai nebūtinai jis grįžta iš Piemenėlių mišių.

Naujieji metai – šventė, kurios nereikia išversti į rusų kalbą. Rusai mėgsta Naujuosius metus. Kaimynė iš dešinės išpuošia mūsų ilgą koridorių ryškiai blizgančiomis girliandomis. Pastato nedidelį stalelį prie savo buto durų, nubarsto jo paviršių saldainiukais. Ale altorėlis, į kurį žiūrėdami mano vaikai varvina seiles ir galanda nagus – taip norisi nemačiom praretinti kareivėlių-saldainėlių. Kaimynė netgi kiekvieno kaimyno, o mūsų penki, duris apkarsto varpeliais su raudonais kaspinėliais. Man nelabai patinka toks netvarkingas, rėkiantis šventinis interjeras, ant mano durų nukryžiuotas varpelis. Bet draugė sako, kad tai geriau, nei šventinės fekalijos prie jos buto ant kilimėlio Naujųjų metų rytą Gėlių gatvėje. Aš sutinku ir džiaugiuosi, kad turiu tokią gerą rusę kaimynę.

Įpusėjus sausiui, šventinės girliandos vis dar kabo žemyn nukarusiomis, pavargusiomis puošmenomis.

Šiandien aš pradedu laukti gimtadienio.