Svetimi marškiniai ir kūrybiniai mainai
Ignas Kazakevičius
Baroti galerija švenčia 15 metų sukaktį. Paroda “Kūrybinės transformacijos” žada intrigą. Kiekvienam švenčiančiam dalyviui pasiūlyta persiversti per galvą ir pasimatuoti kolegos marškinius. Kaip? Tiesiog prisiminti, kad, be įvaldyto grožio kūrimo technikų, siužetų paslapčių, šalia egzistuoja ir kiti menai, daug nekalbėti apie jų sintezę, o išbandyti save anapus sau įprastos dailės.
Susikeitė kaukėmis
Tapytojai fotografavo ir kūrė skulptūras, gobelenus, koliažus, o fotografai tapė, keramikai audė tekstilę, juvelyrai liejo akvareles… Parodoje dalyvauja 23 menininkai, 9 iš jų – klaipėdiečiai. Tai nuolatiniai Baroti galerijos autoriai. Penkiolika metų kartu. Kartu kūryboje ir kasdienėje rutinoje. Kartu už apvaliojo stalo ir reformatoriai, ir idėjų generatoriai, prima balerinos ir arlekinai. Kurie puotai įpusėjus susikeičia kaukėmis. Ir vis dar neatsibosta mums žiūrovams, mums – sau patiems ir mums – kolegoms.
 |
| Romo Klimavičiaus „Interjeras juodame kvadrate“ ir „Bučinys“. |
Transformerių idėja vertinga ir dėl menininko kūrybinės savigarbos pakutenimo. T.y., jei nekuriate kažkaip kitaip savo sferoje, tai pabandykite įsiveržti į kitą atmosferą. Čia tarsi skolinatės, tarsi atrandate, tarsi stebite, tarsi tai jau buvo jūsų, tik kažkur užkišote į kūrybinį stalčių.
Laikas prisiminti ir tai, kad sąvoka „menininkas“ platesnė nei „dailininkas“. Juk retam pakanka vien išmokto ir dabar daromo. Autorių nesąmoningai pradeda įkvėpti kitos meno sferos, įkvepia galimybė savo idėją realizuoti kitoje medžiagoje, išbandyti laisvesnę išraišką (ir neįkąs pavydūs cecho broliai, o kaimynams tu ne konkurentas). Kita magija, taip sakant.
Radikulitas ir harmonija
Apžvelgus ryškėja dvi tendencijos. Vieni autoriai savo idėjas, įprastus motyvus perkelia į tos kitos materijos pasaulį. Kita autorių grupė tenkinasi tiesiog kitokia kūryba nei įpratome matyti, ar asociatyviai JĄ ir JUOS tapatinti.
Apie pirmuosius. Rytis Martinionis galbūt keramikos ėmėsi todėl, kad tapytos figūros tūris atrodo ne taip įtaigiai kaip paminkytos. O galbūt pasirinkimą lėmė genai – brolis keramikas?.. Šiuose Ryčio objektuose (o kodėl kitąkart jų nepaglazūravus tuo įkyriu oranžiniu, be kurio neapsieina reta autoriaus drobė) itin apčiuopiami tie miego greitumo epochos personažai.
Pirmojoje menininkų kategorijoje labiausiai į akis krinta medžiagos „valdymas“. Tinkamai panaudojamas jis itin paveikus ypač kai kalbame apie šį projektą – akciją. Antai Darius Vaičekauskas – vėl naujame amplua. Ir tikrai sėkmingai eksploatuoja naudingąsias etnokultūros iškasenas – karpinius, kurių džiunglėse įkurdina savo pamėgtus herojus Če Gevarą, kaukolytes, smegenis laisvinančią žolytę ir kt. Kultą vykusiai derina su kultu. Tik gal sėkmingesnė versija butų triptikas vietoj vieno darbo ir graffiti imituojantis spalvotas fonas.
Virginijus Viningas tokius pat radikulito susuktus ir varvančius personažus parodo puikiai mokąs ne tik tapyti, bet ir skulptūrinti. Ir spalvos viningiškos – bukai šlykšti mėlyna („Mėlynieji imtynininkai“), erzinanti raudona ir anonimiška balta („Labai nusipelniusi šokėja Karmen vaidmenyje“). Dviejų spalvų kombinacijų ir maišinio audinio su klijais visai pakanka personažams atgaivinti. Juos regis vėl būtų galima sėkmingai tapyti. O jeigu toliau… Nutapytus – vėl į skulptūrą, objektus – vėl į tapybą? Tobula harmonija. A?
Kiaulė ir pasaka
Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius gaivalų kovas perkelia į fotografijos ringą. Jeigu tikėtume paveikslo pavadinimu, „Autoportrete“ jis bučiuojasi su kiaule. Nors ant partnerės (partnerio?) galvos parašyta „love me“, mažai šiame akte meilės buvo, ir tos aistros, kuri vis dar pristato Vilmantą tapytoją. Išvada: su paršu jie pozuoja kieno nors kito tapybai.
Kas dar renkasi fotografiją? Jei kalbėsime apie Vidą Bizauską, tai jo fotografijose tiek pat koralinės lyrikos, kiek ir juvelyrikoje. O štai Lino Liandzbergio fotopaveiksliukai apie lego kaladyčių gyvenimą atrodo liūdnokai. Maži formatukai, neryškios ir nerišlios fotografijos, kalbančios apie nieką…
Šurmulio šeimininkas Isroildžonas Barotis be ypatingų pastangų (juk esama mito, kad kūryba – tai kančia?) perkelia keramikos dekorą į tapybą. Perkelia mistinių elementų ir žmogaus sargybinio derinį. Su faktūra ir motyvu. Azijos.
Klaudijus Petrulis nuo tapybos peršoko prie koliažo rinkinukų. Socialinių, idėjinių, žaisliukinių, militaristinių. Kažkas kita, bet prasčiau padaryta…
Jūratė Mykolaitytė pateikė gobeleną – kiltą – koliažą, bet be siurrealizmo, nebent tikėtumėte, kad galima prisisegti jo sagomis ir paskraidyti. Ir fly sau į seno Vilniaus pasaką, ir su kiekvienu kilometru dūlėsi kaip tie tapytojos paveikslų paslaptingi rūmai, ir dangaus trupiniai byrės tau iš kišenių grumstais molinais, nes pasakos iš pasakos išsivežti negalima… Ir kai imsi Kristi, pataikysi į Algio Griškevičiaus „Krentančio“ apsauginį sietą, iš karklų vytelių nupintą, nepažįstamo skrajūno inkilą besaugantį. Įdomūs tie Algio objektai, kupini sodietiško konceptualizmo, tokie gardai pasaulio vaizdą reginčiam nuo savo slenksčio horizonto. Na, tokie epiniai krepšeliai. Apie žmogų, jo sodą, jo katiną gauruotą, jo akmenį kuprotą, apie sakmę žalio liepto, kuris žino, kas paslėpta vandeny, kelyje prie Woonded knee.
 |
| Algio Griškevičiaus objektas „Krentantis“. Nerijaus Jankausko nuotraukos
|
O kieno čia kūriniai? Kęstučio Grigaliūno, grafiko. Tačiau jis eksponuoja „magic box“ su aplikacijomis, faneros pjaustiniais. Ir daro tai paraleliai, ir gana seniai. Taigi ką jis čia veikia, koncepcijai netinkąs? Garbės svečias? Nesupraskite neteisingai, jo kūriniai parodą labai praturtina, tačiau norisi absoliučių kūrybinių transformacijų. Tarkim, tegul Kęstutis lieja akvarelę, kaip kad Aurimas Anusas. O jam, kaip kristalų briaunų žinovui, tiktų a la Vrubelio demoniškų paveikslų struktūra. Bet turbūt net velnias bijo su Aurimu prasidėti…
Grafikė Laisvydė Šalčiūtė „Kodeksą“ sudėjo iš raštą imituojančių surūdijusių vinių. Konkretu ir peržaidimas žymu. Juk įdomiau yra stebėti menininko polinkį daryti kitaip, nei jo mažiau pažįstamos (nors ne kartą eksponuotos) kūrybos kampus.
O kitame kampe – Remigijus Treigys su XX a. pabaigos „Gėle“. Siūlau nuoširdžiai. Įsivaizduokite Remigijų tapantį gėlę. Su visu vazonu, nesvarbu, kad gėlė jame ne pati gražiausia, ir kažkoks niekingas audinys fone… Tradicinis lietuviškas neva žalio ir raudono derinys… Galėjo, be abejo, nutapyti specialiai projektui, juk ir naujų gėlių rūšių atsirado… Fotografiją „daro“ šiandien visi. Bet kad fotografas imtų tapyti?.. R.Treigys šioje kompanijoje atrodo mažiausiai linkęs į eksperimentą, bet… kas žino, kas žino…
Atrastas bendravimo stilius
Kas atrasta per 15 metų? Naujos koncepcijos? Nauji menininkai? Ypatingi žanrai? Meno pateikimo formos? Nei viena, nei kita, nei antra ar ketvirta. Tiesiog bendravimo stilius. Kuomet užėjęs į galeriją nenusivilsi pateikiamo meno kokybe. Kas ką besakytų, tai vienintelė galerija nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, kurioje gali įsigyti ir klasikų kūrinių, ir tokiais netrukus tapsiančiųkų, susipažinti su komercinės dailės pagrindais, ir tais, kurie ją kuria. Sistema labai paprasta – YRA tai, kas dabar populiaru, madinga ir naudinga.
Jei kalbėsime apie projektus, kuriuose, kaip ir pastarajame, nebuvo nė vieno ypatingo kūrinio, nėra parodos vinies, tačiau yra daug gerų kūrinių. Tai – bendra daugumos Lietuvos galerijų tendencija, nes dalyvauja tie patys menininkai, o galerijos neremia eksperimentų.
Todėl ši paroda ataidi iki mūsų kaip 15-tas gyvybingas galerinio pulso tvinksis. Kiek jų ten paprastas mirtingasis turi? 60, 70? Turime laiko tobulėti?
