Šviesa aprašytas gamtovaizdis

Šviesa aprašytas gamtovaizdis

 

Asmeninio santykio su gamta vizualią versiją, subjektyvų požiūrį į mus supančią aplinką spalio 22-ąją Klaipėdos fotografijos galerijoje pateikė klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas.

Danguolė Ruškienė

Naujos žanro interpretacijos

Gamta – viena iš dažniausiai eskaluojamų temų beveik visose žmonijos veiklos srityse. Kiekvieno iš mūsų santykis su ja labai individualus.

Vieniems tai – visa ko pradžia, materialioji egzistencijos pusė, pozityvios ir negatyvios žmonijos veiklos ištakos. Kitiems – tik pagrindas po kojomis ar lopinėlis žemės, natūraliai apžėlęs abejotinos vertės augmenija. Būtent vertybių skalė, susigulėjusi ar suguldyta per laiką kiekvieno mūsų viduje ir nulemia tą individualų santykį su ja.

A.Šeštoko personalinėje parodoje „Šviesos kaligrafija“ – vienas iš seniausių vizualiųjų menų žanrų – peizažas ir viena iš naujausių šio žanro interpretacijų.

Kurį laiką mėgavęsis sodriomis jūros ir saulės spalvomis, trumpam užsukęs į kopas, kuriose plačiakampiu objektyvu susintetino sunkiai valdomą smėlio materiją, miškuose ir laukymėse A.Šeštokas užtruko žymiai ilgiau.

Pastarąjį fotografijų ciklą pradėjęs dar 2003-iaisiais, baigė tik pernai. Tiesa, pirmieji šią parodą maždaug prieš devynis mėnesius išvydo šiauliečiai. Vasarą ji eksponuota Panevėžyje. Klaipėdoje iki lapkričio 16-osios veiksiančioje parodoje galime pamatyti papildytą, labiau išbaigtą trečią kartą eksponuojamos parodos variantą.

Ieško prieglobsčio natūroje

„Šviesos kaligrafijoje“ autorius atsiskleidžia kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas.

Nenoras savęs suvokti kaip modernios visuomenės dalies, pastangos pamiršti kasdien vis didėjantį gyvenimo tempą ir nuolat sąmonę varginančius komerciškai naudingus pasiūlymus priverčia jį ieškoti prieglobsčio natūroje.

A.Šeštoko pastangos apčiuopti pirmapradę būseną, ko gero, sąlygotos jau įprasta tampančios mūsų visuomenės jausenos – nuovargio. Nuovargio nuo pertekliaus ir nuo trūkumo, nuo nuolatinio vertybių perkainojimo ir nesustabdomos tradicijų devalvacijos.

Anot autoriaus, peizažą jis pasirinko todėl, kad „jis nesipuikuoja ir nešokiruoja, nebando prisitaikyti, neapsimeta tuo, kuo nėra, leidžia pasijusti laisvam ir visada išlieka gyvas“. Jausmų ir būsenų grynuolių paieškos atveda A.Šeštoką į atokiausius pelkynus, retai lankomas giraites ar sunkiai beprieinamus vandens telkinius.

Praėjusių dienų nostalgijos A.Šeštoko fotografijose neaptiksime. Jam svetima ir valstietiška atida žemei, sentimentai gimtajam kraštui. Tradiciniam lietuviškam, pernelyg romantiškam ir idealistiniam peizažui autorius suteikė visai kitokius bruožus – harmoniją ir tikrumą. Tikrumas atsiskleidžia ne iš karto, tačiau peizažas savo harmonija užhipnotizuoja suvokėją iš pirmo žvilgsnio.

Nugramzdina migloje

Apgalvota kadro kompozicija ir iš fotojuostelės užsilikęs juodas rėmelis, kaip teigė autorius, žymi kadro ribas ir leidžia pajusti fotografijos lakšto apibrėžtumą. Gamta – tikrai ne tas objektas, kurį fiksuojant būtų svarbus lemiamas momentas, todėl čia pakankamai laiko galima skirti kontempliacijai ar nebyliam dialogui su ja.

Neskubėdamas autorius apžvelgia kiekvieną medį, kiekvieną krūmą, kruopščiai tyrinėja vėjo sušiauštų žolynų faktūras ir galiausiai viską nugramzdina balzganoje migloje. Tokiu būdu užglaistomi objektų paviršiai, prigesinama aštri saulės šviesa.

Kad išgautų šį efektą, A.Šeštokas pasinaudoja šiandien jau nebemadinga technika – antikvariniais neryškaus kontūro piešiniu pasižyminčiais objektyvais, kurie užfiksuotam vaizdui suteikia ypatingos raiškos.

Toks objekto kontūrų aptirpinimas, laipsniškas perėjimas nuo konkretaus prie apibendrinto, nuo kietos prie dujinės substancijos būdingas beveik visiems parodoje eksponuojamiems darbams.

Tai nėra visiškai nauja raiška šio autoriaus kūryboje. Prieš porą metų parodoje „Klaipėda. 7 miestai“ Artūras eksponavo analogiškomis priemonėmis sukurtus darbus, kuriuose „suminkštino“ aštrias Klaipėdos molo akmenų briaunas. Šįkart jis aptirpdo natūralius gamtos kūrinius. Tirpdo ore, vandenyje, savo ir mūsų atmintyje.

Tarp realybės ir vaizduotės

Sąmoningas gamtovaizdžio nuasmeninimas diktuojant jam savo vizualinio mąstymo sąlygas konstatuoja aiškią autorinę poziciją.

Autorius nekopijuoja, nesižavi, bet formuoja kartais daugiau, kartais mažiau realistišką vaizdinį. Savitą, tik jam vienam priklausančią kraštovaizdžio interpretaciją.

Kartais šiose gamtos struktūrose galima aptikti keistus zoomorfinius piešinius, pripildančius peizažą išgalvotų būtybių knibždėlyno. Čia lauko kelias susiraito į realistiškai galūnes išskėtusį driežą ar vandenyje sumirga fantastinės žuvies siluetas. Netikėtai ežeras „užverda“, į paviršių išstumdamas raibuliuojančius purslus. Kitur stebime švelnų debesies ir pušies mylavimąsi saulės nutviekstoje laukymėje. Galbūt tai – tik vaizduotės padariniai, bet vis tiek be galo malonu juos surasti ir atpažinti.

Meistriškai operuodamas juodos ir baltos spalvų deriniais, kontrastingais tonais ir niuansais, puikiai valdydamas šviesos ir tamsos srautus, autorius dar labiau atitolina kadrą nuo realybės.

Akimirka tęsiasi amžinybę

A.Šeštokas vengia sudėtingų, iki tol nematytų rakursų. Pasirinkdamas įprastus, jau ne kartą eksploatuotus žiūros taškus, jis pateikia patogų santykį su vaizdu.

Regis, autorius nelinkęs savo fiksuojamų objektų klasifikuoti į pirmarūšius ir antrarūšius, tiksliai nustatydamas jų vietą kadre. Čia nėra griežtos atskirties tarp tolimo ir artimo planų. Jie susipina, kaitaliojasi vietomis, kartais išstumdami objektus už kadro ribų, kartais juos išcentruodami ir paversdami dominante.

Tai – ne toji gamta, kuri grasintų mums savo galybe, be kompromisų dėstytų savo tiesas. Artūro gamtovaizdžiai – jautrūs ir pažeidžiami. Atrodo, net ir menkiausias neatsargus prisilietimas galėtų sutrikdyti monotonišką ir amžiną jų buvimą. Sustingdytoje akimirkoje jaučiama ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Ši akimirka tęsiasi amžinybę.

Nėra vienos gamtos, kaip ir nėra vieno peizažo, nėra ir vieno autoriaus, fiksuojančio peizažą. Visi jie skirtingi, su savomis vertybėmis, savomis versijomis, kartais daugiau realiomis, kartais daugiau išgalvotomis. Tuo ir įdomūs, kad skirtingi. Sena tiesa, bet vis dar gaji.

by admin