Šypsena
Iš ciklo „Būsenos“
Juozas Šikšnelis
– Kodėl tau nenusišypsojus?
Bandau ir jaučiu, kaip veidas virsta vilkolakio kauke. Aplinkiniai nemato. Dažnai pasitaiko matyti tai, ko nemato kiti. Visiems vienodų akinių neuždėsi. Grįžtu į ramybės būseną. Veido raumenys neišvystyti, todėl nuolatos puoštis „budinčia“ šypsena yra nepakeliamai sunkus darbas. Žmonės mokosi, treniruojasi prieš veidrodį, tampydami pirštais lūpas ir skruostus, o tu, visą gyvenimą vaikščiodamas lyg būtum žemę pralošęs, nori pasipuošti kino žvaigždės šypsena su akinamai baltais ir įtartinai lygiais dantukais. Neišdegs. Bet galėtum ir toliau gyventi be šypsenos, tik aplinkai norisi matyti lyg kaimo kvailelį, kuris šypsosi gyviems padarams ir negyviems daiktams. Visiems vienodai šiltai. Jis turi tam priežasčių. Negaliu sakyti neturįs dėl ko šypsotis; geriau iš karto nerti į savigailos garus, verkti ir griežti dantimis. Teatras be pinigų. Pasekėjų nesulauksi, tik žioplių minios. Juk skauda ne jiems. Svetimas skausmas saldus. Klausimai paprasti: ar galima toliau gyventi be šypsenos? Kodėl turiu šypsotis, kad kažkam būtų patogiau gyventi?
Japonai be šypsenos negali, nors jų veidai siauručiai, lūpos plonytės, šypsena lyg švendre įpjauta. Gal pakliuvus į besišypsančių japonų minią išnyktų įtampa, atsipalaiduotum. Kol kas nors neapvogtų ar neįspirtų. Gauti į kaulus nuo susiraukusio ir besišypsančio yra didelis skirtumas. Nuo susiraukusio gavus ne taip skauda, nes nepatiri moralinės skriaudos. Pamatęs prieš save sušmėžuojant pykčio surakintą veidą, spėji pagalvoti: sunki buvo dienelė, vargšeli, užjaučiu, atsipalaiduok, bet smogdamas saugok krumplius, kad nepataikytum į dantis, nes nusibrozdinsi, krumpliai ilgai gyja. Besišypsantis užpuoliko snukis protą sujaukia labiau nei slystantis smūgis į skruostą, nes tada užvaldo mintis: neužtenka, kad talžo, tai dar ir tyčiojasi. Pyktis aitrina skausmą. Sunku atrasti gyvenime pusiausvyrą. Sunku gauti į dūdą tau palankiomis sąlygomis. Ne tu renkiesi atsitiktinumus, bet jie tave. Nesirinkdami atranda.
Šypsena – džiaugsmo, palaimos išraiška, tad turėtų egzistuoti vienuolių ordinai, kurių nariai susilaiko nuo visko ir nuo šypsenos. Panašiai kaip kartūzai nuo kalbėjimo. Pasilieka vienintelį džiaugsmą – tarnauti viešpačiui. Menkas pasirinkimas, todėl tarnauk nerodydamas dantų. Viešpačiui tas pats, kokia mina jam tarnauji. Jeigu pavyktų aptikti tokį ordiną, stočiau nesvarstęs, gal net tapčiau pavyzdžiu kitiems, nes būna dienų, savaičių, gal net mėnesių, kai nė karto nenusišypsau, nebent netyčia prisiminęs, jog dar esu gyvas, neplikas, be ubago terbos ir lazdos, dar laisvas, nors ir sąlyginai, dar stoviu ant nuosavų dviejų. Tada veidas pasidabina kažkuo panašiu į šypseną. Nežiūriu į veidrodį, nebandau nutaisyti gražesnę, kokia yra, tokia tebūna. Ne
svetimiems sau šypsausi. Ir iš savęs.
Šypsantis galima juoktis iš kitų, bet tai nebūna piktas juokas, dažniausiai piktai juokiamasi be šypsenos. Paskui teisinamasi: kad nejuokinga, čia verkti reikia. Retas kuris dabar juokiasi iš artimo savo geranoriškai. Švelniavilnių giminei parėjo galas, dabar juokiamasi atkišus iltinius dantis arba aštrius priekinius, plėšiant kruvinais kąsniais aukos kūną ir kanibališkai užkandžiaujant. Po ranka neatremiamas argumentas: jis dar ne to nusipelnė. Bet nesileiskime į smulkmenas, nes, pasiėmęs patogiai po ranka gulintį argumentą, bandžiau lyg Susaninas suklaidinti. Grįžkime į pasakojimo vagą: kas trukdo šypsotis?
Šypsena – tai atviri vartai, tavo siela atsiveria pasauliui. Ir gauna grąžą. Kumščiu ar akmeniu į dantis. Pasitaiko, tik spjūviu. Nereikia perdėti, bet nereikia ir idealizuoti, nes tik retais atvejais pasiseka sulaukti adekvataus atsako: šypsena į šypseną, siela į sielą. Bet tai nereiškia, kad reikia sučiaupus lūpas, sukandus dantis atsiriboti atskirties siena, tikintis blogiausio atsako. Ar veltui sakoma: kaip šauksi, taip atsišauks. Vieną, antrą, trečią, penktą kartą sulauksi deramo atsakymo.
Pragyvenęs žemėje ne vieną dešimtmetį, sunkiai pasiduodi bandymams pakeisti nusistovėjusius įpročius. Lengviausia pataisyti (pagadinti) išvaizdą. Tam užtenka pasiryžimo, pinigų prigrūsto kapšo ir gero daktaro. Pagadinti išvaizdai užtenka užsirauti ant gaujos nesubrendėlių perkaitusiomis smegenimis. Nebūtinai tamsioje tarpuvartėje, galima miesto centrinėje gatvėje šviesios dienos akyje. Kol metodiškai bus gadinama jūsų išvaizda, niekas nesikiš. Prisiekiu. Nepriklausomai, kiek tai užtruks. Charakterį pakeisti kebliausia, nes tam neužtenka sudėtingų plastinių ar organų transplantacijos operacijų bei talentingų chirurgų. Net grupinė psichoterapija ne ką padės. Nors dabar ji taikoma visiems tikriems ir menamiems negalavimams gydyti. Taip norisi pastarąjį žodį imti į kabutes. Piliulės ir placebas irgi nepadės. Tad kaip išgydyti nuo nesišypsojimo?
Nesišypsojau daugelį metų pats to nepastebėdamas, kiti lyg susitarę irgi nieko nesakė. Kitaip sakant, vaikščiojau su nediagnozuota liga. Beje, užkrečiama, nes aplinka, taikydamasi prie paniurusios minos, irgi niursta, ypač, jei su ja esi susijęs pavaldumo saitais. Ilgainiui įsivelki į niūrumo kokoną. Lyg toje pasakoje, kur karalius uždraudė šypsotis. Tam buvo priežasčių.
Ilgainiui pasimiršta pirminė priežastis.
Tikriausiai ir man taip buvo, nes saulei šviečiant, paukščiams čiulbant buvau niūrus lygiai kaip audrai siaučiant, lietui pliaupiant. Toks būdas, sakydavo įžvalgesni, bet visi, lyg vandens į burną paėmę, nesileisdavo į ilgesnius svarstymus, savo ruožtu nestypsojau prie veidrodžio ar nespoksojau į atvaizdus nuotraukose. Gyvenau savo niūriame pasaulyje lyg atsiskyrėlis, nesistebėdamas ir nekreipdamas dėmesio į akinančiai baltas ar bedančių burnų šypsenas. Kol vieną kartą…
Seniai ją pastebėjau. Valkatėlė, sėdinti prie pastato kampo ištiesus delną. Veidas sutinęs, nesveikai įraudęs, drabužiai netvarkingi, nešvarūs. Pats niekada neskubu gatvėje duoti išmaldos. Ne todėl, kad neturėčiau ar būtų gaila, man tarsi gėda: už prašantį ir gėda duoti. Kitas reikalas, jei koks Eitaras skersomis įslenka į kabinetą. Be svetimų akių, tarsi kokį negerą darbą darant. Taigi niekada jai neduodavau išmaldos ir niekada nemačiau, kad kas duotų, nes tokios ypatos nekelia gailesčio, tik pasibjaurėjimą. Dar pastebėjau, kad savo įprastoje vietoje prie pastato kampo ji sudribdavo gerokai po pietų, nes pirmoje dienos pusėje ten sėdėdavo vyras su armonika, liurlinantis ne melodiją, bet penkias natas. Tuo tarpu moteriškė sukiodavosi netoliese, vėliau jie keisdavosi vietomis ir rolėmis, o moteris būdavo gerokai „apšiltinta“, tai yra paėmus gramą. Ar jai kas berdavo į ištiestą delną monetas, negaliu atsakyti, eidamas niekada nesigręžioju, nedėbčioju į šalis, todėl drybsančia po siena moteriškę pagaudavau tik akių kampučiu. Kol vieną kartą neišgirdau:
– Kodėl tau nenusišypsojus?
Nereikėjo dairytis ieškant balso, pasakiusio šiuos keistus žodžius, nes tuo metu šaligatvyje ir gatvėje mažiausiai dešimt metrų aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Vakuumas. Tik aš ir ji. Stabtelėjau ir jėga prisiverčiau žvilgterėti į moterį. Ji šypsojosi! Gal ne tiek šypsojosi, kiek pražiojusi burną rodė kelis parudusius dantis ir švarplę tarp jų. Staiga pasidingojo, kad matau pačią gražiausią šypseną. Paprastai po tokių apreiškimų reikėtų įsižnybti, nes jie aplanko pervargus, persitempus ir kitaip dvasiškai nusilpus. Nespėjau įsižnybti, nespėjau nė atsakyti, nes ūmai mus apsupo minia triukšmingų paauglių – prisirpusių lolitų ryškiai dažytomis akimis ir lūpomis, iššaukiančiais ir provokuojančiais rūbais, skiauterėtų vaikinukų. Jie ėjo kažko švęsti, todėl buvo įsiaudrinę, tikėdamiesi naujų nuotykių ir potyrių. Minia mane nusitempė su savimi, dar spėjau akies krašteliu pagauti, kaip viena iš paauglių į ypatos delną įdėjo monetą.
Tai buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su moterimi, kuri nugara ramstė pastato sieną. Daugiau jos nemačiau. Ir vyras, liurlinantis armonika penkias natas, nesirodė. Tik gražiausios šypsenos ir klausimo nepajėgiu užmiršti iki šiol.
2009 m. kovas
