Tapybinių nuotykių labirintais – nematerialumo link
Gytis Skudžinskas
Rugpjūtį didžiąją Klaipėdos dailės parodų rūmų dalį buvo okupavusi šiuolaikinės tapybos bienalė „Nostalgie”. Parodos kuratoriai ironiškai, tikėkimės, ir savikritiškai diagnozavo lietuviškos dailės situaciją: „Linkime pasveikti!”.
 |
| Parodos „Linkime pasveikti“ centre – M.Navako skulptūra „Skėtis ir vaza“ ir J.Gasiūno drobė „Didžioji kunigaikštystė“. |
 |
| H.Čerapo paveikslai parodoje – tapyti asfalto derva. |
 |
| J.Gasiūno piešinys degančia žvake „Jūsų klausimai baisesni nei jų atsakymai“. |
 |
| E.Markūno fotografijų ciklas „Šešiasdešimt“. |
 |
| J.Mačiūnas, M.K.Čiurlionis ir V.Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude. |
 |
| R.Nemeikšio drobė. |
Bienalizacija tęsiasi
Visų pirma į akis krinta dar gana naujas Klaipėdoje, bet pasaulyje neretai kritikuojamas bienalizacijos procesas. Kelintas kolektyvinis renginys pastaruoju metu uostamiestyje prie savo bendro pavadinimo prirašo žodį „bienalė”?..
Lietuvoje ir pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį įvyko tiesiog neįtikėtinas tradicinių meno festivalių sprogimas, ir visai nesvarbu, kad paroda vyksta pirmą kartą, bienalės, trienalės ir t.t. etiketė lyg ir nurodo siekį tapti svarbiu ir įtakingu renginiu.
Vilnius, Kaunas ir net Alytus turi bienales, ir Klaipėdoje neatsiliekama: jau trečias renginys pretenduoja prisiklijuoti priešdėlį „bienalė”.
Galime čia prisiminti Olavo Vestphaleno karikatūrą, kurioje vietinis gyventojas žurnalistui aiškina: „Ko reikia mūsų kaimui, yra bienalė”.
Pasaulyje ant bienalių burnojama dėl pernelyg arogantiškos ir uždaros kuratorių bei autorių atrankos, o tiksliau – dėl formuojamo kultūrinio monopolio.
Nuteikia optimistiškai
Bet grįžkime prie „Nostalgie”. Vos pusmetis (bienalė?) prabėgo nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje regėjome stiprią ir analitinę naująją tapybą. O šį kartą mus pasitinka neįtikėtinas viduriniosios kartos ansamblis. Galbūt kuratoriai siekė pritrenkti lankytojus chrestomatinėmis lietuvių dailės figūromis – šia nuodėme galėtume apkaltinti organizatorius, bet žvelgdami pozityviai manykime, kad tai bandymas plačiai ir nuosekliai pristatyti šiuolaikinės tapybos raidą ir backgroundą, ant kurio išaugo šiuolaikinės tapybos autoriai.
Besikeičiantys kuratoriai ir nesikartojantys autoriai nuteikia optimistiškai. Jei ateityje tapybinės ir ne tik strategijų pristatymai įgis analitiškai orientuotą nuoseklią kryptį, renginys gali tapti svarbus kaip edukacinis ir aktualus projektas.
Mįslė žiūrovams
Parodos dalyvių pavardės daro įspūdį bent kiek susipažinusiam su lietuviškos dailės istorija.
Bet ką mes matome? Didžioji dalis autorių prezentuoja XX a. antros pusės modernistinės dailės tradiciją, eksploatuoja materialiai apibrėžtą tapybos raišką. Studijuojama kūrinių spalvų, formų, potėpių įvairovė. Keičiasi kompozicijų nuotaikos. Atsiveria galingi ekspresyvūs mostai ir įvairios dažų faktūros. Kai kurie transformuoja ar mechaniškai veikia drobės paviršių, formuodami spalvines dėmes, pasitelkia netapybines medžiagas.
Dar viena dalis autorių ne tik kad neatstovauja tapybai, bet apskritai neturi nieko bendra su dažais išmarginta drobe. Taigi kuratoriai, bendrame pavadinime palikę žodžių junginį „šiuolaikinė tapyba”, uždavė nelengvą mįslę visiems žiūrovams.
Su pirmaisiais ir antraisiais lyg ir viskas aišku. Tai autoriai, viena koja stovintys dar modernistinėje tapyboje, bet kartu drąsiai taikantys netapybines priemones. Kiek kartų buvo skelbta apie tapybos mirtį ir netikėtą jos atgimimą, būtent J.Gasiūnas, H.Čerapas, R.Nemeikšis, V.Dubauskas ir kiti būdavo šalia šių įvykių.
Sunkiau suvokti, ką parodos kuratoriai norėjo deklaruoti pasitelkdami su tapyba praktiškai nieko bendra neturinčius M.Navaką, V.Tarasovą ar K.Grigaliūną – ieškoti šių autorių darbuose tapybinio konteksto ar tapybą rodyti kaip lygiavertį ir konkurencingą žanrą?
Išplėtė pranešimo turinį
Atsakymo galima ieškoti pasitelkus ir parodos afišoje publikuojamo Jono Gasiūno raktą. Būtent šis autorius, tvirtai besijaučiantis tapybos laukuose, yra ne prasčiau perpratęs šiuolaikinio meno kalbą ir gali būti jungiamoji grandis tarp įvairiažanrės ekspozicijos autorių.
J.Gasiūnas, suteikiantis tapybai naujas kokybės patvirtinimo galimybes, eina keliu, artimu daugeliui parodos autorių, taikančių tapybines ir ne visai įprastas priemones.
Kita vertus, darbų daugiaplanis hipertekstualumas turi daugiau bendro su M.Navako ar K.Grigaliūno taktikomis. J.Gasiūnas savose drobėse išplečia pranešimo turinį, pasitelkdamas autsaiderių (laiptinėse išdeginti užrašai) meno patirtį, kultūrines citatas, kontekstualias nuorodas ir naudojasi keliomis strategijomis vienu metu.
Priešinguose salės galuose eksponuojami J.Gasiūno darbai blaško suvokėją tarp skirtingų kultūrinių kontekstų. Bet žvakės liepsnos efemeriškumas neleidžia patikėti nei religinio motyvo, nei jį pakeičiančių herojų tikroviškumu. Išplėstiniame pasakojime pinasi naujos asocijacijų grandinės – kaip reakcija į šiandienos situaciją.
Iš kultūrinių citatų
Per salės vidurį įsiterpęs M.Navako objektas taip pat sukurptas iš kultūrinių citatų ar, tiksliau, ready-made. Gal ir neaptiksime jame aiškių tapybiškumo ženklų, bet kūrinio problematika antrina J.Gasiūno šiandienio pasaulio skerspjūviui.
M.Navakas, pasitelkęs jau nebenaudingus daiktus, įsiurbusius buvusio konteksto patirtį, sukonstruoja regėjimui pavaldų ir mąstymui daugiapakopį objektą. Jei J.Gasiūnas daugiau domisi lokaliu kontekstu, M.Navakas, panaudodamas krovininių sunkvežimių tentą ir bambuko rąstus, perduoda ir erdviškai išplėtotą pranešimą. Kaip yra minėjęs pats skulptorius, jį domina daiktai, rasti artimoje aplinkoje, bet suvokiami kaip kitos kultūros atributai, tarsi buvimas čia ir ne čia vienu metu.
Dar vienas autorius, akivaizdžiai besimėgaujantis kultūrinėmis citatomis, – Kęstutis Grigaliūnas. Jurgis Mačiūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vytautas Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.
Taip K.Grigaliūnas preparuoja keletą sociokultūrinių sluoksnių, į savo kūrinį įtraukdamas ir laiko parametrą. Autorius, pasitelkdamas nacionalinę ar asmeninę patirtį, sukuria hipotetinį nuorodų tinklą. O jo darbai gal ir ne taip toli nuo konvencialiosios tapybos, juk ir čia spalva – ant plokštumos…
Netikėtumas su muzika
Radikaliausiai parodoje išsiskiriantis autorius V.Tarasovas pateikia videodokumentacijas iš savo projektų ir vieną instaliaciją.
Čia jau susiduriame su garso fenomenu ir nevalingai prisimename, kad dar XX a. pradžioje V.Kandinskis rašė apie muzikos ir dailės tapatinimą.
Ir V.Tarasovo įrengtoje erdvėje buvo apstu ir ritmų, ir tonų, bene svarbiausių formalių tapybos elementų. Bet garsas, savo prigimtimi būdamas pati abstrakčiausia medžiaga žmogaus suvokimui, išsklaidė paskutinius materialiosios tapybos pėdsakus. Ar to siekė kuratoriai? Nematerialumo link? Tuomet jiems pavyko.
Būtent paminėtųjų autorių darbai ryškiausiai išsiskleidė kaip bendravimo su aplinka ar kultūrinės refleksijos priemonė. Nuvedė (ne)- tapybinių nuotykių labirintais. Ir pateikė žiūrovams daugiausia netikėtumų. Ar ne tai ir yra kokybiško ir aktualaus kūrybinio produkto ženklas?
