Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija
Ramunė Pletkauskaitė
Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 2-osios veikia Irmos Leščinskaitės autorinė paveikslų paroda „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”, inspiruojanti mintis apie šiuolaikinės tapybos aktualumą, jos reikšmių versmes ir prasmės šaltinius.
 |
| Tapytoja Irma Leščinskaitė įkvėpimo semiasi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir meno lobyno. Irma Leščinskaitė. Iš ciklo „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” Irmos Leščinskaitės abstrakti tapyba mezga amžių dialogą. Roberto Gabrio nuotraukos . |
Parodoje eksponuojami du I.Leščinskaitės tapybos ciklai – „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” ir „Autodafė”.
Iš kultūros šaltinio
Gimusi Dzūkijos sostinėje, VDA baigusi tapybos studijas, stažavusis Vokietijoje bei Austrijoje, nuo 2001-ųjų įsijungusi į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas, dalyvaudama bendrose bei rengdama autorines parodas, I.Leščinskaitė visuomet atstovaudavo abstrakčiosios tapybos krypčiai.
Tačiau pati dailininkė pripažįsta, kad šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą persekioja idėjinės ir meninės tuštumos šmėklos. Todėl, anot jos, „kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms”.
Kiekvienas tapytojas atranda savus kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinius. „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos”, – mano I.Leščinskaitė.
Jai šis „kažkas“ yra kultūra. Tapydama ir norėdama suteikti savo paveikslams reikšmes, ji vartoja šios kultūros lobyne esančius dvasinės ir moralinės patirties ženklus.
Sužavėta baroko
Dailininkės įsitikinimu, kultūros gyvastingumą ir tęstinumą laiduoja tradicija: „Šiuolaikinė moderniosios kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi, tai yra ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu. Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene”.
Atstovaujanti abstrakčiosios tapybos krypčiai tapytoja vienu iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių visada laikė baroko dailę: „Ir ne vien todėl, kad, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas buvo vienas iš tarpsnių to raidos kelio, kuris vedė moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Barokas buvo ir ypatingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros ir meno raidos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė”.
Sukurti parodoje eksponuojamus darbus I.Leščinskaitę paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.
Remdamasi senuoju paveldu, abstrakčiosios tapybos priemonėmis I.Leščinskaitė aktualizuoja ir gaivina regioninės senosios dailės principus, naujai įprasmindama barokinės LDK tapybos paveldą. Kaip matome, tai šiuolaikiški, tačiau šiuo paveldu besiremiantys paveikslai.
Su grafiniais punktyrais
Naujieji darbai – tarsi jungtis, siejanti dabartinį I.Leščinskaitės kūrybos tarpsnį su tuo laikotarpiu, kai jos darbuose atsispindėjo baroko tapybos sąsajos su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Tai perėjimas nuo barokiškai puošnios spalvos ekspresijos prie dviplanių tapybinių drobės plokštumų su grafikos piešiniu.
Vienodai žavėdamasi atvira spalva ir niuansuota koloristine tapyba, I.Leščinskaitė šiuokart pabrėžia koloristinius sprendimus, atskleidžančius psichologinę ir juslinę-meditacinę spalvos funkciją.
„Tokia tapyba siekiu išreikšti vidinę patirtį”, – teigė autorė. Savo abstrakcijas ji sieja su tam tikra „komunikacija” – realybės (gamtos) ir metafizinio pasaulio. Paveikslai nutapyti dialektiniu priešybių principu. Vienintelės realaus pasaulio užuominos – markeriu pažymėti augalų, žmonių punktyrai, suteikiantys didelėms drobėms grafiškumo, įsiliejantys į koloristinės tapybos spalvų plokštumas ir grafikos elementų dermę.
