Tapybiški fotografijos peizažai
Danguolė Ruškienė
Iki gruodžio 11-osios Klaipėdos fotografijos galerijoje veikianti klaipėdiečio fotomenininko Arvydo Stubros paroda „Peizažai“ – viena iš nedaugelio personalinių autoriaus parodų. Ji uostamiesčio žiūrovui pristatoma beveik po dešimties metų pertraukos.
Buvęs dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentas A.Stubra visiems geriau žinomas kaip nespalvotos fotografijos estetikos šalininkas, beveik niekada neperžengiantis reportažo ribų. Tiesa, kaip teigė autorius, tuometinius jo reportažus tiksliau būtų vadinti „reportažais be įvykio”, užfiksuotais Klaipėdos mieste ir Vakarų Lietuvos regione – Nidoje, Palangoje bei kitur. Būtent tokia kūrybine nuostata A.Stubra vadovavosi kurdamas ankstesnę savo fotografijų seriją „Kasdienybės šviesa“ (1985-1989).
Ilgainiui nespalvoto kadro estetika buvo išmainyta į ryškiomis spalvomis nulietus fotografinius realybės atspindžius gimtojo miesto bei vaizdingos apskrities temomis. Pasak fotomenininko, „šiuo metu eksponuojama paroda – tai toks kūrybinis tarpsnis tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos. Galima būtų teigti, kad tai – vieno pradžia, o kito pabaiga“.
Fotografijų ciklas „Peizažai“ tęsiamas nuo 1993-iųjų. Galbūt dėl šios priežasties jis pasižymi stilių įvairove ir temos nenuoseklumu. Anot autoriaus, viso to priežastis galėtų būti ta, kad jis vis dar tebeieško ir eksperimentuoja, taip siekdamas atrasti kažką savito ir sunkiai pakartojamo.
Fiksuodamas gimtojo miesto erdves, A.Stubra nepalieka jų anonimiškomis. Beveik kiekviename kadre atrandamas objektas, išduodantis jo buvimo vietą. Fotomenininkas, kaip tikras miesto met-raštininkas, vaikšto tomis pačiomis Klaipėdos gatvėmis ir fiksuoja jų pokyčius. Vis dažniau nuklysdamas į atokiausius pajūrio kampelius ar net svetimus kraštus, jis ieško vienintelio – grožio, kurį vėliau užakcentuoja kompiuterinėmis priemonėmis. Bene svarbiausias veiksnys, lėmęs atotrūkį nuo anksčiau plėtotos temos ir stilistikos, yra dekoratyvumo siekis, maskuojantis svarbius gyvenamosios vietos geografinius taškus, pabrėžiantis romantišką gamtos prigimtį ir atskleidžiantis autoriaus kūrybos pokyčius.
Realaus vaizdo performavimas į tapybines simuliacijas – labai senas reiškinys fotografijoje. Šiandieninės variacijos nuo ankstesnių skiriasi tik naujomis technologijomis, suteikiančiomis autoriams naujas priemones. Tačiau tikslas išlieka tas pats – perkurti realybės atkarpą, panaudojant ją savų intencijų išraiškai. Norint užmegzti kontaktą su autoriaus kūriniu, šią sąlygą būtina priimti be išlygų.
