PARODŲ ATSPINDŽIAI
Tapybos eksperimentai tarp Klaipėdos ir Vilniaus
Goda Giedraitytė
Prieš Kalėdas Dailės parodų rūmuose atidarytos net dvi autorinės tapybos parodos. Čia sušvito švelniai moteriška ir kiek mistiška vilnietės Gražinos Vitartaitės tapybos paletė ir drastiška, impulsyvi klaipėdiečio Ernesto Žvaigždino ekspresija.
Intelektuali provokacija
Gražina Vitartaitė pavojingai, tačiau ypatingai grakščiai derina, regis, nesuderinamus vaizdinius polius: realistinę ir abstrakčiąją raiškas. Charakteringuose autorei žanruose – natiurmorte ir peizaže (ypač dažnos Kuršių nerijos refleksijos, pvz., “Neringa”, “Juodkrantės pušis”) – skleidžiasi grynosios tapybos ir grafinės stilistikos variacijos. Lygiai nuteptos plokštumos priešinamos su čia pat raibuliuojančiais dekoratyviniais verpetais. Taip kuriamas daugeliui darbų būdingas daugiasluoksnis, abstraktus, “beperspektyvinis” žvilgsnis, keliaplanis vaizdas. Gal todėl autorės taip mėgstamas vandens, atspindžio vandenyje motyvas, apeliuojantis į paslaptingą, gelminę, lengvai “neperskaitomą” stichijos būtį?
Kirbindama gamtos užuovėją, autorė, anot kritiko L.Pociaus, ypatingą dėmesį skiria erdvių sąveikai, elementų ritmikai, nuotaikų ir būsenų kaitai (“Nidos erdvė”). Pati tapytoja teigia, jog “tapyba – tai ir muzika, ir poezija, ir filosofija“, todėl savo kūryboje ji ieškanti kompozicinės intrigos ir siekianti išprovokuoti žiūrovo mintis. Tačiau tai – intelektuali provokacija, kur kontempliacija, interpretacija neatsiejami nuo vidujinio susikaupimo, atvirumo meno kūriniui, jo diktuojamai improvizacijai. Todėl nenuostabu, jog įvairiaspalvės paletės, laviruojančios tarp švelnios, pastelinės koloristikos ir kontrastingai drastiškų spalvinių derinių, paviršiuje netikėtai išnyra japoniška estetika alsuojantis obels žiedas. Tiesiog G. Vitartaitės kūryba – tai įvairių kultūrinių klodų, patirčių, plastinės kalbos dėlionės, tarsi kokie inkliuzai, įgalinantys vienu metu būti tarp realaus ir mistinio pasaulių.
Mėgaujasi spalvomis
Visiškai kitoks E. Žvaigždino ekspozicijos charakteris – drąsus, „aštrus“ linijos, potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, „grybščiojanti“, „kandžiojanti“ žiūrovą. Propaguodamas abstrakčią tapybos manierą, dailininkas konstruoja deformuotus gamtos (“Prie vandens”) ar miesto (“Miestas prie Mičigano”, “Miesto siluetai”, “Geltonas miestas”), laivų (“Laivai”, “Burės”, “Jachtų prieplauka”) motyvus. Ypač mėgiami vandens (sąsaja su G.Vitartaite) atspindžiai, horizontai, jau patys savaime įgalinantys deformacijos principų plėtotę. Paskutiniųjų metų darbuose akivaizdus dėmesys geometrinei abstrakcijai, atsisakoma net užuominos į figūratyvą. Eksperimentuojama spalvos ir linijos, formos santykių žaisme (“Kompozicija”, “Architektūrinė kompozicija”, “Improvizacija”), išryškėja intriguojanti sąsaja su vitražu.
E.Žvaigždinas mėgaujasi spalvinėmis sąšaukomis, jų kontrastais, leidžiančiais atskleisti nuotaikų būvį ar kaitą. Todėl ir ekspozicijoje regime spalvinių dėmių pulsavimą. Į akis iš karto krenta geltonosios gaivasties (“Geltonas”, “Jachtų prieplauka”, “Geltonas atspalvis”) ir prigesintos, tamsių spalvų kolorito kontrastas (diptikas “Juoda kompozicija”, “Seni burlaiviai”, “Pilkas pamarys”). Nesitenkindamas tolygiu paveikslo paviršiumi, tapytojas mėgaujasi faktūrine ekspresija. Braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas paties dažo, spalvos sodrumą ir gyvastį…
