Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius: „Savo menu aš nešu vandenį“
 |
| Aloyzas Stasiulevičius įsitikinęs, kad menininko misija – ne vien išreikšti save ir savo laiką. „Jis turi liudyti pasaulio vienovę“, – teigė tapytojas. Algimanto Kalvaičio nuotrauka |
RITA BOČIULYTĖ
Garsus vilnietis tapytojas, Valstybinės premijos laureatas Aloyzas Stasiulevičius pastaruoju metu Klaipėdoje lankosi dažnai. Ir anksčiau šio, kaip jis sako, širdžiai brangaus miesto ir krašto neaplenkdavo, bet dabar čia turi ypatingų reikalų. Tapytojas dėsto Klaipėdos universitete, prieš kelias dienas didžiulė jo paveikslų paroda „Kelyje“ atidaryta uostamiesčio Dailės parodų rūmuose. Dailininkas ypač vertina Klaipėdos publiką. Po Vilniaus, tai miestas, kuriame jis yra surengęs daugiausia parodų. „Kelyje“ – šeštoji…
– Šioje parodoje skleidžiasi ilgametė Jūsų kūrybos kelionė, – pradedant šeštuoju dešimtmečiu ir baigiant šiais metais. Kaip matome, Jūsų keliauta nuo iš natūros tapytų darbų, impresionizmo iki konceptualizmo. Įdomu, kuris kūrybos laikotarpis pačiam arčiausiai širdies?
– Labai sunku atsakyti… Vis dėlto tame kelyje jau labai atitolau nuo ankstyvųjų darbų, man rūpi tai, ką dabar tapau. Matyt, logiška. Anuomet man buvo aktualios plastinės, techninės kūrybos problemos. Kol išsprendžiau, manau, kad įveikiau jas. Bet kelias vingiuoja toliau –tarp atradimų ir praradimų, tarp neigimo ir pripažinimo… Aukštyn ar žemyn, – aš nesiimu vertinti. Nuolat jame iškyla naujos užduotys, kurias turiu įveikti.
Sakoma, kad gražiai dainuotum, reikia balsą turėti. Tačiau to negana. Reikia visuomet „būti formoje“. Taip ir mano profesijoje – dailininkas visuomet turi būti geros formos. Stengiuosi jos jokiu būdu neprarasti, tai, kas jau padaryta, palikti ramybėje ir eiti toliau. Nes kiekvieną dieną tu turi žinoti, ar gali „dainuoti“, ar tau pasisekė… Vis dėlto kelias turi eiti pirmyn ir aukštyn. Turbūt kiekvienoje profesijoje taip yra.
– Kaip Jums tai pavyksta – visąlaik atkakliai eiti pirmyn? Kokių savybių reikia turėti žmogui, kad nepavargtum, nesustotum?
– Pirmiausia reikia nepamiršti savidrausmės. Turi savo gyvenimą taip tvarkyti, kad neiššvaistytum tau skirto laiko. Beje, kūryba irgi yra darbas.
– O jeigu nėra įkvėpimo, kaip tada?
– Įkvėpimas – labai gražus žodis. Bet iš tikrųjų įkvėpimas atsiranda bedirbant. Kada, kaip nušvinta toji pakilimo valanda? Kai dirbi kiekvieną dieną. Arba iš meilės, neapykantos, iš neigimo. Jeigu atvirai, kūryboje man labiausiai padėdavo, kai mane labai kritikuodavo. Matyt, iš protesto atsirasdavo toks pakilimas!.. Aš labai dėkingas buvau dailėtyrininkui Alfonsui Andriuškevičiui, kuris daug metų apie mane tylėjo, o kai paskui prabilo, susimąsčiau: „Kažkas ne taip… Kodėl jis apie mano tapybą parašė straipsnį?..“. Neigimas irgi yra energija, tave priverčia pasitempti. Dar ir todėl, kad galvoju, jog menas ne tuščiai kuriamas, jis mums reikalingas. Nors nedaugeliui žmonių jis reikalingas, toli gražu…
– Jūsų tai negąsdina?
– Ne. Popiežiaus Pauliaus II laidotuvės parodė, kad meilė reikalinga. Juolab kai aplinkui tiek daug neapykantos. Ypač Lietuvoje. Pažiūrėkit – nuo Seimo iki laikraščių – visur tvyro neapykanta. Tai mane gąsdina ir liūdina. Bet ne aš vienas manau, kad tik harmonija, tik kompromisas išgelbės pasaulį. Priešingu atveju mes tikrai sunaikinsime jį ir save.
– Tikėjimas kilnia meno misija Jums padeda gyventi?
– Yra toks mano paveikslas, kuris vadinasi „Vandens nešėjas“, – Kristus ant kryžiaus, o po juo žmogus neša vandenį. Aš galvoju, kad savo menu aš nešu vandenį. Nedaugeliui. Bet tokia mano prievolė. Kas gers ir kas atsigers – jų reikalas. Bet menas yra vanduo.
– Tą „vandenį nešti“ turbūt nelengva?
– Parodą pavadinau „Kelyje“. Nes mes visi esame kelyje – gyvenimo, meno… Menininkui yra sudėtinga jame būti. Nes, kaip sakoma, jeigu yra kelias, jis turi vesti į šventyklą. Norėtųsi… Dabar gausu įvairiausio meno, – turbūt kiekvienas pasirenka, kas jam artima. Menininko užduotis – ne vien išreikšti save ir savo laiką. Jis turi liudyti pasaulio vienovę. Dievas pasaulį sukūrė labai harmoningą. Destrukcija – jau žmogaus rankų darbas.
– Su destrukcija Jūs siejate ir postmoderną?
– Taip, esu vienas iš tų, kurie griežtai stojo prieš postmoderną. Todėl, kad jis eina su destrukcija ir griovimu. Beje, dabar jau labai dažnai postmodernas įvardijamas kaip bolševizmas ir savo šaknimis persipynęs su marksizmu. Labai liūdna, bet yra taip. Bolševikai griovė, fašistai griovė, ir postmodernas griauna. Jeigu postmodernas bus harmoningas, tada mes jį sveikinsim. Nors, tarp kitko, postmoderne yra visko, – ne tik blogo, bet ir gerų dalykų. Toks vertinimas turbūt būtų teisingiausias.
– Kur semiatės idėjų savo lakiems, muzikaliems paveikslams?
– Turbūt tai susiję ne tik su sąmone, bet ir su pasąmone, labai daug kas ateina iš ten. Kartais motyvai išnyra netgi iš vaikystės, prisiminimų…
– Įdomu, kokia buvo Jūsų vaikystė? Berods ji prabėgo netoliese, Žemaitijoje?
– Užaugau, galima sakyti, bažnyčioje, ant šventoriaus. Nes mano tėvas buvo vargonininkas, gyveno prie pat bažnyčios, kurioje mes, vaikai, žaisdavome. Mano visas gyvenimas susijęs su bažnyčia. Tėvas buvo kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento ir pedagogo
Juozo Naujalio mokinys, be to, mokėsi čia, Klaipėdoje, pas kompozitorių Stasį Šimkų. Tėvo vargonai skambėjo visur – Kėdainiuose, Šateikiuose, Ariogaloje… Mano vaikystė prabėgo čia pat, prie Plungės, Šateikiuose, į gimnaziją ėjau Kėdainiuose, paskui studijavau Vilniuje. Mano namuose visuomet buvo grojama, mokoma groti. Tos muzikos buvo tiek, kad nors bėk (juokiasi). Tarp kitko, pats kelerius metus dirbau vargonininku, mišioms tarnavau.
– Ko Jūsų gyvenime būta daugiau – atradimų ar praradimų?
– Tai yra kasdienybė. Ir atradimai, ir praradimai. Turbūt ne tik man. Nors dailininkui gerai – jis turi galimybę nepavykusius paveikslus nukabinti, užtapyti. O šiaip tas kelias – tikrai ne rožėmis klotas. Užsiimant tapyba, reikia daug drąsos. Turi nebijoti rizikos, išbandyti vis naujas technikas… Be to, yra įsipareigojimai. Pastaruoju metu esu įtrauktas į tokį parodų maratoną, kad vos spėju suktis. Pasigirsiu: neseniai Vilniaus rotušėje atidariau savo tapybos parodą, NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas vyko mano paveikslų – ne postmoderno, o Vilniaus tradicijos – fone. Ką tik pristačiau savo tapybą Klaipėdoje, o po kelių savaičių važiuosiu į Švediją – vėl parodos atidarymas. Esu „įjungtas“ į visa tai, turiu „groti“ – čia, ten… Man yra buvę, kad padieniui atidaromos parodos Taline ir Varšuvoje – kur važiuoti? Pernai – Maskvoje ir Kaliningrade – vienu metu! Turiu turėti daug ir įvairių darbų, kad vienu metu galėčiau surengti kelias personalines parodas. Todėl nesistengiu savo paveikslus realizuoti, juos saugau. Nes priešingu atveju, neduok Dieve, jeigu dirbtuvė tuščia.
– Taip yra dabar, kai esate įvertintas ir pripažintas, „gyvu klasiku“ tituluojamas tapytojas. Betgi Jūsų kelyje turbūt visko būta?..
– Manote, kad dabar yra koks nors pripažinimas?! Aš to nejaučiu (juokiasi). Esu tiesiog darbininkas ir tikrai nesijaučiu klasiku, laureatu… Atvirai kalbant, manęs tai visai neveikia. Mane labiau skatina kritika. Tiesa, kaip ir kiekvieną žmogų, visuomet maloniai paveikia geras žodis, draugiškas rankos paspaudimas, patapšnojimas per petį. To užtenka, kad gerai pasijustum. Arba kai koks nors paauglys parodoje prieina ir pasako: „Aš norėčiau būti kaip jūs“. Čia jau yra gerai! Tada pagalvoju, kad ne veltui gyvenu.
– Anksčiau berods dėstėte tapybą Vilniaus dailės akademijoje?
– Dėsčiau, bet nusivyliau tenykšte atmosfera ir išėjau…
– Praėjusį rudenį Jus į talką pasikvietė Klaipėdos universiteto Dailės katedra. Kaip čia patinka? Ko mokote mūsų studentus?
– Man čia įdomu, viskas iš naujo. Katedra nauja, jai dar nėra ir metų… Studentus mokau tapybos, truputį kompozicijos. Mes čia pradedam. Gražiai pradedam. O kas išeis… Vienąkart per mėnesį atvažiuoju, pažaidžiu… Kol kas mes žaidžiam. Tai nerimta.
– Savo straipsniuose spaudoje Jūs atkakliai ginate tradiciją, jos tęstinumą ir gana piktai pasisakote prieš šiuolaikinio meno eksperimentus…
– …Jokiu būdu ne eksperimentus! Kai iš Londono mums atgabena dramblio išmatas ir eksponuoja Šiuolaikinio meno centre, – tai ne eksperimentas, o brudas. Tai pamatęs, Šalteniui pasakiau: „Arvydai, tu esi atsakingas, tu buvai komisijoje. Po šito reikės vėl šventinti šią vietą“. Neseniai atvežė trimetrį falą, videoprojekcijoje galėjome pusvalandį stebėti, kaip moteris tuštinasi arba kaip po ŠMC važinėja motociklai… Arba čia – gretimoje salėje dailininkas iš Latvijos eksponuoja spuogus…
Apie kokį meną, kokius eksperimentus čia galima kalbėti?! Tai siaubas! Peržengiamos visos ribos. Tai mūsų niekur nenuves. Toks menas yra jau už meno ribų.
– Ar nemanote, kad nesustabdysi upės bėgimo?..
– Žinote, vyksta labai įdomus procesas: Vakaruose į parodas grįžta realizmas, į paveikslus – siužetas. Tai, ką aš darau, jau yra Europos menas, o čia yra provincija. Šie „spuogai“ – pats didžiausias provincializmas. Mes iš Vakarų tą brudą imam ir rodom čia. Ten jau atsisakė visų šitų dalykų. Ir pas mus tai laikina. Ir humanizmas grįš, nes be šito neapseiseim. Ir realizmas, ir siužetas grįš. Tikrai. Nes jeigu mes šito nesusigrąžinsim, mes negyvensim. Tai ne žaidimas. Tapyba čia neturi didelės įtakos, bet yra televizija, kinas, – tie dalykai, kurie formuoja jaunimo nuostatas. Jeigu mes visąlaik mokysim, kaip žudyti, tada bus blogai.
Todėl aš labai vertinu Šagalą, kuris yra meilės poetas. Jis mums paliko meilės testamentą. Ir nevertinu Pikaso, nes jis yra bolševikas iš esmės. Turėjo bilietą ir tapė kaip bolševikas. Tikrai taip, pasigilinkit. Tai yra griovėjas. Bolševikas yra griovėjas.
– Seniai pastebėjau, Jūs nebijote būti opozicijoje, turėti ir ginti savo ypatingą nuomonę. Iš kur ta drąsa?
– Palaukit! Tai yra normali žmogaus, piliečio pozicija. Matėte? – mano parodoje yra paveikslas, kuriame nutapytas kryžių nešantis Kristus, o apačioje išrikiuoti politiniai veikėjai. Ir Brazauskas, ir Landsbergis, ir kiti… Aš nebijau šito sakyti, kad jie abejingi dirbančiam žmogui. Jie visi užsitikrino ateitį ir tarp savęs pešasi dėl kėdžių. Ne dėl Lietuvos.
Parodos atidarymas Seime, o visi seimūnai išeina, berods du susilaikė… Kai Dailės muziejuje buvo pristatomas didžiulis Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“, po juo sustojo trys keturi politikai. Likusieji negali atsistoti po paveikslu, kuriame pavaizduotas Vytautas. Jie yra ne tos partijos.
Jeigu mes po Vytautu negalim atsistot!.. Ponai, baigėsi Baltijos kelio epocha. Tai labai liūdna…
Iš tikrųjų priešiškumą reikia mažinti, tiesti tiltus. Todėl harmoningas menas, meilės menas labai reikalingas. Dievas ir menas – nieko daugiau nelieka.
– Kas Lietuvos dailės situacijoje šiuo metu Jums kelia didžiausią nerimą?
– Lietuvoje vyksta labai kūrybingas gyvenimas. Pasižiūrėkit, kokios įdomios meno parodos!.. Bet joms trūksta finansinės paramos, nėra rankų, kurios prilaikytų, puoselėtų. Tik pavieniai žmonės, bet ir jų nedaug. Šiuo metu oficialus Lietuvos menas yra postmodernas. Tokia oficiali Lietuvos kultūros politikos linija. Mes be užsakymų, be atlygio rengiam parodas, o visi postmodernistai dirba tik tada, kai gauna didelius pinigus. Jie užėmė vietą tų, kurie tapė su raudonom vėliavom, ir toliau pergalingai žygiuoja. Jie yra tie, kurie sugeba paimti pinigus. Ir nevyniokim į vatą! Jie puikiai užsidirba iš meno. Moka įsiūlyti savo projektus ir iš to gyvena. Betgi mes kalbamės ne apie tai.
– O jeigu apie tai, tuomet kas yra Jūsų tapybos kertinis akmuo?
– Niekaip nepabėgu nuo to Vilniaus (šypsosi)… Jame gyvenu nuo 1950-ųjų. Tai yra mano gyvenimas. Esu visiškas miestietis, kaimas man kaip ir neegzistuoja. Bet visąlaik bandau nuo miesto pabėgti. Taip, kaip vyras bando pabėgti nuo žmonos ir vis grįžta. Man taip yra su Vilniumi. Kažkada nepriklausomoj Lietuvoj buvo toks šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Ir aš, matyt, negaliu be jo. Norom nenorom tenka grįžti. Net mano nutapyta Kristaus istorija vyksta Vilniuje.
– Jūs vis dar „individualistas“?
– „Individualistų“ era baigėsi. 1993-iasiais grupę subūriau, dešimtmetį atpylėm – viskas.
– O pagal natūrą Jūs toks nesate?
– Man atrodo, kiekvienas menininkas ir apskritai kiekvienas normalus žmogus yra individualistas.
