ŽVILGSNIS PER PETĮ
Tarp dviejų gaisrų. Klaipėdos dailė 1854-1945 metais
Tęsinys. Pradžia – „Klaipėda“,meno leidinys „Durys“,2003 08 27, 2003 10 29,20003 11 26
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Čia gimę, bet išvykę
Nedidelę su Klaipėda susijusių dailininkų grupę XX a. pradžioje sudarė čia gimę, bet į mokslus ar po mokslų išvykę ir vėliau tik epizodiškai Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje lankęsi vokiečių kilmės dailininkai. Kuršių nerijos gamtos pavilioti atvykdavo dailininkai iš kitų Vokietijos vietovių. 1905 metais Kuršių neriją “atrado“ erfurtietis Hansas J.B.Kalmeyeris (1882-1961), Nidoje vadintas “briedžių tapytoju”. Nuo 1918 metų Karaliaučiuje H.Kalmeyeris įsirengė ateljė, o kiekvieną vasarą būtinai praleisdavo Kuršių nerijoje. 1944 visi jo kūriniai, buvę dirbtuvėje Karaliaučiuje, sudegė. Vėliau dailininkui pasitraukus į viršutinę Frankoniją, Nerijos briedžių motyvai ilgam išliko jo “prisiminimų paveiksluose“.
Pirmas žymesnis Klaipėdos krašto dailininkas buvo Robertas Gleichas (1859-1912), gimęs kaime netoli nuo Klaipėdos. R.Gleichas mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje ir gana anksti išvyko į Hamburgą. Hamburge dailininkas dirbo kartu su garsiu marinistu Petersenu.
Klaipėdoje gyveno anksti miręs K.Schulz-Stapenfeldas, apie kurį kol kas mažoka duomenų. Gustavas Boese (1878- 1943), kilęs iš Schwerino, atvyko į Klaipėdą Pirmojo pasaulinio karo metais kaip kareivis ir pasiliko čia iki 1924 metų. G.Boese tapė Klaipėdos ir Kuršių nerijos peizažus, jo paveikslai buvo labai mėgiami ir kabojo daugelio Klaipėdos biurgerių ir apylinkių gyventojų namuose. Kai po 1920 metų didžiąją dalį atvykėlių dailininkų patraukė klestinti Nidos kolonija, G.Boese liko ištikimas Klaipėdai, todėl dažnai vadintas “Klaipėdos tapytoju“. G.Boese mirė Berlyne. Vėlyvieji, ne patys geriausi tapytojo paveikslai buvo įsigyti iš našlės ir saugomi Klaipėdos krašto archyvuose Mannheime (Heinrich A. Kurschat. Das Buch vom Memelland. – Oldenburg, 1990, p.526).
Tarp žymesnių iš Klaipėdos kilusių dailininkų verta paminėti tapytoją Karlą Eulensteiną ir jaunesnės kartos atstovą – grafiką Archibaldą Bajoratą.
Jaunoji karta: Archibaldas Bajoratas
A.Bajoratas gimė Klaipėdoje 1923 metų kovo 15-ąją, čia praleido vaikystės metus. Tolesnis jo gyvenimas labiau susijęs su Šilute, kurioje mokėsi ir baigė Herderio gimnaziją . Po Antrojo pasaulinio karo jis pateko į Braunschveigą, mokėsi dailiųjų amatų mokykloje, dirbo grafikos srityje, dėstė Mainzo amatų mokykloje.
Susidomėjęs meno terapija, A.Bajoratas kartu su žmona Rutha nuo 1993 metų rengė Valdorfo pedagoginės sistemos seminarus Lietuvoje. Jo grafikos temos įkvėptos suomių epo “Kalevala“.
Klaipėdos paveikslų galerijoje 1989 metais turėjome progą pamatyti didelę A.Bajorato grafikos ir knygos iliustracijų parodą, skirtą ”Kalevalai”. Pastaruoju metu jo dėmesį patraukė ir estų epas “Kalevipoegas“. 2000 metais Öde mieste Vokietijoje įvyko A.Bajorato
ksilografijų, akvarelių ir piešinių paroda, pavadinta “Įspūdžiai iš Suomijos ir Baltijos” (“Magische Impressionen. Ausstellung: Neues von Archibald Bajorat”// “Das Ostpreussenblatt”, 08. April 2000).
Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos gamtos impresijos aktualios A.Bajorato kūryboje iki šiol. Dailininkas rašė 1989 metais: “Klaipėdoje aš praleidau savo jaunystės pirmuosius metus. Ten, šviesos, miškų ir vandens aplinkoje, aš patyriau pirmuosius įspūdžius, kurie man padėjo tapti menininku“ (Archibald Bajorat. Grafika, piešiniai, akvarelės. Parodos katalogas.-Klaipėda, 1989.).
A.Bajoratas priklauso jaunai Klaipėdos krašto kartai, kurios atstovai dailininkais tapo jau Vokietijoje. Galima paminėti panašaus likimo iš Klaipėdos krašto kilusius menininkus: tapytojus Horstą Skodleraką, Gerdą Leufertą, Herbertą Šmidtkę, Alfredą Sabalus, Valterį Mamatą, skulptorių Karlą-Heinzą Engeliną ir kitus.
Karlas Eulensteinas – garsus ekspresionistas
Tačiau žymiausias iš Klaipėdos kilęs vokiečių dailininkas – Karlas Eulensteinas. Karlas Eulensteinas gimė 1892 metų rugpjūčio 25 dieną Klaipėdoje, laivo kapitono šeimoje, buvo šeštas iš septynių vaikų. Teigiama, kad tėvas buvo kilęs iš Saksonijos, o motina – lietuvė (Karl Eulenstein. Ein ostpreussischer Spätexpressionist.- Husum, 1991, p. 101). Įgijęs komercinį išsilavinimą, tarnavo savanoriu artilerijoje Pirmajame pasauliniame kare. Karo tarnybos metu pradėjo piešti. Po karo nebegrįžo į kontorą, skaičiai ir pinigai jo niekada nedomino.
1919 metais K.Eulensteinas įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, kurioje mokėsi iki 1923 metų. Akademijoje vienintelis jo gerbiamas dėstytojas buvo garsus Karaliaučiaus dailininkas Richardas Pfeiferis, kurio freskos yra išlikusios Šilutės evangelikų reformatų bažnyčioje. Karlas Eulensteinas (kaip ir Ernstas Molenhaueris), dalyvavo studentų grupėje, pasisakiusioje už reformas Karaliaučiaus meno akademijoje. Studentai pasiekė, kad dėstyti 1920 metais buvo pakviestas Arthuras Degneris. Vėliau K.Eulensteinas draugams visada tvirtindavo, kad akademijoje nieko gero neišmoko.
1926 metais dailininkas persikėlė į Berlyną, vertėsi laisva kūryba. Per Berlyno bombardavimą 1945 metais, likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Karlo Eulensteino dirbtuvė buvo sugriauta, sudegė beveik visi ikikariniai paveikslai. Jie yra žinomi tik iš nespalvotų fotografijų.
Nuolat lankėsi Klaipėdoje
Iki 1944 metų K.Eulensteinas nuolat lankėsi Klaipėdoje, Klaipėdos krašte, ir Kuršių Nerijoje. 1932 metais jis rašė laikraštyje “Ostdeutschen Monatsheften“: “ Po kelerių metų – vėl gimtinės peizažas. Tai nuostabus jausmas. Tačiau vaizdas, kurį giliai savyje nešiojaisi kaip viziją, visai kitas. Viskas tapo daug nuobodžiau. Ieškai namų, gatvių, pakrančių, įspūdžių, kuriuos saugojai daugelį metų, ir esi nuviltas. Viskas banalu, nieko nebesako, nieko nebesupranti. Tik gamta liko ta pati” (Silke Osman ,“Die Natur gibt das Stichwort. Der maler Karl Eulenstein aus Memel”// “Das Ostpreussenblatt”, V 1996).
Gimtinės gamta liko K.Eulensteinui pačiu stipriausiu įspūdžiu. Jis daug kartų lankėsi H.Blodės viešbutyje Nidoje. K.Eulensteinas dirbo aliejinės tapybos, temperos ir akvarelės technikomis, tapė peizažus. Jo ankstyvieji darbai pasižymėjo tamsiomis, žemės spalvomis. Po 1945 metų juose stiprėja stilizacija, formos labiau apibendrinamos, dekoratyvesnės, spalvos šviesėja ir ryškėja. Tai savybės, būdingos vėlyvajam ekspresionizmui.
Tapė gimtas vietas
Po karo visada vadintas Rytprūsių vėlyvuoju ekspresionistu, Karlas Eulensteinas mirė 1981 metų birželio 23 dieną Berlyne. Kartą K.Eulensteino klausė , kodėl jis, berlynietis nuo 1926 metų, niekada savo paveiksluose nevaizdavo šio miesto. Tapytojas atsakė: “Čia žmogus niekada nesi toks vienas, kad galėtum giliai išgyventi peizažą“. Tačiau Klaipėdos miesto vaizdai – senoji perkėla, uostas ir namai prie uosto, švyturys, Danės upės pakrantės – kartojasi jo “prisiminimų“ paveiksluose. Gimtosios vietos ir žmonės, jūros, upės ir priemiesčio lygumų vaizdai taip giliai įstrigo menininko vaizduotėje, kad po karo tapytuose paveiksluose visada juntama ankstesniųjų darbų dvasia. Tai buvo jo ypatumas, ir jame slypėjo tapytojo jėga.
Sugrįžo paroda
1991/1992 metais Liuneburge, Rytprūsių krašto muziejuje, pažymint Karlo Eulensteino 100-sias gimimo metines, įvyko didelė paroda, buvo išleistas katalogas (Jorn Barford. Karl Eulenstein. 1892-1981.-Husum Verlag, 1992). K.Eulensteino akvarelė “Senasis keltininko namas Klaipėdoje“(1959) eksponuota Kaliningrade vykusioje parodoje “Rytų Prūsijos dailininkai Kaliningrade” 1991 spalio 6 – gruodžio 6 dienomis (Ostpreussische Künstler in Kaliningrad. –Berlin/Bonn, 1991).
1992 metais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, kartu su Lüneburgo Rytprūsių krašto muziejumi, buvo surengta Karlo Eulensteino paroda. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus turi vieną K.Eulensteino paveikslą. (“Klaipėdos senamiesčio vaizdas”,1958, kartonas, tempera, motyvas panašus į ”Senąjį keltininko namą Klaipėdoje”, 1959). K.Eulensteino darbas buvo įtrauktas į 2000 metais Vokietijoje išleistą “Nidos kalendorių“ (Kalender Nidden. -Verlag Atelier im Bauernhaus, Fischerhude, 2000) iš serijos “Europos menininkų kolonijos“. Kalendoriuje reprodukuoti žymių Vokietijos dailininkų, Nidos kolonijos dalyvių, kūriniai: Makso Pechšteino, Karlo Šmidto-Rotlufo, Alfredo Partikelio, Loviso Korinto, Ernsto Bischofo-Kulmo ir kitų.
Nidos dailininkų kolonijos kaimynystė
Prieškarinė Klaipėda vokiškoje menotyrinėje istoriografijoje iki šiol dažniausiai minima tiek, kiek su ja siejosi garsūs Nidos dailininkų kolonijos dalyviai. 1867 metais įkurtas Hermano Blodės viešbutis jau XIX a. pabaigoje buvo pamėgtas ne tik rašytojų, kurie pirmieji atrado šį nepakartojamą gamtos kampelį, bet ir tapytojų, pavadinusių Nidą “tapytojų rojumi”. Nidoje jau 19 a. pabaigoje pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai, vėliau jie pakvietė čia savo mokinius, mokiniai – savuosius. Taip Nidoje pasirodė Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Maksas Pechšteinas ir daugelis kitų.
M.Pechšteinas atrado Nidą 1909 metais, Pranas Domšaitis lankėsi čia 1914-1918. Ernstas Molenhaueris, tapytojas ekspresionistas ir Hermano Blodės žentas, 1922 metais po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir ypač skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą, rašė apie Nidą: “Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės“ (“Licht und Raum und Wasser und Sonne” // “Das Ostpreussenblatt”, 28. October 2000).
Visi vokiečių dailininkai, kurie nors menkiausiais saitais siejasi su senąja Klaipėda, buvo Nidos dailininkų kolonijos lankytojai. Nidos kolonijoje lankėsi įvairių meno ir kultūros sričių atstovai: rašytojai, muzikai, žurnalistai, aktoriai, istorikai… Vėliau E.Molenhauris, gyvendamas Sylto saloje Vokietijoje, rašė: “Spingsint mažoms žibalinėms lemputėms Blode’s “menininkų verandoje“ būdavo diskutuojama apie dideles meno problemas. Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio” (Ernst Mollenhauer.1892-1963.-Düsseldorf, 2001, p. 20-21).
Paliko ženklus
Menotyrininkė Maja Elerman-Molenhauer, tapytojo duktė ir jo palikimo puoselėtoja, iki 1944 gyvenusi Nidoje, 2001 metų rudenį (ir šią vasarą dar kartą) pasakojo man vaikystės prisiminimus apie garsius meno žmones, matytus viešbutyje, nepakartojamą vakarų verandoje atmosferą. Ji prisimena ir keliones į Klaipėdą, įstabius skanėstus, ragautus Europos restorane prie Teatro aikštės. Panašūs ir Emilio Vorbecko, literato ir žurnalisto, kurį laiką gyvenusio Klaipėdoje, dar vaikiški įspūdžiai iš British Hotel, buvusio Turgaus gatvėje (Baltija.- Klaipėda, 2001, p. 214).
E.Vorbeckas taip pat paliko ženklius pėdsakus trečio dešimtmečio (tarp 1920-1926 metų) Klaipėdos kultūriniame gyvenime. Vėliau iš Berlyno siuntinėjamas E.Vorbecko spektaklių ir parodų recenzijas mielai spausdino “Memeler Dampfboot”. E.Vorbecko sūnus Michaelis Vorbeckas, ilgai dirbęs Europos taryboje, Mažiosios Lietuvos istorijos muziejui yra perdavęs per 1500 vienetų archyvinių eksponatų (iš pokalbio su J.Geniu, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi 2003 05 09).
Kievienas iš mūsų, atvykęs čia ir tapęs klaipėdiečiu, manau, savaip yra patyręs miesto ir krašto žavesį, išskirtinumą. Ar jame dar jaučiasi praėjusių laikų dvasia? Tie, kurie pokaryje tapo naujais pustuščio, apgriauto miesto šeimininkais, geriausiu atveju buvo abejingi jo praeičiai. Gal prieš dvidešimt metų didesnį įspūdį padarė ne savitas, geometriškai tvarkingas senamiestis, o valytojos, uždarančios parduotuvę pietums (ir taip būdavo!) mesta frazė “Mittag, mittag!” (“Pietūs, pietūs!“). Ar ji buvo iš stebuklingai užsilikusių senųjų krašto gyventojų? Nežinia, bet tai išliko vos apčiuopiamu niuansu, bylojančiu apie savitos miesto ir krašto dvasios egzistavimą.
