Tarp dviejų pasaulių: Veronikos ešafotas

Tarp dviejų pasaulių: Veronikos ešafotas

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos muzikiniame teatre 2009-aisiais pastatytą Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“ (režisierius Jonas Vaitkus), skirtą Antano Vienuolio „Paskenduolės“ 100-mečiui, lydėjo itin palanki ir išsami Daivos Šabasevičienės recenzija, kuriai „asistuoti“ įžūlu. Vis dėlto stimulas pakartoti kai kurias teatrologės mintis ir galbūt atrasti kai ką nauja yra: miuzikle debiutavo jauniausia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė-Komovienė.

Kas per 100-metį nepakito

Tikriausiai daugelis sutiks, kad dainuoti Veroniką po Onos Kolobovaitės ir Rasos Ulteravičiūtės sunku, bet leisiu sau paliudyti, kad J.Butkytė su užduotimi tinkamai susidorojo. Solistei talkino ir patirtis, įgyta vaidinant Roziną G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“, Kerę R.Paulo miuzikle „Sesuo Kerė“, Buratiną J.Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“; dainuojant barokinėje C.Monteverdi’o operoje „Popėjos karūnavimas“.

Iš pirmo žvilgsnio nebeaktualus A.Vienuolio kūrinys, bylodamas nuo scenos, provokuoja kreipti dėmesį ne į nūdienos paviršių (buities pokyčius, madas ar į būtį besiskverbiančias technologijas), o į tai, kas daugiau nei per 100 metų nepakito, kas (nors ir pridengta tolerancijos, demokratijos lapeliu) tebeegzistuoja: netolerancija, prietaringumas, išdavystė, žiaurumas, emigracija ir kt.). Spektaklio finalu (G.Kuprevičius pasiūlė libreto autorei Birutei Mar sukurti kitokį nei apsakyme finalą ir įterpti menamą sceną Amerikoje) kūrėjai kviečia suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą, kurį spektaklyje užjaučia tik mirusiųjų pasaulis.

Muzika – vizualioje erdvėje

Spektaklio lemtingas koziris – jautri, tiksliai dramos dramaturgiją perteikianti turtinga, daugiasluoksnė muzika, kuri, anot paties kompozitoriaus, „balansuoja ant pavojingos dviejų žanrų – operos ir miuziklo – ribos. Yra grynai operinių scenų, kurias tuoj pat keičia miuziklo dvasioje skambančios scenos“. Muzikos profesionalai dar įvertino nuoseklią muzikinę plėtotę, meninių paveikslų išbaigtumą, paprastas, gražias, melodingas temas, muzikinio veikalo vientisumą.

Svarbu, kad visas šis muzikinis spektaklio pumpuras skleidžiasi vizualioje veiksmo erdvėje, kurią apipavidalino scenografas Artūras Šimonis. Mėlynas spektaklio fonas – tai ne tik dangaus, tolių, vandens spalva. Spektaklio „mėlis“ tarsi atspindi šaltį, skleidžiamą žmogiškumo kategorijomis atsisakančios mąstyti kaimo bendruomenės; simbolizuoja skaidrumą, grynumą, kuriuo paženklinta Veronikos siela; nukreipia į nerealybę, sujungiančią šiapusinį ir anapusinį pasaulius. Mobilūs rėmai, horizontalės, kylančios ir nusileidžiančios uždangos leidžia kurti plastišką, gana judrų, neiliustratyvų vaizdą, kurio metaforiškumą dar sustiprina papildomi personažai (medžių, ežero meldų, kapinaičių dvasios etc.), choreografės Agnija Šeiko „išmokyti“ subtilių judesių, vaizdui suteikiančių minkštumo, net savotiško klampumo. Scenografiją papildo, suteikia jai papildomų prasmių Jolantos Rimkutės sukurti kostiumai…

Provokuoja apmąstyti plačiau

Spektaklio visatos centras – Veronika. Ji stoja prieš XXI a. žiūrovą it sopulingoji Madona, į kurios širdį skrieja brutalios, negailestingos, žiaurios kaimo bendruomenės neapykantos peiliai.

Sunku nesutikti su kompozitoriaus mintimis, kad Veronikos likimas šiandien atrodo naivokas, palyginti su išbandymais (prostitucija, narkomanija, darbinė vergovė, grožio konkursų apokalipsės etc.), kuriems atsiduoda dabarties merginos. Bet J.Butkytei pavyko jautriai, nebanaliai įkūnyti merginą, kurios neatjaučia nė vienas gyvas žmogus ir kurios širdies nesutepa net egoistiškas telkimasis savin (iš)vengiant motinystės – kaip aukščiausių dvasinių moters pareigų – apmąstymų (kurie – nors ir sunkiai – vis dėlto galėtų gimti ant kolektyvinės žmogžudystės ešafoto).

Tačiau pati Veronika nemeta iššūkio bendruomenei – ji yra silpna ir fiziškai, ir dvasiškai, todėl pasirenka mirtį, kurią literatūros kritika tapatina su noru sugrįžti į bendruomenę, į jos suformuotas normas (tai irgi artima šių dienų Lietuvai, retai drįstančiai pasipriešinti sustabarėjusioms antihumaniškoms „normoms“ ir taisyklėms). Kita vertus, visa spektaklio filosofija provokuoja apmąstyti ir dar negimusios gyvybės statusą bei katalikiškos tautos santykį su „atsitiktinai“ pradėtuoju…

Spektaklis nestebina režisūriniais sprendimais, bet akivaizdu, kad karkasą jam surentė tikras meistras. Tikslios mizanscenos, veiksmo asketiškumas, režisūros santūrumas nenustelbia nė vieno iš spektaklio komponentų. Atvirkščiai – tampa penkline spektaklio muzikai.

by admin