FOTOGRAFIJA
Tarp objekto ir tylos – kiekvienas savaip
Goda GIEDRAITYTĖ
Kiekvienąsyk stebina fotografijos gaivastis (terminas, sujungiantis du žodžius: gaivus ir gyvybingas). Regis, jau tiek išieškota, tiek užfiksuota, o vis tiek masina. Turbūt ne veltui meno tyrinėtojai iki šiol fotografiją kaltina pakeitus nusistovėjusią dailės istorijos vagą.
Matyt, dėl tos pačios priežasties ir šį vėjuotą lapkritį Klaipėdos parodų salėse tiesiog užderėjo fotoparodų. Apžvelkime bent tris: Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuojamą vilniečių keturių autorių bendrą projektą “Keturikitaip” ir Jurgos Gelucevičiūtės “Kapų gėles” bei “Paletės” dailės salone veikiančią klaipėdietės Audreolės Pažereckaitės parodą “Akimirkos žaismė”. Pasirinkimą lėmė keli visas tris parodas jungiantys faktoriai…
Ieško nedrąsiai
Visos trys parodos pristato jaunųjų Lietuvos fotografų kūrybinius ieškojimus. Klajodami po keliasluoksnį, daugiaplanį ir netgi įviarialytį fotografijos pasaulį, jaunieji menininkai stengiasi deklaruoti savąją kūrybinę esatį, atrasti naują ir originalią, meno kūrėjo statuso vertą žiūros formą, mygtuko spragtelėjimo akimirką galinčią tapti kūnu. Siekiama atverti tai, ko kiti nemato, nepastebi, atskleisti vidujinę atvaizdo gelmę. Ir vis dėlto… Pasigendame išieškoto “savojo” stiliaus ar meninio mąstymo. Tarsi ir ieškoma, tačiau nedrąsiai, per tyliai, pašnibždomis. Kita vertus, kartais ir tyla gali nustelbti riksmą, kaip, pavyzdžiui, J. Gelucevičiūtės gėlių cikle.
Tik lyriška linija
Dalyvauja moterys. Šioks toks feministinis nuokrypis (akcentas), bet įdomus ir net aktualus, turint omenyje vyriškosios lyties dominantę dailėje. Netrunku prisiminti ir šiemet Klaipėdos dailės parodų rūmuose viešėjusią spalvotosios fotografijos pradininkės Madame Yevonde ekspoziciją. Drąsūs ir netgi savotiškai šiuolaikiški britų fotomenininkės eksperimentai ataidi ir šiandienos fotografijos kūrėjų darbuose. Ir vis dėlto ryžtingas savojo “aš” deklaravimas neišsilieja į jokią moterišką jaunosios lietuvių fotografijos liniją. Gal tik sklindantis romantikos dvelksmas, lyriška linija, mąslumo ir susikaupimo akimirka charakterizuoja fotografiją à la femme.
Skęsta spalvose
Spalvos žaismė versus kompozicijos darna. Įdomu, jog didžioji dalis fotografijų skęsta spalvų paletėje. Autoriai klaidžioja po jų labirintus, akcentuodami tai grynosios spalvos primatą, tai niuansuotą gamtos paletę. Kita vertus, spalvų gausai priešpastatoma veik visuose darbuose esanti labai aiški, neretai įcentruota, tektoniška kompozicija. Uždara plokštumos citata autorius įgalina akcentuoti vaizduojamo objekto svarbą, atskleisti jam būdingą charakterį.
Duoklė daiktui
Dominuoja objektas. Pažvelgę į Lietuvos fotografiją vos kelis dešimtmečius atgal, pastebėsime priešingas šiandienai tendencijas: skaudžių gyvenimo realijų ir portreto dialoge atskleidžiama žmogaus tema. Šiandien gi žmogaus ir gamtos įvaizdis tampa vis mažiau įdomus. Į pirmą planą iškeliami kasdienybės, objekto įvaizdžiai. Vartotojiškame pasaulyje atsisakoma figūratyvo. Duoklė mokama daiktui, jo gyvenimui, istorijai. Būtent per daiktą perteikiamas ir greta ar su juo egzistuojantis žmogus. Objektas tampa “sekretu”, saugančiu visas paslaptis, patyrimus, ištisus gyvenimus.
Sugėrę prisiminimus
Joanos Deltuvaitės (iš projekto “Keturikitaip”) daiktų karuselėje sukasi kasdienybė ir dvasingumas. Kiekvienas objektas čia atsiradęs ne šiaip sau: čia jo būta nuolatos. Ir pati autorė teigia, jog ekspozicija – “apie tylią daiktų, tarp kurių gyveni ir kuriais naudojiesi, bet kurių nepastebi, esatį”. Tik laikas juos nardino į nebūties ir prisiminimų kamufliažą. Les souvenirs, les souvenirs… Panašiai dar gyvos praeities eskizus fiksuoja ir Jova Ambrazaitytė. Monochrominiai dušų kabinų kadrai sumišę su kadaise čia besimaudžiusių žmonių pokalbiais, tekančio vandens čiurkšlėmis, šampūno kvapu. “Atsiminimas – dienoraštis, sugėręs mūsų garsus ir šviesą”.
Dangčiai po kojomis
Objektų pasakojimų klausosi ir Vacys Nevčesauskas, kolekcionuojantis Didžiosios Britanijos miestuose pasimetusių kanalizacijos dangčių “portretus”. Įvairiaspalvė dokumentinė serija apie kasdien žmonių mindomus ir visiems įprastus bei nepastebimus gatvės gyvenimo liudininkus kvestionuoja ne tik objekto egzistencijos niuansus. Tie dangčiai byloja ir apie žmonių pasyvumą, santykį su aplinkiniais ir pasauliu, nuolatinį skubos palydovą.
Skverbiasi į gamtą
Tuo tarpu A. Pažereckaitė grimzta į linijos ir spalvinės dėmės estetiką. Pasitelkdama smėlio, ledo stichijas bei fotografijas lydinčias poeto D. Kajoko eilutes, jaunoji menininkė skverbiasi į gamtos grožį, atskleisdama mus nuolat supančių mažų stebuklų kerus: plunksną, įstrigusią tarp nendrių, iš smėlio sąnašų išnyrantį veido profilį, ledo piešinius ant stiklo, o gal ir pačios autorės “sielos atspindį”.
Kapų gėlės
Ramybe ir harmonija alsuoja ir J. Gelucevičiūtės darbai. Tai, subjektyvia šio straipsnio autorės nuomone, stipriausia fotoparoda. Tiek pasirinkta tema ir jos traktuote, tiek ir ekspozicijos architektūra. Per ramiai plevenančius vieną ar kelis gėlės žiedus autorė atskleidžia visą kapų esatį: žmogaus gyvenimo trumpumą, sielvartą, ašaromis nuplautą kelią į kapines, ilgesį, vienatvę, skausmą, kartu ir ramybę, rimtį, tylą, susikaupimą…
Kiekviena fotografija įrėminta į platų medinį rėmą, asociatyviai reflektuojantį karsto lentų horizontales. Santykį su jomis dar labiau pabrėžia nebūdingas darbų eksponavimas žemiau žiūrovo akių lygio. Už stiklo – gėlės žiede saugoma ramybė.
Fiksuoja laimę
Vienintelis ekspozicijose išsiskyręs portretiniais darbais yra Ugnius Gelguda (projektas “Keturikitaip”). Cikle apie šiandieninę šeimą – tradicinių ir netradicinių šeimų paveikslai. Fotoobjektyvu fiksuojama dviejų žmonių laimė, nediferencijuojant į teisingą ir neteisingą, priimtiną ir smerktiną. Monochrominiai jausmų pasauliai liudija realią šiandienos situaciją. (Tiesa, dėl visuomenėje dar vyraujančių nuostatų fotografijose įamžintos homoseksualios poros ne iš Lietuvos, bet iš Latvijos.)
Štai tokie tie jaunieji fotografai, šiuolaikinio meno pasaulio klajūnai: ieškantys ir atrandantys, klystantys ir stebintys, besišnabždantys ir skardžiai deklaruojantys. Svarbiausia – kuriantys.
