Tarp švelnaus ir gražaus

Tarp švelnaus ir gražaus

 

…Dar reikėtų pridurti – šilto: šie trys žodžiai, manau, tiksliausiai apibūdina įspūdį, kurį palieka dvi „Klaipėdos galerijos“ surengtos parodos. Vidinė šiluma tiesiog emanuoja ir vienoje, ir kitoje, iš skirtingų kartų autorių skirtingų kūrinių.

Kristina Jokubavičienė

Senamiestyje esančioje „Klaipėdos galerijoje“ veikia tapytojos Dalios Čistovaitės paroda „Šilko meditacijos“ (iki lapkričio 7 d.), o galerijos filiale Herkaus Manto gatvėje keliomis dienomis vėliau atidaryta scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda „Moterys ir gėlės“ (iki lapkričio 9 d.).

Skirtingų kartų

1970 m. Kaune gimusi, tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavusi D.Čistovaitė nuo 2010-ųjų gyvena Klaipėdoje. 2009 m. Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapusios menininkės interesai labai platūs. Be tapybos aliejumi, akrilu, tapybos ant šilko, ji kuria atvirukus, miniatiūras, užsiima profesionaliu dailės dalykų mokymu, individualia meno terapija, domisi Rytų estetika ir filosofija, meno, spalvų, aromatų terapija.

1939 m. Panevėžyje gimusi, scenografijos studijas VDA baigusi S.Kanaverskytė yra apipavidalinusi bene 75 spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose. Jos specialybė ir pašaukimas – teatro dailininkė, o geriausias miestas – Klaipėda. Keliolika metų skirta garsiesiems Jūros šventės karnavalams, scenografijos meno mokyti Klaipėdos universiteto studentai. Greta to natūraliai dera poetinės aspiracijos (2005 m. išleido dailės ir poezijos albumą „Asmeniškai“) ir visuomeninė veikla, jei taip galima įvardyti akciją „Menininkai – pacientams“ ir jos metu Klaipėdos menininkų Jūrininkų ligoninei dovanotus kūrinius įamžinusį dailės albumą „Ars Vitae“.

Pasikartosiu, ką jau esu rašiusi ir sakiusi: S.Kanaverskytė man yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė. Ji įdomi pasakotoja, vertintoja ir visų pirma kūrėja. Elegantiška, švytinti dailininkė šiltai pasitiko parodos „Moterys ir gėlės“ atidarymo svečius; tokie pat elegantiški ir dailūs žvelgė nuo sienų moterų, supamų gėlių, portretai, atlikti daugiausia pastelės technika. Per atidarymą dailininkė prisipažino dar mokyklos laikais kūrusi (žinoma, pamokų metu) mokytojų šaržus, kurie turėjo didelį pasisekimą (žinoma, ne tarp mokytojų). Pomėgis stebėti žmonių veidus, gebėjimas, greičiau, dovana pagauti portretinį panašumą ir per gyvenimo bei kūrybos metus sukaupta patirtis, atrodo, vienu atsikvėpimu išsiliejo parodos portretuose.

Balansuoja ant ribos

Nors jų atsiradimo priežastis lyg ir formali, ROTARY moterų klubo „Aditė“ 20-metis, o kūrybinė „žaliava“ – „Aditės“ susirinkimų metu daryti portretų eskizai.

Portretuose autorė atvirai pabrėžia tradiciškumą, parinkdama beveik klasikines portretuojamųjų pozas, veido rakursus ir posūkius, akcentuodama aprangos detales, aksesuarus, iš kurių svarbiausiu tampa gėlės, gyvos ir dirbtinės, kaip gamtos dalelė ar drabužio puošmena.

Be abejonės, balansuojama ant slidžios saloniškumo ribos, bet patyrusi menininkė išlaiko trapią pusiausvyrą ir geriausiuose portretuose pasiekia tiesiog įkvepiančios realybės ir romantiško nusiteikimo dermės. Kaip ir klasikinio portreto atveju, čia svarbu viskas, pradedant medžiagiškąja dalimi, technika, formatu, rėmais ir baigiant nuotaikų, būsenų atskleidimu. Čia ir akivaizdi S.Kanaverskytės ilgametė scenografijos, darbo su įvairiais režisieriais, bendravimo su aktoriais patirtis. Ji tarsi rūpestinga ir išradinga režisierė komponuoja parodos visumą ir taip pat sumaniai, kūrybiškai režisuoja kiekvieno portreto „scenografiją“ ir „veiksmą“. Iš prasmingų detalių, akcentų kiekviename atvaizde skleidžiasi portretuojamųjų asmenų charakteriai, vos pagaunami ir dažnai žodžiais sunkiai nusakomi, intuityviai pajuntami atspalviai.

Tai dvigubai sunkiau, nes visos portretuojamosios ne tik daugeliui gerai žinomos, pažįstamos, viešosiose erdvėse dažnai sutinkamos moterys – veiklios, energingos, sumanios. Jų moteriškumo, kartais net moteriško silpnumo akimirkų atskleidimas portretuose tik parodo visą asmenybės daugiabriauniškumą. Tai gero portretisto savybės, dėl jų talentingi žmogiškųjų atvaizdų kūrėjai buvo ypač vertinami ir pageidaujami visais laikais. O mūsų? Šiandien retas dailininkas kuria portretus (pvz., Klaipėdoje kas?), dar retesnis tokius, kuriuose nėra deformacijos, kuriuose autorius nori ne savo meistriškumą ar save parodyti, o atskleisti asmens, kuris sėdi prieš jį ir pozuoja, paslaptį. Tai kartais beveik meditacija.

Slidžios šilko meditacijos

Todėl ne tokia jau tolima ir skirtinga D.Čistovaitės „Šilko meditacijų“ parodos dvasia. Ekspoziciją sudaro dvi temos: eksponuojami darbai iš ciklo „Arbatos gėrimo ceremonija“ ir instaliacija „Devyni medžio sapnai“.

Ciklas „Arbatos gėrimo ceremonija“ – bekraštis, beribis ir gali būti tęsiamas tiek, kiek yra arbatos rūšių ir gėrimo (nebūtinai su ceremonija) būdų: iš dubenėlio, suplakus žalsvą tyrelę, iš puodelio su lėkštute, būtinai su pienu, iš stiklinės, lėkštutės ar stiklinėlės ant lėkštutės. Arbata dailininkės darbuose tvirtai „suaudžia“ Rytų, Artimųjų Rytų, Azijos ir Vakarų tradicijas.

Rytai (Tolimieji ir artimesni) autorei patrauklesni, jie be ceremonijų įsiveržia į nedidelio formato, rūpestingai sukomponuotus, įvairių medžiagų dermėmis (audinio, stiklo, siūlų, medžio ir t.t.) pasižyminčius darbus ornamentų liūtimi, užpildydami paviršius vingriomis susipinančiomis arabeskomis, tarsi kultūrų suartėjimo, globalizacijos ar dar kokių kitų reiškinių pasekmė ar pranašystė.

Stebint šiuos subtilius, poetiškai traktuotus ir poetiškai įvardytus ciklo darbus, vis dėlto nepalieka jausmas, kad jie tarsi specialiai paruošti vartoti. Neginčijamai gerai atlikti amato požiūriu jie primena mielus, bet rankdarbius, kuriuose pristinga iškalbingo stabtelėjimo, prasmingos tuštumos, o margume pasimeta ir labai delikatus atlikimas.

Tačiau „Devyni medžio gyvenimai“ atskleidžia visai kitokią kūrėją: gebančią valdyti erdvę, formą ir medžiagą, kaprizingai prabangų besvorį šilką. Net ir mažoje erdvėje instaliacija daro įspūdį. Kabančios šilko „kolonos“, judančios nuo menkiausio dvelktelėjimo, skirtingų spalvų, dekoruotos įvairiais motyvais, įtraukia į savo vidinę erdvę, skatina stebėti per dvigubus, trigubus, keliagubus dekoruoto šilko sluoksnius persišviečiančius, persiklojančius ornamentus, pasiduoti vos pagaunamai užuominų, nuojautų, svajų tėkmei. Būnant instaliacijos erdvėje prisimena pačios autorės žodžiai, kuriais ji prisistato savo internetinėje svetainėje: „Tapau gyvenimo Džiaugsmą, Meilę, Ramybę, Šviesą, Palaimą… Viliuosi, kad tai Jus sušildys“.

by admin