Tarp šviesos ir tamsos

Tarp šviesos ir tamsos

Kristina Jokubavičienė

Valentino dienos išvakarėse „Klaipėdos galerijoje” buvo karšta. Gausų atidarymo svečių būrį masino jauki prieblanda, sklindanti iš galerijos parodų salės, ir lengva užuolaida užtvertas įėjimas į ją. Taip su intriga, kaip ir priklauso tokiai progai, prasidėjo dailininkės scenografės Sofijos Kanaverskytės šviestuvų parodos „Šviesos muzika“ atidarymas. Ore tvyrojo maloni įtampa, žmonės mindžikiavo ir mindė vieni kitiems batus. Tikras anšlagas, kiekvieno galeristo svajonė…

Pasitarnavo batika

Bet koks batikos technika atliktas tekstilės kūrinys, skirtas kabėti ant sienos, visada patraukia savuoju linijų voratinkliu, spalvų ir formų dermėmis, atrodo čia pat prieš žiūrovo akis vykstančiu vaško ir dažų tapsmu nauja vertybe – vaizdu. Persunktas šviesos, jis tampa matiškai skaidrus, išryškėja grafiškumas, o spalvos, priešingai, švelnėja, maloniai susiliedamos.

Nors S.Kanaverskytė ne pirmoji atrado šią batikos savybę, be abejonės, ji ją puikiai panaudoja. Pastaruosius kelerius metus paskyrusi šviesos, šviestuvo ir tekstilės sąsajų studijoms, parodoje „Šviesos muzika“ dailininkė eksponuoja 20 šviestuvų.

Privertė pastebėti

Savo rankomis sukūrusi paprastus, nepretenzingų formų karkasus, ji juos „apvilko“ originaliu „rūbu“. Medžiaginis pagrindas tapo fonu stilizuotiems gėlių, įvairių ornamentų motyvams. Kūriniams netrūksta ir šmaikštumo (šviestuvai su žinomų Klaipėdos teatralų portretais), ir lyrizmo, romantikos. Vingrius gėlių motyvus keičia dinamiški ir plastiški ornamentai, nušvintantys šviesoje.

S.Kanaverskytė, be abejonės, yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė, menininkė, nuolat pateikianti visokių netikėtumų, turinti sumanymų ir surandanti ką veikti krizės ir ne krizės metais. Taigi šįkart – šviestuvai. Šviesos ir namų jaukumo simboliai; objektai, kurių, vieną kartą pakabinę palubėje ar įspraudę į kampą, dažniausiai nepastebime (nebent reikia pakeisti perdegusią lemputę).

Saviti ir nesikartojantys

Praktiškuoju lygmeniu paroda priminė, kokia svarbi yra kiekviena mūsų gyvenamosios aplinkos detalė, ir kaip lengvai galime tą aplinką keisti. Reikia tik fantazijos: užmesti ant lempos kokios nors plonos medžiagos skiautę, susegti vienoj kitoj vietoj, papurkšti kuo nors nenuodingu, susukti gėlę, prisiūti kutus ir… Tokias naudingas išvadas iš pirmojo parodos apėjimo (jis vyko miniai glaudžiai ir lėtai judant palei eksponatus) galėjo padaryti tie ir tos, kuriems autorinis dailininko sukurtas šviestuvas gali atrodyti per brangus, juk vėlgi toji krizė.

Iki kovo 5-osios veikianti paroda pirmiausia patraukia savo visuma, mirguliuojančiomis šviesomis ir įvairiausiais batikos raštais. Po to išsiskiria paskiri jos eksponatai, kiekvienas – savitas ir nesikartojantis. Dailininkė ne tik dosniai pasidalijo savo idėjomis, bet ir pateikė jas su meile įgyvendintas įvairialype, patyrusiose rankose vis naujais privalumais atsiskleidžiančia batikos technika.

by admin