„Teatro elingas“: trys pasi matymai su jaunu teatru

„Teatro elingas“: trys pasi matymai su jaunu teatru

Gitana Gugevičiūtė

Švenčiant Tarptautinę teatro dieną bene pats svarbiausias Klaipėdos asmuo pasidžiaugė, kad uostamiestis turi net du (!) jį garsinančius teatrus. Tąsyk pavyko nenukristi nuo kėdės, sprendžiant valdininko užmintą mįslę, kurie du teatrai yra tie tikrieji: Klaipėdos lėlių teatras ir teatro trupai Gliukai ar Klaipėdos Pilies ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras; Klaipėdos dramos teatras ir pantomimos teatras „A“ ar menininkų grupė „Žuvies akis“ ir jaunimo teatras „Be durų“? Atsakymo vis dar nežinau, mat teatru vadinu ir tuos kolektyvus, kurie neturi atskiro pastato, o kartais net ir normalios repeticijų salės. Todėl ir tie trys nauji kolektyvai, kuriuos pristatė lapkričio viduryje „Švyturio menų doke“ įvykęs projektas „Teatro elingas“, man irgi yra teatrai, verti būti įtraukti į Klaipėdos teatrinį žemėlapį.

„Teatro elingą“, kuriam ir skirta ši apžvalga, inicijavo „Švyturio menų doko“ steigėjas režisierius Vaidas Kvedaras, parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė pagal Jaunimo programą. Projektas tarsi siekė parodyti, kad ne visi Klaipėdos universitetą baigę meno specialistai išeina dirbti „žemiškų“ darbų ar meninę patirtį transformuoja į šeimos švenčių režisavimą, apipavidalinimą ir vedimą – dalis menininkų vis dėlto lieka scenos katakombose / elinguose ir, valgydami neskalsią duonelę, formuluoja ambicingus manifestus, siekia savitumo, originalumo, ieško krypties ir srovės, prieš kurią galėtų plaukti. Tiesa, ir jų kūrybinėje karjeroje ne taip retai pasitaiko abejotino pobūdžio angažementų, silpninančių tikrojo kūrybinio akto įtaigumą, nuoseklumą, vientisumą, individualumą.

Trijų vakarų cikle manifestavo prieš dvejus metus įsikūręs Memelio teatras, Klaipėdos jaunimo teatras, nuo 2008-ųjų iki šių metų dėvėjęs „trupės p.s.“ vardą, ir Apeirono teatras, į kolektyvą pradėjęs burtis 2011-ųjų vasarą. Iki lemtingojo „Teatro elingo“ projekto tik apie pastarąjį teatrą ir neteko girdėti, nors jis savo repertuarą lapkričio 17-ąją papildė jau ketvirtuoju spektakliu – eksperimentine komedija su tragedijos motyvais „Fliuchšteino moterys“. Akivaizdu – kolektyvai nevienodai įvaldę public relations metodus, tad čia „Švyturio menų dokas“ svariai prisideda, jei ne integruodamas juos į kultūrinę rinką, tai bent profesionaliai informuodamas teatrinę bendruomenę apie esamas alternatyvas.

Ir nors šioje jaunųjų teatrinėje paletėje labai trūko Klaipėdos menininkų grupės „Kolektyvinis sodas“ (bent jau man asmeniškai), reikia pripažinti, kad į projektą pakviesti kolektyvai liudija apie žanrinę, stilistinę, idėjinę, koncepcinę įvairovę, skatinančią pasidalyti nerafinuotais, punktyriškais, nerecenzuojančiais, neapibendrinančiais įspūdžiais. Apie juos – trimis atsidūsėjimais.

Pirmas…

„Teatro elinge“ Memelio teatras žiūrovams pristatė premjerą – dainininkės Roisin Murphy muzikos interpretaciją „Geroji ir išvirkščioji pusės“. Prieš dvejus metus sukūręs šiuolaikinį miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal Kate Bush dainas, šis teatras laikosi pasirinktos krypties – kurti spektaklių, pristatančių iškilias šiuolaikinės kultūros asmenybes, ciklą. Teatro vadovė bei naujojo mados ir šokio spektaklio režisierė Rūta Bunikytė (tarpdisciplininių žanrų asė) spektaklius vadina ne žymių atlikėjų mėgdžiojimu ar jų kūrybos iliustracija, o interpretacija, įspūdžių vizualizacija, inspiruota pasirinktos asmenybės. Konkrečiai šio spektaklio atspirties tašku tapo garsas, muzika, kurią režisierė grafiškai ir choreografiškai vizualizuoti ėmėsi drauge su dizainere, Vilniaus dailės akademijos absolvente Grete Petkevičiūte, choreografu Karoliu Barčiumi, elektroninės muzikos projekto „Driezhas“ įkūrėju Kristijonu Lučinsku bei šokėjais Rasa Želnyte, Jolanta Milčiene, Artūru Ženčiumi ir Mantvydu Žilinsku, prie kurių prisijungė aktorius Karolis Makauskas.

Spektaklio kūrėjai tvirtino, kad „Geroji ir išvirkščioji pusės“ – ne muzikinis klipas, ne draminė istorija ir ne madų podiumas. Tai mėginimas parodyti šių žanrų „išvirkščiąją“ pusę, atskleisti iliuzijų ir tikrovės sandūrą – savotišką siuvinį, turintį skirtingas puses. Bet būtent spektaklio klipiškumas, epizodiškumas, silpna dramaturginė sąranga ir krenta į akis (kaip ir hibridinė reginio prigimtis).

Režisierė, kurią sau atradau drauge su spektakliu „Ne aš“ pagal to paties pavadinimo Samuelio Becketto pjesę, anuomet gana aukštai išsikėlė kartelę, net peršoko per ją: spektaklis džiugino vizualumu, išraiškingumu, pastanga intelektualiai argumentuoti režisūrinius sprendimus – tai žadėjo Klaipėdai rimtą, mąstančią, savo taką minančią režisierę. Ačiū Dievui, režisierė nedingo, tačiau jos darbuose tarpdiscipliniškumas vis labiau tampa pats savaime vertybe, intelektinės minties kosmose plečiasi vakuumas, idėjinė vertikalė tampa negrįžtamu atavizmu. Statomi (pastatyti) spektakliai estetiški („gražūs“ klasikiniu požiūriu), muzikalūs, tvarkingi, bet juose pasigendama iššūkio, provokacijos, spontaniškumo, nestandartinių sprendimų, tampančių bilietu ne tik į masines šventes ar į pasimatymą su pradedančiuoju žiūrovu, bet ir į sceną, neskirtą tenkinti „kultūrinius poreikius“; pas žiūrovą, turintį rimtesnių kultūrinių aspiracijų, nei norą atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos.

Koks tas spektaklis bus po pusmečio – sunku nuspėti. O šiandien akies objektyvas fiksuoja kordebaletą, repetuojantį numerius pagrindiniam pasirodymui su „žvaigžde“, kurios žiūrovas laukia it Godo. Bet „žvaigždė“ – kaip ir minėtasis klasikinis personažas – nenušvinta (tiesa, keliuose epizoduose pasirodęs K.Makausko personažas nuveikia daugiau, nei beveik valandą šokantys šokėjai), o stiliaus ikona tituluojamos dainininkės garso takelis įtaigesnis nei vaizdo partitūra, sudėliota iš nesudėtingų hieroglifų – šokio kompozicijų.

Gaila, kad mados ir šokio spektaklis „Geroji ir išvirkščioji pusės“ su Alberto Camus beveik to paties pavadinimo apybraižų rinkiniu „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1935 m.) ne ką teturi bendro: pastarasis autorius jau pirmosiose knygose šalia jaunatviško entuziazmo demonstravo intelektualumą ir meninį principingumą, harmoningą, vaizdingą, poetišką stilių, rafinuotai mąstė istorijos, absurdo, mirties temomis, vėliau nuosekliai plėtotomis visame kūrybiniame kontekste, o R.Bunikytės kuriama teatrinė produkcija lėkštėja, praranda gylį, formuluojamos teorinės spektaklių koncepcijos nepagrindžiamos praktiškai. Galbūt šiame tarpdisciplininių menų ceche paprasčiausiai trūksta dramaturgo? Galbūt.

Antras…

Pernai į Klaipėdą drauge su Vilniaus kolegijoje parengtų aktorių kursu persikraustė aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Miestas džiaugiasi komanda, aktyviai įsiliejusia į kultūrinį gyvenimą, savo ruožtu Klaipėdos jaunimo teatro vadovas V.Masalskis džiaugiasi miesto valdžios, universiteto, miestiečių dėmesiu bei savo aktorių darbštumu, atkaklumu. „Teatro elingo“ publikai jie pristatė spektaklį „Žinia“ – veržlų, muzikalų, entuziastingą šaukinį, kuriame susilieja skudučiai, savadarbiai būgnai, kūno perkusija, ritmas ir dainos; ir misteriją „Už linijos“, atkartojančią pasaulio cikliškumą. Šiuos spektaklius drauge su kompozitore Nijole Sinkevičiūte ir dailininke scenografe Renata Valčik režisavo pats Maestro.

Apie režisieriaus kuriamą gyvybės ir emocijos teatrą; apie teatrą, išsivaliusį (siekiantį išsivalyti) nuo subjektyvios tapatybės; apie žaibo energiją, nuoširdumą, transliuojamą jaunųjų aktorių, estetinę vaizdo švarą, griežtą formą, bendrą tikėjimą etc. nemažai prirašyta – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vieno garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių asmenybė neabejotinai tampa jauno teatro saugikliu ir savotišku sėkmės garantu. Todėl ir „Teatro elingo“ kontekste Klaipėdos jaunimo teatras atrodė nevienprasmiškai – su jaunųjų scenos ieškojimais šį teatrą sieja aktorių jaunystė, bet tos jaunystės talentu ir užsidegimu eksperimentuoja ne geltonsnapis bakalauras, o daug sceninės patirties sukaupęs aktorius ir režisierius, persisotinęs „tradicinio“ teatro, žinąs (?), kaip iš letargo pažadinti publiką ir koks teatras šiandien dar turi prasmę ir perspektyvą: „Menas turi turėti griežtai sustyguotas ribas, formos, vidinio apsisprendimo nelaisvę – ir tik tose ribose, toje nelaisvėje atsiranda kūrėjo laisvė ir kūrinio dvasia. Beformėje masėje, chaose dvasios nėra. <…> Išorinis organizuotumas, disciplina ir vidinė laisvė yra teatro ginklai veikti žiūrovą. Stebėkite bičių avilį: kokia griežta tvarka ir koks saldus toje tvarkoje veikiančiųjų darbo rezultatas. Arba – simfoninis orkestras: fantastiška muzika gimsta beveik iš kareiviškos tvarkos“.

Vedlys ir juo tikintieji, strategas ir scenos kariai; schemų nelaisvė, „kareivių pulko struktūra“ ir kažkur tūnanti kiekvieno spektaklio dalyvio individualybė ir laisvė – toks antrąjį projekto „Teatro elingas“ vakarą pamatytas Klaipėdos jaunimo teatras.

Trečias…

Maloniu netikėtumu tapo Apeirono teatras, publikai pristatęs premjerą – eksperimentinę komediją su tragedijos motyvais „Fliuchšteino moterys“ pagal teologo ir psichoterapeuto Davido Madseno romaną „Sapnų dėžutė“. Skambų pavadinimą pasirinkusio teatro „kūrybinis tikslas – įvairiomis formomis ieškoti kelio į šiuolaikinio žiūrovo pasaulį, siekiant ne pataikauti jam, o pažadinti iš snaudulio, paskatinti jį pajusti, suvokti ir klausti, nebijoti nei džiaugtis, nei išsigąsti, nes tai – Žmogaus privilegija“. Matytasis spektaklis leidžia nujausti, kad judėti užsibrėžto tikslo link teatrui sekasi.

„Fliuchšteino moterys“ primena kinišką dėžutę (arba rusišką matriošką), kurią atidaręs randi kitą dėžutę, joje – dar kitą ir t.t. Naudojant šį daugio metodą, D.Madseno romane „Sapnų dėžutė“ aprašomos miegančio ir niekaip negalinčio pabusti žmogaus būsenos, atveriamos fantastinės erdvės, kuriose gali nutikti (ir nutinka) bet kas. „Kokią ribą pasiekė visuomenė, kur asmenybė, turinti sveiką ir šviesų požiūrį, ima abejoti visa ko tikrumu?“ – klausia spektaklio kūrybinė komanda (režisierė Greta Kazlauskaitė, aktorės: Eglė Šimėnaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Agnė Stalaučinskytė, Eglė Kazickaitė, Aiva Krupelytė, Erika Kubiliūtė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė), surizikavusi nerti į žmogiškosios tuštybės, iškrypimų, pseudointelektualumo, absurdo, abejonės, netikrumo gelmę. Atsakymas nepateikiamas, nes gali būti, kad sapnas niekada nesibaigia.

Romanas, šiaip jau plėtojantis vyriškąjį naratyvą, spektaklyje gana sėkmingai virsta stilinga haliucinacija, tikrovės antidublikatu; libidiniu, froidistiniu, onanistiniu, lesbietišku sapnu, kuriame klaidžioja veikėja Johanė (akt. E.Šimėnaitė). Panašų scenarijų, kai dramaturginė medžiaga, vaidmenys, skirti vyrams, perrašomi moterims, jau teko regėti – taip eksperimentavusi „Dramos klasė“ po kelerių metų egzistencijos tyliai, be jokių manifestų išsiskirstė. Tačiau reikia pripažinti, kad Apeirono aktorėms tinka spręsti normalumo / nenormalumo, libido, onanizmo, kolektyvinės moterų pasaulėvokos (ir savivokos), moters prigimties polimorfiškumo ir pan. klausimus – jų kuriami vaidmenys aistringi, ekstravagantiški, ironiški, o ir režisūra (nors netolygi, metodiškai nenuosekli) turi pakankamai potencijos tapti savarankiška kalba. Trumpai tariant, spektaklis – net jei ir nenugriaudėjo kaip sprogimas – nusipelno būti aptartas ir rimtesniame tekste, ir neoficialiuose betarpiškuose pokalbiuose.

Bendrai paėmus, visus „Teatro elinge“ susirinkusius jaunuosius derėtų maksimaliai palaikyti. Net jei jie ir neparašė Naujojo Teatro Testamento ar nepastatė Nojaus laivo teatrui. Brendimo ir evoliucijos procesai, regisi, vyksta. Sceniniai ieškojimai – nevienpusiški, nepasyvūs, klausiantys. Trumpai tariant – malonios intrigos esama, o tai įgalina į jaunųjų sceną žvelgti dažniau nei kartą per metus.

by admin