Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

Teatro statyba klaipėdiečiai apgavo Maskvą

1990-ųjų vasarą Klaipėdos dramos teatras džiugiai ir iškilmingai sugrįžo į savo senąją buveinę Teatro aikštėje. Teatro atidarymo šventė nuvilnijo per senamiestį, Biržos tiltą, įtraukdama į savo šurmulį klaipėdiečius. Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

Balys Juškevičius
Teatro veteranas

Neseniai iš spaudos išėjusi Alfonso Žalio knyga „Prisikėlimas“ paskatino prisiminti kai kurias Dramos teatro istorijos detales, tarp jų – aplinkybes, dėl kurių ilgametis Klaipėdos miesto vadovas gavo antrąjį tarnybinį papeikimą.

Pirmąjį sovietinės valdžios papeikimą A.Žalys gavo 1968 metais už Mažvydo alėjos rekonstrukciją, trečiąjį – už gyvenamųjų namų statybą. Tarp jų puikuojasi papeikimas už… teatrą. 1980 metais, Maskvos olimpiados laikais, pradėti ir įgyvendinti toli nuo sovietinės imperijos sostinės esančio miestelio teatro rekonstrukciją buvo labai drąsus, tiesiog akiplėšiškas miesto vadovo žingsnis. Pasiryžimas bet kokia kaina rekonstruoti visai sukežusį Dramos teatrą kaip veidrodis atspindėjo tvirtą, ryžtingą A.Žalio charakterį.

„Aukuro“ pėdsakai

Šiemet Dramos teatrui minint įkūrimo 70-metį, pasakojimą pradėčiau nuo toliau.

Klaipėdoje iki karo veikusi „Aukuro“ draugija paliko gilius pėdsakus lietuvininkų kultūroje. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos valstybės, „Aukuro“ veikla pasižymėjo gausiais muzikiniais renginiais, kuriuose, be chorų, orkestrų, reiškėsi ir vaidybai gabūs žmonės. „Aukuro“ draugija, padėdama Klaipėdoje organizuoti lietuviškų teatrų gastroles, kartu padėjo įsitvirtinti ir nuolatiniam profesionaliam uostamiesčio teatrui.

Profesionalus teatras ikikarinėje Klaipėdoje buvo labai reikalingas. Jis galėjo duoti atsvarą gausiai ir aktyviai vokiškajai kultūrai, dažnoms vokiškų teatrų gastrolėms mieste. Lietuvos vyriausybės nutarimas iš Šiaulių į Klaipėdą perkelti profesionalų dramos teatrą buvo būtinas, jeigu ne pavėluotas. 1935 metais Klaipėdos profašistiniai elementai demonstravo labai aktyvią politinę ir kultūrinę veiklą, todėl naujas lietuviškos kultūros židinys būtų buvęs rimta parama lietuvių kultūrai vystyti. Tačiau toks teatro perkėlimo uždavinys buvo sudėtingas ir painus.

Reikalą apsunkino tai, kad miesto magistratas, kuris valdė teatro pastatą ir vadovavo miesto švietimo ir kultūros reikalams, nebuvo suinteresuotas rodyti dosnumą lietuviškam teatrui. Fašistuojančių jaunuolių gaujos, siautusios rudenėjančios Klaipėdos gatvėse, nuolat plėšydavo afišas, skelbiančias lietuviško teatro atidarymą.

Teatro atidarymas įvyko 1935 metų rugsėjo 2-ąją. Tą vakarą buvo parodyta K.Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“. Pirmojo spektaklio liudininkai pasakojo, kad kai kurie žiūrovai spektaklio metu verkė iš džiaugsmo ir susijaudinimo, Klaipėdos scenoje matydami tautinį, patriotinį spektaklį. Jie įvertino didelę naujojo kultūros ir meno židinio reikšmę kovojant už Klaipėdos miesto lietuvinimą. Priešingai, profašistiniai miesto vadovai nekentė teatro ir jo veiklai kėlė įvairiausias kliūtis. Galima priminti, kad tuo metu Klaipėdoje tegyveno apie 12000 lietuvių, kurie buvo ryški mažuma.

1939 metų kovo 19 dieną Hitleriui pasirodžius Dramos teatro balkone, jo šalininkų minios kėlė audringas ovacijas, o teatro direktoriui J.Stanuliui buvo griežtai įsakyta, kad visi teatro artistai kuo skubiau išvyktų iš Klaipėdos. Lietuviško teatro trupei uždraudė išsivežti netgi savo inventorių, o aktorė Elena Bindokaitė pasakojo, kad jų šeima išvažiavo tik su tais drabužiais, su kuriais buvo apsirengę. Baldai, indai, visas asmeninis turtas, gąsdinant neišvengiamu areštu, liko uostamiestyje. Tai buvo skausmingiausias teatro veikėjų išvijimas iš savojo miesto.

O iki 1939 metų kūrybinė teatro veikla buvo labai intensyvi. Per trejus metus buvo parodytos 22 premjeros, teatre dirbo lietuvių teatro garsenybės – režisieriai R.Juknevičius, I.Tvirbutas, J.Stanulis.

Lietuva skaudžiai išgyveno Klaipėdos užgrobimą. Man pačiam teko dalyvauti Kauno sporto halėje vykusiame mitinge, į kurį susirinko didžiulė žmonių minia. Perpildytoje halėje dainavo Klaipėdos vyrų choras, diriguojamas kompozitoriaus A.Mikulskio, eiles deklamavo Klaipėdos teatro aktoriai, poetas K.Inčiūra. Visas renginys buvo perpildytas skausmo ir patriotinio pakilimo, protesto ir entuziazmo, minia ilgai nesiskirstė iš halės, o galiausiai išsiliejo į Kauno gatves, nešdama neapykantą hitlerinei kariaunai.

Atgimimas ir pertvarkos

Po karo 1946 metais mieste pradėjo veikti Muzikinis teatras, pratęsęs ikikarinio teatro veiklą ir greitai tapęs svarbiu miesto kultūriniu reiškiniu.

1946-1949 metais teatras pastatė ne vieną populiarų spektaklį: J.Švedo „Eglę žalčių karalienę“, Ž.Ofenbacho „Perikolą“, B.Aleksandrovo „Manąją Giuzel“, I.Dunajevskio „Laisvąjį vėją“… Buvo pastatyta ir draminių spektaklių.

Staiga niekam nelaukiant ir nesitikint Muzikinis teatras buvo likviduotas, palikta tik dramos trupė. Šis Stalino laikų valdžios sprendimas nedaug skyrėsi nuo hitlerininkų veiksmų: gatvėje atsidūrė didelis artistų, muzikantų, techninių darbuotojų būrys.

Pateisinama buvo nebent gal tai, kad dramos trupėje dirbo kai kurie didelį patyrimą turintys ikikarinio teatro aktoriai – E.Platušaitė, A.Šimkūnas, taip pat jauna L.Kerniūtė, aktorės E.Bindokaitės duktė, kuri, būdama mergaite, jau vaidino kai kuriuose spektakliuose iki karo pradžios.

Skausmingos, netikėtos teatro pertvarkos tęsėsi ir vėliau. 1963 metais buvo likviduotas prieš tai neseniai įkurtas Marijampolės (tuometinio Kapsuko) teatras. Dauguma šio teatro artistų buvo perkelti į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau nukentėjo daug Klaipėdos artistų senbuvių: specialiai sudaryta komisija sprendė, kuris iš jų neturi „kūrybinės perspektyvos“. Iš teatro buvo atleisti žinomi ir populiarūs aktoriai F.Einas (vėliau ilgametis Kauno muzikinio teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro artistas), A.Ignatavičiūtė, P.Jankutė, A.Gedvilas, K.Mačiulis, grupė jaunų, kūrybinį kelią pradėjusių aktorių.

Naują 26 aktorių trupę į vieną darnų profesionalų teatrą sulydė jaunas vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Jis pradėjo naują Dramos teatro istorijos etapą. P.Gaidžio suburtą ir išugdytą uostamiesčio teatrą myli ir žino ne tik miesto žiūrovai.

Salė skendo dūmuose

Prisimenant A.Žalio atsiminimų knygą, reikėtų daugiau papasakoti ir apie teatro pastatą. Baisūs ir kruvini mūšiai už Klaipėdą, vykę 1944-1945 metais, pasigailėjo teatro pastato. Jis stovėjo beveik sveikas, nors aplinkui buvo vien griuvėsiai. Teatrą iki karo supo daug gražių, didelių pastatų, kurie buvo visiškai sugriauti, jų nevertėjo net atstatinėti. Teatro sienos nuo dabartinės perkėlos pusės buvo taip pat nukentėjusios, suskilusios, tačiau pamažėl jos buvo užlopytos. Žiūrovų salė karo negandų liko nepaliesta, tačiau pagalbinės patalpos buvo baisios.

Teatras turėjo savo katilinę, ji buvo įtaisyta po scena. Krosnys rijo labai daug kuro, o jo po karo nuolat trūko. Šildymo sistema visame pastate buvo apgadinta, jos niekada nepavyko deramai sutvarkyti. Prisimenu, kad 1946-1947 metų žiemą teatras buvo visai nešildomas, nors spektakliai vyko. Būdavo, kad scenos dekoracijos vaizduodavo pavasarį, „už lango“ žydėdavo sodai, o artistai vaidindavo su žieminiais paltais ar kailiniais. Kūrikų algos buvo mažos, jie dažnai keitėsi, tarp jų nebuvo kvalifikuotų žmonių, o apie darbo drausmę neverta net kalbėti. Jie dažnai girtuokliaudavo čia pat, po scena, netgi spektaklių metu. Kiek kartų yra buvę, kai kaminas netraukdavo ir žiūrovų salė spektaklių metu paskęsdavo troškiuose dūmuose!

Taip vos ne dramatiškai baigėsi operos artisto tenoro K.Gutausko koncertas, nes iš po scenos besiveržiantys dūmai ir smalkės beveik uždusino artistą! Vienas tų kūrikų, toks vietinis memelenderis, vėliau išvykęs į Vokietiją, prisigėręs vis šaukdavo „Malkų nėra!“ Žodį „malkų“ jis tardavo su minkštu vokišku akcentu ir tie jo žodžiai „malkų nėra“ tapo skambiu ir populiariu teatro posakiu, kai mums ko nors trūkdavo. O kuro trūkdavo ne tik krosnims, bet ir teatro transportui.

Teatro transportas daugelį metų buvo tikra pajuoka ir pasityčiojimas iš mūsų: tiek artistams vežioti, tiek dekoracijoms gabenti valdžios skiriamas transportas buvo žemiau bet kokios kritikos. Mašinos nuolat gesdavo, todėl teatro gastrolės ir išvykos buvo ne turininga ir viliojanti veiklos dalis, bet nuolatinė kančia. Ypač jo direktoriui. Transportas būdavo nuolatinių konfliktų, nesusipratimų, vargų, bėdų šaltinis.

Įvykis, kai teatro dekoracijos neatvyko į Šekspyro festivalį Jerevane, buvo skandalingiausias istorijoje. Gėda buvo ne tik man, visiems teatro artistams, bet didžiulė gėda ir Klaipėdos 2-ajai autotransporto kontorai. Jos direktorius gavo partinį papeikimą, nes jų išnuomoto sunkvežimio vairuotojas pakelyje į Jerevaną sustojo „trumpam poilsiui“ pas gimines kažkur Kaukazo kalnuose.

Pastatas – ant durpyno

Didžiausia teatro pastato nelaimė, kuri, matau, tęsiasi ir iki šiol, tai Danės upės kaimynystė. Nuo pat pokario metų teatro rūsius ir orkestrinę nuolat užliedavo vanduo. Pirmaisiais muzikinio teatro darbo metais muzikantai į orkestrinę po scena briste brisdavo. Orkestrinėje statydavome specialius paaukštinimus, dažniausiai – paprasčiausias dėžes, ant kurių įsitaisydavo muzikantai. Mūsų pastangos užtaisyti, užkimšti ar kitu būdu suvaldyti vandens skverbimąsi į teatrą buvo bevaisės. Rudenį, pavasarį, o dažnai ir žiemą, kai Danėje pakildavo vanduo, teatre būdavo skelbiamas aliarmas. Plūstančio vandens problemos negalėjo išspręsti jokie specialistai.

Kartą spektaklio „Batuotas Katinas“ metu orkestrinėje telkšant gerokai pakilusiam purvinam, šaltam vandeniui, muzikantas B.Martinkus nugriuvo su kėde, pastatyta ant senos dėžės. Dėžė suskilo, kėdė neišlaikė pianisto ir jis nukrito į tą vandens pliurzą. Triukšmą pajuto scenoje buvę artistai J.Paplauskas ir M.Petkevičius, vaidinę karaliaus teisėją. Tuo metu jie dainavo linksmą, nuotaikingą dainą apie skanius pyragaičius, bet suprato, kad orkestrinėje atsitiko kažkas netikėta. Jiems teko smagiai improvizuojant šokti aplinkui katiną ir vaidinti, kad nieko neįvyko.

Keista, kad ir dabartinį Dramos teatro pastatą kamuoja ta pati bėda. Man atrodo, kad baigiantis karui buvo subombarduota, gal kitaip sugadinta kažkokia aplinkui teatrą buvusi požeminė drenažo sistema: sunku patikėti, kad ir vokiečių laikais teatro pastatas, rūsiai skendėjo vandenyje. Tai nepanašu į profesionalių ir apdairių architektų darbą.

Antrasis Žalio papeikimas

Apie 1960 metus teatre įvyko maža rekonstrukcija. Padidėjo kiemas, dekoracijų sandėlis, buvo pradėtos statyti teatro dirbtuvės, tiesa, – toli nuo paties teatro, buvusio mėsos kombinato kaimynystėje. Tačiau tai neišsprendė mūsų problemų.

Klaipėdos miesto vadovų dėka, o pirmiausia pritariant vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, 1982 metais prasidėjo teatro perstatymas. Iki tol A.Žalys daug kartų lankėsi teatre, tarėsi su teatro vadovybe. Jis puikiai suprato artistus kamuojančias problemas ir pritarė teatro rekonstrukcijai. Tačiau kaip ją daryti, kai kultūrinių objektų statyba tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždrausta? Visus to meto kultūrinių ir sportinių objektų limitus buvo „suėdusi“ 1980 metų Maskvos olimpiada.

Apgaudami Maskvą, miesto vadovai sugalvojo priedangą – teatro kapitalinį remontą. Tačiau koks čia remontas, jeigu iš senojo teatro pastato liko tik fasadinė siena…

Aštuonerius metus Dramos teatras neturėjo savo patalpų, glaudėsi miesto Kultūros rūmuose, daug spektaklių vaidino ilgose, varginančiose gastrolėse. Sudėtinga teatro statyba skaudžiai atsiliepė kūrybiniam darbui: margame repertuare netrūko vienadienių, silpnų kūrinių. Tuometinių spektaklių lygis jau negalėjo lygiuotis į buvusius teatro laimėjimus 1963-1982 metais. Prastėjo ir aktorių drausmė.

Džiaugsmingi 1990-ieji

Todėl didžiulė šventė įvyko 1990-ųjų vasarą, kai Dramos teatras atsikraustė į savo namus. Puikią saulėtą dieną visa Teatro aikštė buvo liudininkė to džiaugsmo ir linksmybių, kurias išgyveno artistai, teatro darbuotojai, minios klaipėdiečių. Naujas ir jaunas teatro direktorius Romas Pletkauskas į šventę sukvietė ne tik miesto vadovus, bet ir daugelį teatro veteranų, kurie nuo pokario teatrui atidavė daug kūrybinių pastangų.

Per aikštę į teatro rūmus buvo įvežti ilgamečiai aktoriai A.Žadeikis, E.Platušaitė, L.Kerniūtė, B.Liktoraitė, E.Čepulis, F.Einas, A.Ignatavičiūtė, K.Elertas, R.Grincevičius, J.Paplauskas, M.Petkevičius, ilgametis direktorius B.Juškevičius, scenos mašinistas P.Atgalainis, dailininkas A.Baltinas, buhalterė V.Šimkūnienė, siuvimo cecho vedėjas J.Šakalys ir kiti buvę ilgamečiai teatro darbuotojai.

Visa ceremonija buvo nuostabi, džiaugsminga, smagi ir ilgam įsimenanti.

Visus ypač nustebino ir nudžiugino architektų sumanymas naujame aukštame fojė palikti senojo pastato fasado dalį, kuri ir anksčiau puošė teatrą. Senoji teatro dalis, įkomponuota į naują fojė, tarsi sulydė ilgametį lūkestį – seną pastatą sujungti su naujuoju. Nedidelis fontanėlis papuošė šios sienos apačią, o šalia – pirmojo pokarinio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ afiša. Dabartiniams teatro lankytojams ji tarsi byloja apie geriausių teatro tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą. Toks sumanymas – didelis teatro vadovų ir architekto Sauliaus Manomaičio nuopelnas.

Naujojo teatro atidarymo šventę vainikavo spektaklio „Herkus Mantas“ premjera. 1990-aisiais šis pastatymas akivaizdžiai bylojo apie tautos kultūros istoriją, dabartinės kartos menininkų atsakomybę už Lietuvos likimą, asmenybės vaidmenį sudėtingu tautai pasirinkimo metu.

Dabar teatras žengia į 71-ąjį sezoną…

by admin