Tema diskusijai
Ignas Kazakevičius
Menotyrininkas
Kurstant parodines diskusijas, galima paklausti ir taip: kodėl menininkai kuria „skurdų“ meną visais požiūriais? Tarsi be didelių tikslų ir idėjų, reflektuodami kasdienį gyvenimą. Kodėl išnyksta riba tarp meno tyrimo, kasdienės veiklos ir paties meno? Kokia misija tuomet lieka menui? Taip pat – kodėl naudojamos itin paprastos išraiškos priemonės ir jos naudojamos itin paprastai, gana primityviai? Ypač šiais laikais, kai įmanomos pačios įvairiausios.
Švedai šiuo atveju – ne išimtis, o tik taisyklės patvirtinimas. Be abejo, tai ir nuo kuratoriaus priklauso. Manyčiau, kad šioji paroda laikytina tipišku „mainstreamu“ visais atžvilgiais – tiek formaliuoju, tiek koncepciniu.
Problema vertinant parodas dažniausiai atsiranda todėl, kad mes reaguojame į vizualius ir koncepcinius meno pokyčius, remdamiesi vertinimo kriterijais, išmoktais prieš daugelį metų. Betgi menas šiais laikais kinta kaip „mobiliakų“ ir kompiuterinės technologijos, ir labai sparčiai kinta. (Juk keista būtų vertinti laišką ir mobiliojo telefono SMS principą, remiantis taisyklingos gramatikos taisyklėmis. SMS turi savo stilių ir žargoną.) Dabar pasikeitė ne tik meno formos ir „formatai“, kūrybinės taktikos ir strategijos, bet ir vertinimas, požiūrio taškai. Ir viskas keičiasi labai greitai. Tarkime, nuo 1990 iki 2010 m. šiuolaikinis menas išgyveno kokius tris rimtus posūkius. Ir negalima lyginti modernizmo standartų, kurių dar laikosi Klaipėda, su šiuolaikinėmis tendencijomis. Tai būtų tas pats, kaip lyginti tenisą ir boksą, krepšinį ir penkiakovę (tiek individualios sporto šakos, tiek sporto šakos struktūros taškų skaičiavimo atžvilgiu). Arba hebrajų ir kinų kalbas, jų gramatiką ir fonetiką.
Todėl šiuo metu klausimas „kodėl“ yra aktualesnis nei „kaip“. Kai menininkai, organizatoriai, prodiuseriai, mecenatai atsakys į klausimą „kodėl – kur mes einame“, jie imsis klausimo „kaip tai padaryti ir kaip vizualizuoti“. Tuomet ir rasis dar viena paralelinė visata arba nauja meno forma, ar stilius ir pan. Bet negarantuoju, kad jis visiems patiks.
Taigi vertinant reikėtų lyginti tos pačios „svorio kategorijos“ objektus, blogiau ir geriau pavykusias parodas. „Falling from Grace“ galbūt galima palyginti su „Prestižu“, nes čia operuojama socialine sąvoka. Kas daro meną „geru“ – kodėl? Bet „Prestižo“ atveju mes nelindome į meno „gaminimo“, „užbrendinimo“ mechanizmą, tiesiog klausėme – ar „prestižinis“ yra gerai, kaip jaučiasi menininkas juo būdamas arba nebūdamas. Ir stengėmės parodyti, kaip lipdoma prestižo kaukė. Čia – ir ministro pakvietimas, ir pasaulinio lygio kuratoriaus N.Bourriaud pakvietimas į Klaipedą, ir taip laukiamo „išrišimo, triuko atskleidimo“ nedavimas publikai, kuri taip troško susitikimo su N.Bourriaud ir iš jo teišgirdo porą abstrakčių frazių.
O švedai pasiėmė globalią kartos temą ir stengėsi ją suvaldyti… Kaip pavyko – jau kitas klausimas.
