Ten, tarp Žemės ir Rojaus…

Ten, tarp Žemės ir Rojaus…

Kadras iš A.Matelio dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“.

Jūratė Usanova

Kol kažkur lietuviškomis premjeromis gardžiuojamasi per reguliarius seansus, uostamiesčio kino klubas „Kinopolis“ sausio 20-ąją į P.Domšaičio galeriją sukvietė pilną salę klaipėdiečių, norėjusių pasimėgauti lietuvišku kinu.

Buvo rodomas režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005), jau turintis du prizus – Leipcigo festivalio „Auksinį balandį“ ir Amsterdamo festivalio IDEA „Sidabrinį Vilką“.

Filmuotas ligoninėje

Santariškių vaikų ligoninėje filmuotas lyriškas esė iš kino ekrano švietė pilnai salei susirinkusiųjų, bet negraudino. Filme šypsena ir skausmas ligoninėje dera ypatingame – vaikystės – laike ir salėje kelia natūraliai banguojančią atmosferą: čia susikaupusią skausmo suvokimo tylą, čia žaidimų komiškumo reakcingą stebėjimą. „Taip, ten yra skausmas, yra nežinia, yra netektys. Bet tai nėra paskutinė stotelė“ (iš kino kritikės R.Oginskaitės interviu su režisieriumi A.Mateliu). Ne paskutinė stotelė, bet „<…> kažkas šviesaus tarp Rojaus ir Žemės.“

Anot K.Jasperso, žmogui žinojimas, kad jis mirs, yra neapibrėžto momento laukimas. Tačiau kol mirtis tik verčia rūpintis, kaip jos išvengti, tai dar nėra ribinė situacija. Mažieji žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, gyvena suvokdami nuolatinę mirties grėsmę, įsikūrę meile ir rūpesčiu užkrečiančiame savo pasaulyje. Jau beveik natūraliomis kūno dalimis tapusios lašelinės ar medicininiai terminai, vartojami buitinėje jų šnekoje, ir kai kurie net nežino kito gyvenimo – gyvenimo Žemėje. Lyg tie renesansinių freskų ar drobių pučiai, žvelgiantys nuo lubų, kažkur pakibusio pasaulio. Tik filme jie – visai be manieringos pompastikos, ir jų stebėjimo bokštas – tai ligoninės korpusas. Ir jie taip pat priekaištauja mamoms, gal kiek supratingiau nei bendraamžiai, kad puodai stebuklų nedaro – vis dėlto tai morkos, o ne mėsainis.

Įkvepia kilniaširdiškumo

Pagrindiniu filmo leitmotyvu ir tampa tas plikagalvių vaikų išraiškingomis akimis spinduliuojamas neišsenkantis gyvybingumas. Patys filmo herojai kažin ar traktuoja save kaip angelus. Jie gal ir nejaučia atliekantys misiją. Tačiau aiški jų belytiškumo išraiška nukreipia nuo jų išorės ir priverčia pažiūrėti, pajausti, pamėginti suprasti „iš vidaus“… Ir suvokti, kad vis dėlto galime mokytis tvirtybės ir kilniaširdiškumo, bylojančio apie tai, kad „<…> nesvarbu, su plaukais, ar be plaukų mano draugė. Aš jos pasiilgau.“

Įvairi filmo medžiaga: nespalvotos fotografijos, dialogų ir monologų vaizdo įrašai, pačių vaikų filmuoti jų kasdienybės ligoninėje reportažai, ūžiančio skrydžio virš kopų kadrai – visa tai daro filmą nevienalypiu, bet kartu tiksliai struktūrizuotu. Išlaikydamas ritmą, negrasindamas ištęstumu ir nedėliodamas įvykių aiškiai nubrėžtoje ašyje, filmas tampa ramus ir stebintis. Kažkas laikinai sustojusio – kaip ir filmo takią struktūrą pertraukiantys elementai – stop kadrai, retrospektyvios Eglės Mėlinauskienės fotografijos iš jos fotociklo „Diagnozė: CA in situ“. Čia sustojęs nespalvotų nuotraukų laikas supriešinamas su besitęsiančiu garso takelio laiku.

Kamera – vaiko rankose

Kameros – civilizacijos žaisliuko, ar, pasak paties A.Matelio, – antropologinių tyrinėjimų daikto „kelionė“ vaikų rankomis – tampa natūraliu jų aplinkos elementu. O kai tai „sava“ – tai išlaisvina atvirumą, išsisakymą, padeda užfiksuoti svarbias nesuvaidintas detales, perpasakoti istorijas.

Yra ir daugiau tokių pavyzdžių, kai grupelė apmokytų žmonių kameromis fiksuoja savo gyvenimą. Kad ir viena pirmųjų ŠMC laidų, sukurtų, atiduodant kameras vaikams. Bet tai jau kitokio ekrano istorijos. Be to, skiriasi ir pats tokio eksperimento pobūdis. A.Matelio filme tai labiau vidinis tyrinėjimas, bandymas pamatyti filmavimą iš kitos – pačių vaikų pusės. Anot A.Matelio, „galėdami žaisti vaikai taip praskaidrina ar įprasmina savo buvimą ten, o kamera tampa vienu iš bendravimo segmentų“.

A.Matelio filmas – lyg mėginimas pažvelgti į mirtį, atsiribojant nuo bet kokios jos – kaip tabu – traktavimo galimybės, ar bandymas išvengti visų klaidingų socializacijos sąlygotų įsitikinimų apie žmogiškosios egzistencijos pabaigą – mirimą ir mirtį. Artimieji visada tikisi, kad kiekvienas iš ligoninės sugrįš atgal, namo į Žemę. O jei ir negrįš, tai jokiu būdu nemirs – tik išskris virš smėlingų kopų…

A.Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ „Kinopolis“ dar rodys šiandien ir rytoj 18 val. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33).

by admin