Terorizmo glėby

Terorizmo glėby

Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Produktas“ premjeros įspūdis

Monospektaklis: aktorius I. Reklaitis M. Ravenhillo ‘Prodduktą’ vaidina vienas.

Vytauto Petriko nuotr.

 

Štai populiariausių prekių sąrašą Lietuvoje papildė naujas pavadinimas. Anksčiau buvęs šiltų ir pošilčių šalių egzotika, terorizmas išsikovojo deramą vietą ant mūsų sąmonės lentynų.

Leonas Kazlas

Legalizavo baimę

Čia reikėtų padėkoti ne tik rugsėjo 11-osios įvykiams, (kurie buvo tokie mega, kad kai kas dar iki šiol jais netiki, o sąmokslo teoretikai tvirtina, kad jokie teroristai neįstengtų įvykdyti tokio fejerverko patys, be JAV valdžios struktūrų įtakų ir geranoriškos pagalbos), Putino rinkimų kampanijai, kai prieš rinkimus sprogo keletas gyvenamųjų namų, tada Vladimiras labai stipriai pasigerino savo reitingus ir tapo Rusijos caru, taip pat Breivikui (beje, kažkurioje lietuviškoje TV laidoje buvo svarstoma, kada mes turėsime savo breivikų), – terorizmas palietė ir mus, tiesiogiai. Tai Gvantanamo kalėjimų klausimas Lietuvoje ir panelės (atpirkimo ožkelės) Kusaitės byla, dar kartą įrodanti, kad mes esame didelio teroristinio tinklo (pavadinimu Rusija) įkaitai.

Kaip baisu ir gražu! Kaip tai šviežia ir jaudina. Koks katarsis! Nesvarbu, kad gripas nusineša daugiau aukų nei terorizmas, pastarasis yra tobula manipuliavimo priemonė. Įbaugintą visuomenę lengviau kontroliuoti, valdyti, niekas neuždavinėja nepatogių klausimų, visi užsiėmę bijojimu, įtarinėjimu ir t.t. ir pan. etc. Terorizmas legalizuoja mūsų nepasitikėjimą, baimę ir neapykantą juodašikniams, – kitokiems nei mes. Terorizmas mus skaldo ir valdo. Taigi terorizmo, kaip manipuliavimo priemonės, efektyvumo ir dabartinio populiarumo paneigti neįmanoma. Kreatyvaus ir romantiško sumanytojo rankose teroro aktai tampa it meno kūriniai (čia ir skaičių magija – 01, 11, – ir pirotechnikos virtuoziškumas, juodligės balti milteliai, taikinių simbolika, tragedijos semantika etc.), todėl nenuostabu, kad menininkai (ypač literatūros, kino) šią aktualią temą labai pamėgo, juolab kad paklausa milžiniška. Liaudis nori būti sujaudinta, o terorizmas tam pats tas.

Filmas sutrauktų milijonus

Apie manipuliavimą žiūrovu (vadinasi, ir individu), pasitelkiant sumanias (ir nebūtinai) technikas, yra ir Marko Ravenhillo pjesė „Produktas“.

Garsaus britų dramaturgo pjesėje pagrindinis personažas filmų prodiuseris Džeimsas garsiai aktorei Olivijai, kurią nori įtikinti suvaidinti jo filme, pasakoja net Holivudui „perspaustą“ scenarijų. Jame jauna vieniša seksuali niekuo netikinti vakarietė Eimė įsimyli musulmoną Mahometą, kuris, žinoma, yra teroristas ir su savo draugeliais šachidais ir Osama (!) jos kietame lofto tipo bute (!) planuoja susprogdinti Europos Disneyworldą. Gražiosios herojės meilė akla, nors ji neteko savo mylimojo per teroristų ataką viename iš Brolių dvynių ir turėtų nekęsti visos juodašiknijos. Negana to, ji paprašo Osamos, kad leistų jai tapti šachide ir su savo mylimuoju kartu susprogdinti tą netikėlių Meką. Osama kilniaširdiškai leidžia, tačiau naktį prieš teroro aktą po lytinio akto su Mahometu ji susapnuoja košmarą (ji Europos Disneyworlde, ir ji prikimšta ir apvyniota visų žmonijai žinomų rūšių sprogmenimis, už rankos veda pasiklydusią, mamos ieškančią mergaitę, sprogsta ir ištaško save, mergaitę ir visą Disneyworldą velniop). Eimė išsigandusi pabunda, ji persigalvoja, įduoda teroristus. Mahometas prieš atvažiuojant fedams (FTB) apsipila benzinu ir pasidega. Eimė (vis dar mylinti) puola į jo degantį glėbį, abu liepsnoja, atsitrenkia į stiklą, jis, žinoma, dūžta, ir jie krenta iš ketvirto aukšto į, žinoma, baseiną, kuriame, nudegę vienas 80 proc., kitas 20 proc. kūno, dar spėja pasiglamonėti ir pasidulkinti. Fedai išžvejoja Mahometą, Eimė, motinos / kaimynės / tetos paprotinta susiranda kitą vyrą. Tačiau jos meilė dar gyva. Vieną dieną per TV ji išvysta kankinamus teroristus ir atpažįsta savo mylimąjį. Jam elektra krečia kiaušus ir visaip kitaip išradingai kankina. Tada Eimė pasiryžta išlaisvinti Mahometą. Ji intensyviai treniruojasi, auginasi raumenis, mokosi šaudyti AK ir Tibeto vienuolyne kapotis. Ji kaip koks Švarcas įsiveržia į kalėjimą, išlaužia grotas, bet Mahometas atsisako bėgti. Tada kalėjimo prižiūrėtojo paleista kulka – kvailė, rikošetais nuo sienos prie sienos sulėtintai artėjanti link filmo herojų porelės, įsigręžia Mahometui į galvą. Eimė nori nusižudyti, tačiau pasirenka maldos kilimėlį – ji tampa musulmone, ji meldžiasi Alachui, ji keršys.

Prodiuseris pasakoja išradingai ir išraiškingai, su kinematografinėmis, buitinio pobūdžio ir seksualinio (?) priekabiavimo remarkomis. Jis tikina, kad perskaitęs scenarijų net verkė, – toks jis jam pasirodė tobulas. Olivija išklausiusi išeina, tik neaišku, ar jai patiko.

Štai toks idiotiškas scenarijaus siužetas. Bet pastatytas su garsiais aktoriais ir specialiaisiais efektais toks veiksmo filmas sutrauktų kokius tris milijonus jūsų.

Aktorius lieka vienas

Lapkričio 16-ąją įvyko spektaklio „Produktas“ premjera Klaipėdoje. Tai monospektaklis, kuriame vaidina Klaipėdos dramos teatro žvaigždė Igoris Reklaitis. Spektaklį pastatė jaunas ambicingas režisierius Tomas Jašinskas. Scenografas – jau klaipėdiečiu laikomas Artūras Šimonis, muziką sukūrė Gintaras Kizevičius.

Ravenhillas kritikuoja tendenciją žūtbūt ir iš visko (šiuo atveju kraujo ir ašarų) sukurti produktą (ir, žinoma, jį pelningai parduoti). Tai yra, maištauja prieš saudaiktėjusį pasaulį, produktų pasaulį, materializmą, kuriame individų santykiai pagrįsti principu „mokėk – duosiu“. Pjesės konfliktas yra prodiuserio bandymas manipuliuoti aktore (publika – visuomene), įsiūlyti jai prekę (įtikinti vaidinti filme). Prasideda katės žaidimas su pele.

Lietuviškame produkte aktorės Olivijos atsisakoma, ja (pele) tampa publika, su kuria žaidžia Reklaitis. Tačiau žaidimo mažai. Neaišku, ko siekia klaipėdietiškasis (sakyčiau, skandinaviškas) Džeimsas. Neaiškus jo santykis su publika, neaiškus publikos santykis su juo, nes publika per toli, „nepažįstama“, nekyla konfliktas, aktorius lieka vienas. Jo valia neištrūksta iš scenos pelėkautų, nors išbandomas net „išėjimas į publiką“, tiesioginis bendravimas su žiūrovais. Kaip ir daugeliui mūsų gyvenime, Reklaičiui scenoje pritrūksta geros partnerės (baltas manekenas (biustas), niekaip logiškai nemotyvuotas griozdas, tai tik patvirtina). Partnerės scenoje vertinimai, reakcijos, diktuotų prodiuserio elgesį, poveikio strategijas, verstų keistis jį spektaklio ištisiniame veiksme, galų gale sukurtų gyvo bendravimo iliuziją, ir tai būtų didelis žaidimo palengvinimas. Paradoksalu, bet aktorius šiame monospektaklyje turi suvaidinti ir Oliviją. Tačiau, kadangi spektaklio kūrėjai nenusprendė, ko nori, arba – tikiuosi – dar nespėjo išryškinti, nes tai buvo tik pirmas pasirodymas, ir spektaklis dar neįgijęs reikiamų formų, – žiūrovai išgirsta tik gardų ironišką tekstą, subtilų (taip, subtilų juodą) humorą, tačiau publika nesijuokia. Ne todėl, kad yra buka. Todėl, kad tekstas kontrastuoja su vaidyba. Ir tai ne kontrapunktas. Tai klaida. Atsirandančios dramatizmo, rimtumo gaidelės, vaizdo projekcijos, lyg turėjusios įrodyti, koks terorizmas yra blogis, irgi nesuveikia. Tekstas neleidžia dramatizuoti ir moralizuoti. Tai satyra. Čia ašaros „gaminamos“ per juoką.

by admin