Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika

Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika

Klaudijus Kirvukas

Prozininkė, dramaturgė, eseistė Tilė Vakarė (tikroji pavardė Liuda Jonušienė) balandžio mėnesį tinklapyje www.bernardinai.lt paskelbė tekstuką pavadinimu „Grafomanijos malonumai“. Berods praėjusį mėnesį „Šiaurės Atėnuose“ Castoras ir Polluxas publikavo autointerviu „Kritika turi būti kritiška“. Mikrorevuliucijoje dalyvavo Pelkių Vanda… Šliaužiojant knygų mugėje teko nugirsti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „vėlių suolelis“ (pagyvenusios daktarės ir profesorės) staiga susirūpino padaręs amžiaus atradimą (!): literatūros kritika apsitarnauja pačią save, lindi eilinių skaitytojų neskaitomuose, bet recenzuojamuose (t.y. „prestižiniuose“) leidiniuose; apsikarstė terminologija, metodologija ir aspektais; nedalyvauja gyvajame literatūros procese. Na, atsibudo akademikės žiemą, bet, matyt, dar neatsikėlė, kadangi praėjus pusei metų po „atradimo“ jokių ypatingesnių poslinkių literatūriniame pasaulyje nematyti. Knygų upė teka, į ją liejasi fekalijos, o gamtosaugininkai tyli.

Nesu literatūrologas, bet su literatūra susijęs gana glaudžiai: nemažai skaitau, o ir rašančiųjų vieną kitą dešimtį pažįstu, todėl retkarčiais pasiseka nugirsti įdomių dalykų. Gandų skleisti nesiruošiu, vis dėlto mintimis apie literatūrą pasidalinti norėčiau. Juolab kad literatūra yra vieša. Kaip viešasis tualetas, miesto parkas ar bažnyčia. Žinant, kaip jautriai reaguoja kai kurie rašytojai į panašaus pobūdžio palyginimus, raginu giliai įkvėpti ir dešimt kartų mintyse sau pakartoti: „Tai tik palyginimas… Tai tik palyginimas…“

Kiekvienas, įėjęs į literatūrą tampa viešas. Tampa mūsų visų nuosavybe. Taigi turėtų būti pasirengęs kritikai, ją mylėti, jos laukti ir vertinti ją. Deja, tik Santaros – Šviesos konferencijose (ir tai vykstančiose už Atlanto) oponentai draugiškai gali sėdėti prie vieno stalelio, gurkšnoti kavą ar vyną ir dalintis savomis tiesomis. Lietuvoje paprasčiau. Trenki į dūdą tam, kuris nepalankiai atsiliepė. Padovanoji saldainių dėželę ar butelį viskio tam, kuris pagyrė. Galima ir dar paprasčiau. Išvis nebendrauti arba atsakyti tuo pačiu: kritika į kritiką. Iltimi už dantį. Kai „Šiaurės Atėnai“ pradėjo spausdinti Castoro ir Polluxo knygų komentarus staiga visi sujudo: kažin kas tas ar tie? Ką reikėtų „pamokyti“ ar kam paspausti ranką? Man, prisipažinsiu, visiškai nesvarbu, kas visa tai rašo. Atleidžiu netgi smulkųjį chuliganizmą ir chamizmą, kurio pasitaiko tekstuose, nes tie šeštadieniais pasirodantys rašinėliai yra laukiama atsvara bendrajai literatūros kritikos anemijai. Sėkmingas utriruotos kritikos pavyzdys.

Neseniai pasirodžiusios R. Legutko knygos „Tolerancija. Mintys apie griežtą valstybę, prigimtinę teisę, meilę ir sąžinę“ (Kronta, 2006) pirmasis sakinys toks: „Tolerancijos sąvokoje visuomet slypėjo kažkas mįslingo. Suponuodama, kad dera taikstytis su pažiūromis, kurių nemėgstame ir kurias laikome žalingomis, ji ėmė prieštarauti dviem visuotinai ir seniausiai pripažintiems principams: intelektualiniam, reikalaujančiam siekti to, kas tikra, gera ir teisinga, ir politiniam, reikalaujančiam artėti prie bendrų nuostatų ir neutralizuoti reiškinius, galinčius kelti pavojų visuomenės santaikai“ (P.7). R. Legutko knyga, žinoma, gali pasiūlyti įdomių minčių pamąstymams, supažindinti su visuomenės raida ir paskatinti susipažinti su savimi, deja, nepadės atsakyti į klausimą, ką literatūrinėje kūryboje reiškia žodžiai „šūdas“, „kruštis“, „kekšė“ ir pan. Ar jie verti būti publikuojami? Ką apskritai iliustruoja žodžio egzistavimas? Kokią informaciją apie žmogaus prigimtį, jo gyvenimo būdą, visuomenės raidą jis suteikia? Žodžio reikšmė nėra baigtinė ir vienintelė – tai patvirtina homonimai, metaforos, Ezopo kalba… Leiskite nusišypsoti straipsnio „Kaip kalbame, taip ir gyvename“ autorei. Toli gražu ne. Be to, yra kur kas opesnių dalykų, apie kuriuos vertėtų kalbėti. Žodis buvo tik pradžioje, visa kita – tvanas, nukryžiavimas, genocidas, informacinė visuomenė ir t.t. – atsirado po jo.

Sofistika tampa patogiu dalyku, kai nori atsargiai ir subtiliai apie ką nors užsiminti, nurodyti ir „išlikti švarus“. Gal todėl ir ši gan netrumpa įžanga, vedanti prie kur kas tiesmukesnio pakalbio. Prie pokalbio su Pelkių Vanda. Kažkodėl neabejoju, kad siekiant dialogo ir pasirodė straipsnelis „Raštingieji beraščiai“. Tačiau (nors ir užkibau ant kabliuko) bergždžias reikalas to tikėtis pajūrio krašte. Netgi Didžiojoje Lietuvoje padorus literatūrinis polilogas nevyksta, o ką jau bekalbėti apie Klaipėdą! Ji – unikali! Unikali tuo, kad yra pasyvi. Kad adoruoja menkaverčius reiškinius, renginius, statinius. Kad noriai „padeda“ išvažiuoti ir nenoriai įsileidžia (galėtumėte pakomentuoti, kiek galimybių nutūpti Klaipėdoje turi studijas baigę režisieriai, dailininkai, dainininkai, žurnalistai?). Kad verda savose sultyse… Klaipėda – toks miestas, kuriame reikia vaikščioti ant piršų galų, jog nepažadintum kokios nors sąjungos pirmininko, kultūrinės įstaigos vadovės ar garbaus rašytojo, paskutinį kartą literatūrinėje diskusijoje, konferencijoje ar kokiame nors viešame dispute dalyvavusio prieš 40 ar 50 metų. Pelkių Vanda yra naivi, jei tikisi, kad jos rašinėlis iššauks „literatūrinio rezonanso“ dvasią ir specialistus paskatins įdėmiau apžiūrinėti ir vertinti literatūros procesus ir „išsišokimus“.

Štai apie ką galime drąsiai kalbėti ir kėsintis pasakyti tiesą, bet nesitikėti būti suprasti ir toleruojami. Apie kritiką. Pasyvią, angažuotą, bailią – juk įdėmesnis žvilgsnis nesunkiai užfiksuos kelias litertūrines grupuotes, saistomas vienokių ar kitokių interesų. Toms grupuotėms – duetams ar kvintetams – priklausantys asmenys ir rašo vienas apie kitą. R. Černiauskas rašo apie J.Šikšnelį, pastarasis atsako tuo pačiu. R. Kmita vertina M. Valiuką, bet šis tuo pačiu neatsako, nes nerašo recenzijų (šiuo aspektu Kmitai nepasisekė). D. Sobeckis liaupsina Clandestinus, Clandestinusas verčia Sobeckį į rusų kalbą (ir kažkodėl tai daro prastai). M. Šidlauskas – rimtas, santūrus ir intelektualus kritikas – deja, niekada nebuvo perdėm produktyvus, o pastaruoju metu ir išvis pasitraukė į pogrindį. O gaila. Kaip ir gaila, kad jis neatsisako pagražbyliauti abejotinos vertės knygelių pristatymuose. Atsirado S. Kondratienė, drįstanti pažvelgti literatūrinei teisybei į akį, bet dingo N. Gaidauskienė, S. Simanaitienė. Kartais uodegėle per vandenį pliaukšteli J. Raudys arba kokią nors nesąmonę parašo literatūrologas, kurio pavardę paprastai priimta viešai nutylėti. Turime kritiką (plačiąja prasme) vienodai dėmesingą ir R. Rastauskui, ir J. Tarasevičiui. Arba vienodai nedėmesingą. Nereflektuojančią naujausių (apskritai) poezijos, prozos, teorijos knygų, neaktualizuojančią literatūrinio proceso problematikos. Jeigu jums tai atrodo normalu, tai aš, atleiskite, manau, kad tai yra anomalija.

Nesu nusiteikęs prieš rašančius žmones ir pritariu Tilei Vakarei, teigiančiai, kad „potraukis, net ir perdėtas, rašyti, kurti vis tiek yra šimtą kartų geriau, negu nieko nedaryti“. Ir tegu rašo memuarus motinos, ir eiliuoja senelės. Kol jos neturi pretenzijų „pakelti“ literatūros lygį, pamokyti, kaip reikia rašyti ir apie ką reikia rašyti, pavojaus nėra. Tačiau kai pradeda terorizuoti knygynų darbuotojus reikalaudamos knygą – dažnai išleistą net su gramatinėmis klaidomis (apie logines ir kalbėti neverta), aktualią tik vienai šeimai ar miesteliui, pastatyti šalia Šekspyro, kada knygeles su autografais išdrįsta dovanoti laikraščių redaktoriams ir literatūrologams, derėtų sunerimti. Vis dėlto reikėtų pareikšti blaivią, kompetentingą nuomonę, o ne (nenorint įžeisti) skatinti pretenzingą savęs pervertinimą. Svarbu, gerbiamieji, nepamiršti, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip „kontekstas“. Ir kritika turėtų būti pajėgi atsirinkti, kas, kiek ir kokiame kontekste yra vertingas. Štai Jums menkutis pavyzdėlis. Garbi filosofė J. Baranova rašo palankias recenzijas S. Parulskiui ir lengvai įrodo A. Urbonaitės romano vertingumą. Betgi, mielieji! Urbonaitė ir Parulskis! Pirmoji rašo papais, antrasis rašo, nes yra rašytojas!

Atrankos – kaip paprastas, bet (pasigirsiu) žingeidus skaitytojas – pasigendu. Kaip ir daug ko pasigendu šiame mieste. Pasigendu literatūros vakarų, knygų (ir ne tik vietinės reikšmės) pristatymų. Beliko tik „Baltų lankų“ knygynas, toje šlykščioje „Akropolio“ erdvėje dar suteikiantis galimybę pamatyti rašančiojo veidą, išgirsti vienokią ar kitokią nuomonę apie kūrinį. Iš idėjos dirbti nebemadinga… Visai įmanoma, kad kritika nereaguoja į literatūros aktualijas ir dėl šios priežasties: recenziją parašyti – tai ne tris pirštus apsisioti. Reikia ir laiko, ir pastangų, ir tam tikros intelektualinės įtampos, o paskui dar reikia ir gyventi su tais, kuriuos vertinai. Tuoj apsiverksiu J…

by admin