Th.Manno festivalis: suvienyti minčių, sklandančių ore

Th.Manno festivalis: suvienyti minčių, sklandančių ore

XVII tarptautinio Thomo Manno festivalio, liepos 13–20 dienomis vykusio Nidoje, tema „Tėvynės ieškojimas“ neapleido ir sugrįžus į Klaipėdą.

Valerija Lebedeva

Baigė trejų metų ciklą

„Dešimt metų gyvenau Maskvoje, vėliau dirbau Europoje. Tad tvirtai galiu pasakyti, kad namuose vis dėlto geriausia. Ypač, kaip sako mano mama, kai sugebi draugauti su skirtingais ponais – šalimis kaimynėmis“, – dėstė taksi vairuotojas, veždamas mane namo.

Festivalyje, žinoma, analizuoti keblesni temos aspektai, kurių negali apibendrinti vienareikšmiškai: mat pati tėvynės sąvoka seniai tokia nebėra, o vietos po saule paieškos kelių ir būdų įvairove tinka plačiai menų festivalio programai.

Aštuoni klasikinės muzikos koncertai, septyni žodžio programos susitikimai ir diskusijos, trys parodos bei meno projektai ir penki filmai – festivalio programa buvo gausi, itin koncentruota teminiu požiūriu bei nestokojo simbolinių akcentų.

Be kita ko, šiemetinis renginys baigė trejų metų ciklą, skirtą Nobelio premijos laureatui rašytojui Czesławui Miłoszui. Festivalio tema „Tėvynės ieškojimas“ – vienos iš jo knygų pavadinimas. Strateginius sprendimus dėl temų bei svečių priimantis renginio kuratoriumas praėjusį savaitgalį jau rinkosi į posėdį būsimajam naujam ciklui aptarti: svarstoma jį susieti su Pirmojo pasaulinio karo atgarsiais visuomenės gyvenime bei kultūroje.

Prezidento komplimentai

Festivalio atidarymo dieną kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite Nidoje lankęsis ir renginį atidaręs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas savo kalboje prieš pradžios koncertą akcentavo lietuvių ir vokiečių tautas vienijančią praeities patirtį ir bendrą jų politinę tėvynę Europą. „Beje, labai simboliška, kad mano viešnagės Baltijos šalyse paskutinė stotelė Lietuvoje yra Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia – aš daugelį metų dirbau pastoriumi Šiaurės Vokietijoje“, – priminė svečias, demonstravęs puikius retorikos įgūdžius.

Viešnagės Nidoje metu ir rašytojo memorialinį muziejų aplankęs J.Gauckas pasidžiaugė Lietuvos inteligentijos darbu išsaugant vokiečių rašytojo vasarnamį kurorte per sovietų okupacijos laikotarpį bei paverčiant jį tautas ir valstybes jungiančiu kultūros centru.

Pradžios koncerte, be kita ko, įvyko ir festivalio užsakyto kūrinio, Vidmanto Bartulio vokalinės kompozicijos „Mano (Manno) kopos“, kurią atliko kamerinis choras „Aidija“, premjera, suteikusi klasikos koncertui itin gražų ir meistriškai skambėjusį lietuvišką akcentą bei sulaukusi Vokietijos prezidento komplimentų.

Th.Manno memorialiniam muziejui J.Gauckas įteikė išskirtinę dovaną – antikvarinį Th.Manno tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“, ties kuria rašytojas dirbo atostogaudamas Nidoje, tritomį, 1943–1948 m. vokiečių leidyklos „Bermann-Fischer“ išleistą Švedijoje. Tai – geras indėlis į muziejaus, kuris negali pasigirti gausia istorine ekspozicija, fondą.

Išmokę muzikos kalbą

Gausiausia, tvirčiausiai suręsta bei svečių itin mėgstama festivalio muzikos programa ir šiemet kvietė į muzikologės Vytautės Markeliūnienės kruopščiai parinktus koncertus, per aktualios renginio temos prizmę atskleidusius klasikinės muzikos panoramą, nepamirštant jos kūrėjų likimų ir suteikiant galimybę pasireikšti muzikų interesams.

Sugretinant skirtingas asmenines biografijas bei tuo pačiu laikotarpiu gimusį, bet autorinio savitumo nuspalvintą skambesį, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo atliekama čekų Bedřicho Smetanos bei Antonino Dvořáko kamerinė muzika, lietuvių Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio ir Teodoro Brazio, austrų Arnoldo Schönbergo, Ericho Wolfgango Korngoldo kūryba, muzikinių jubiliejų programa, aprėpusi Richardo Wagnerio, Antono von Weberno ir Abelio Ehrlicho opusus. Beje, pastarojo kompozitoriaus styginių kvintetas „Mano kelionė į Tilžę“ mūsų regione buvo atliktas pirmą kartą. Festivalį iškilmingai vainikavo Johanno Sebastiano Bacho kantata.

Universali muzikos kalba sudėtingais istorijos laikotarpiais gyvenusiems talentams atvėrė galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą ir gyvenant išeivijoje. Šių dienų europiečių laisvasis judėjimas jiems suteikia dar daugiau progų realizuoti save, o individualus kultūrinis bagažas – papildomų pranašumų muzikos rinkoje. Tai patyrė festivalyje rečitaliu debiutavęs pianistas Gabrielius Alekna, daugelio prestižinių tarptautinių konkursų laureatas, pirmasis iš tautiečių, į garsiąją Juilliardo mokyklą Niujorke priimtas skiriant visą stipendiją, bei pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Disertaciją skyręs plačiosios muzikų bendruomenės bei klausytojų neatrasto avangardisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) kūrybai, G.Alekna, gyvenantis tarp Lietuvos ir JAV, atlieka šio kompozitoriaus opusus įvairiose pasaulio salėse.

„Šių metų mano koncertų programa vaizdžiai iliustruoja, ką aš mėginu daryti. Pradėjęs Gabrielio Fauré Noktiurnu Nr. 6, vėliau atlieku V.Bacevičiaus ir jo sesers Gražynos Bacewicz kūrinius bei užbaigiu programą Vincenco Bellini’o-Ferenco Lizsto parafraze „Prisiminimai apie Normą“. Manau, kad gera šiuolaikinė muzika, užuot spraudžiama į vien jai skirtus festivalius ir plokšteles, turi būti atliekama greta geriausio standartinio klasikinio repertuaro ir šitaip rasti kelią į klausytojų širdis“, – komentavo pianistas.

Didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė ilgamečio festivalio bičiulio tenoro Mindaugo Zimkaus dainų vakaras, kurio metu skambėjo gyvenimo, meilės ir kūrybos aistros kupinos Roberto Schumanno ir Franzo Schuberto dainos.

Nepamainomoje festivalio koncertų scenoje – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – taip pat pasirodė pianistas Daumantas Kirilauskas, Kauno kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados“ ir austrų altininkas Wolfgangas Klosas, solistai dainininkai Giedrė Zeicaitė, Nerijus Masevičius, vargonininkės Karolina Juodelytė ir Živilė Stonytė, kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, bei kiti muzikai.

Akademinės žvaigždės vizitas

Festivalio žodžio programa, kviečianti į susitikimus su intelektualais Th.Manno vasarnamio terasoje, šiemet įsibėgėjo kiek sunkiai, tačiau diskutuotiną startą atpirko išskirtinis renginys: į festivalį atvyko ir su gausia publika susitiko viena iš autoritetingiausių pasaulio atminties kultūros tyrinėtojų, Konstancos universiteto (Vokietija) profesorė dr. Aleida Assmann, iki šiol Lietuvoje viešėjusi tik kartą.

Kultūros atmintis į literatūrologės, egiptologės, anglistės A.Assmann mokslinį akiratį pateko prieš du dešimtmečius, ir šiuo metu profesorė, daug dėmesio skyrusi atminimo istorijos Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo tyrimams, pelnytai vadinama atminimo eksperte.

Pranešimą „Tėvynė: apie senos sąvokos atnaujinimą ir pavertimą sava“ skaičiusi mokslininkė akcentavo sąvokos keitimąsi, kai aktualesnis tampa žmogiškas poreikis užmegzti prasmingą santykį su vieta, kurioje esi, bei jos praeitimi, priminė vis didėjantį šių dienų valstybių atotrūkį nuo senosios tėvynės, kaip vienos tautos gyvenamos teritorijos, sąvokos, miestų praeities aktualizavimą. „Emocingas atsigręžimas į praeitį laikytas „kompensacija“ už viską, ko pareikalavo greitėjanti pažanga, kai sykiu su ja nebelieka pasaulio, kuriame gyvename, artumo“, – pranešime dėstė A.Assmann.

Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės istorikės dr. Ruth Leiserowitz moderuoto susitikimo publika viešnios teiravosi apie masinės lietuvių emigracijos įtaką tautinės savivokos raidai, apie galimybę apibendrinti totalitarinių režimų praeitį plėtojant vieningą europietišką identitetą; kalbėtasi ir apie politinį bei pilietinį aktyvumą.

„Gyvename lengvai bendraudami vieni su kitais per nuotolį, tačiau tuo pat metu labiau vertiname vietoje užaugintas daržoves bei čia pat pagamintus, o ne atkeliavusius iš toli maisto produktus. Tai vykusiai atspindi dabartinį santykį tarp lokalaus ir globalaus, aktualų ir politikoje: žmonės ne tiek ja nusivylę, kiek susitelkę į tai, kas vyksta visai šalia jų“, – svarstė A.Assmann, į renginį atvykusi Goethe’s instituto Vilniuje bei Th.Manno bičiulių klubo kvietimu.

Meno pipiriukai

Th.Manno festivalis, puoselėjantis klasikinę tradiciją, pastaraisiais metais vis labiau atsiveria šiuolaikiniam menui. Tai, be kita ko, susiję ir su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos atsiradimu bei aktyviu įsitraukimu į renginio programą. Antruosius metus čia vyko ir „Kino naktys“, šiemet rodžiusios kartu su Goethe’s bei Lenkijos institutais Vilniuje parengtą programą, puikiai atskleidusią festivalio temą.

Festivalio dienomis Nidos meno kolonijoje atidaryta nedidelės apimties, bet turinio požiūriu koncentruota kuratorės Eglės Mikalajūnės paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“, parengta iš videofilmų, konceptualių objektų bei fotografijų.

Bene didžiausio publikos susidomėjimo sulaukė prancūzų kolektyvo „Société Realisté“ fantastinis žemėlapis „Kultūros valstybės: Didesnė Europa“, sudarytas iš „svajonių valstybių“: Lietuva aprėpia karaliaus Mindaugo laikų teritoriją, Austrija – XIX a. imperijos žemes ir t. t. Kadangi apetitai dažnai persidengia, „didesnėje Europoje“ yra trys Vilniūs, dvi Prahos ir kitų dublikatų… Stiprų įspūdį palieka Marko Lewiso videominiatiūra: begarsis įrašas, kuriame užfiksuotas Algonquin parkas, žavintis gamtos didybe.

Parodos kuratorė tėvynės ieškojimą gretino su Kuršių nerijos gamtos tema bei kūrėjų pasirinktais atspirties taškais. „Tėvynė yra ten, kur žmogus jaučiasi suprastas ir nesvetimas, – samprotavo E.Mikalajūnė. – Asmeniškai aš kaip savą identifikuoju lietuvišką kontekstą, galbūt todėl, kad tenka bendrauti su daug užsieniečių. Kita vertus, savu vadinčiau ir šiuolaikinio meno pasaulį: gali važiuoti į parodas įvairiose šalyse ir sutikti pažįstamus menininkus gyvai arba jų kūrinių pavidalu.“

Goethe’s institutas Vilniuje tęsia stipendijų menininkų rezidentūrai Nidos meno kolonijoje tradiciją ir šiemet ją skyrė vokiečių skulptoriui Wilhelmui Klotzekui. Šis Th.Manno memorialiname muziejuje pristatė objektų parodą kalambūrišku pavadinimu „Nie da“ (vok. „niekuomet ten“), įterpdamas tarp muziejaus eksponatų oda aptrauktas plokštes su ironiškais užrašais, gluminančiais turistus, ir Th.Manno stalinės lempos kopijos, eksponuojamos muziejuje, kopiją, bei surengė Nidoje pagautų tekstų („tekstas negaminamas, neruošiamas, tas tekstas yra, jį tik reikia pagauti“) skaitymus. „Tekstai, elgdamiesi kaip plaštakės, tamsoje ieško šviesos“, – rašo jis savo esė, kurį spėjo padauginti dvikalbės knygelės pavidalu ir ketina įtraukti į būsimą tekstų rinkinį.

Humoras, anot W.Klotzeko, yra daugiau nei linksmumas – tai būdas išreikšti net ir rimčiausią turinį. Jo gaivus, jaunatviškas ir kiek ironiškas požiūris labai papildė festivalį: solidų, intelektualų ir atvirą mintims, kurios sklando ore.

by admin