Tiltai, jungiantys ne tik šalis
Klaipėdos koncertų salėje (KKS) liepos 16-ąją vyko koncertas „Muzikinis tiltas Bostonas – Klaipėda“ – ketvirtasis iš septynių vasaros koncertų ciklo „Nuo Joninių iki Žolinės“, numatyto KKS parko estradoje.
Laima Sugintienė
Jame su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) griežė skirtingų kontinentų, mokyklų, patirčių bei skirtingo amžiaus solistai smuikininkai: Maskvos konservatorijos legendinio Davido Oistracho klasę baigę, laureatų vardus tarptautiniuose konkursuose pelnę sutuoktiniai iš Bostono (JAV) Dana Pomerancaitė-Mazurkevich ir Yuri Mazurkevich, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipėdos universiteto docentas, uostamiesčio S.Šimkaus konservatorijos pedagogas, Raimundo Katiliaus ir Marko Lubotsky’o auklėtinis Martynas Švėgžda von Bekkeris bei trys jaunosios smuikininkės – Lea Danie Pinson iš Izraelio Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos, Monika Buinevičiūtė, klaipėdietė, E.Balsio menų gimnazijos absolventė, dabar studijuojanti Vienos universitete, ir Skaistė Dikšaitytė iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos.
Scenoje – mokytojai ir mokiniai
Visus juos – tokius skirtingus – suvedė vieno žmogaus iniciatyva, iš kurios radosi puikus dalykas, pasibaigęs koncertu. Tas žmogus klaipėdiečiams jau gerai pažįstamas, čia vis dažniau sutinkamas jau ne tik kaip atlikėjas, o pastaruoju metu – ir kaip pedagogas. Jis žinomas ir kaip organizatorius – prieš keletą metų būtent uostamiestį pasirinkęs vienam iš savo rengiamų festivalių „Alternatyva“. Simboliškas pavadinimas, tinkantis ir kupino pačių netikėčiausių idėjų menininko pažiūroms nusakyti. Tas žmogus – M.Švėgžda von Bekkeris.
O naujosios idėjos ištakos ne tokios ir tolimos: prieš porą metų, gavęs Fulbrighto stipendiją, metus iki 2010 m. birželio muzikas gyveno JAV ir dirbo abiejų smuiko profesorių asistentu Bostono universitete. Ši patirtis paskatino mintį imtis organizuoti tarptautinę smuiko virtuozų meistriškumo klasę. O Klaipėdoje jis jau antrąkart rado savo idėjų palaikymą, puikią komandą, kuri padėjo realizuoti iš pirmo žvilgsnio tokį nerealų sumanymą.
Taigi koncerte soliavo kursų guru ir virtuozų meistriškumo klasės – konkurso laureatės (aukščiau išvardytos pagal laimėtas vietas).
Tarp šių tokių skirtingų solistų (man visada labai gražu ir prasminga, kai scenoje drauge muzikuoja mokytojas ir mokinys) yra ir dar viena sąsaja: D.Pomerancaitė-Mazurkevich yra žymiausios XX a. Lietuvos smuikininkės Elenos Strazdaitės-Bekerienės mokinė, o Martynas – jos vaikaitis. E.Strazdaitės-Bekerienės gimimo 100-mečiui paminėti kitą dieną sostinėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, vyko koncertas „Vilniaus smuiko legendos“ (skambėjo ir dalis klaipėdiečiams girdėtos programos).
Tačiau šįsyk – ne tiek apie patį koncertą. (Jei ne išvakarėse klausyta repeticija, apie koncerto kokybę leisčiau sau ir vieną kitą komentarą. Antra vertus, po Dariaus Stabinsko parengtos barokinės programos kitokio baroko – mažiau stilingo ir preciziško – nebeįsivaizduoju. Panašiai kaip ir Muzikinio teatro „Didonės ir Enėjaus“ – po jo madrigalinių operų.) Šįkart – apie idėjas ir palaikymą, apie tiltus. Ir ne tik tarp šalių ir universitetų, bet ir tarp žmonių – mokytojų ir mokinių, močiučių ir anūkų. Tiltus tarp idėjų ir jų įkūnijimo. Visa tai kažkaip jautriai gražu ir prasminga. Nuoširdu.
Paįvairino šiuolaikinis opusas
Klausėmės koncertų vienam, dviem ir trims smuikams su orkestru. Trys koncertai – J.S.Bacho Koncertas smuikui ir orkestrui a-moll, BWV 1041i, J.-M.Leclairo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1 d-moll, op. 7 ir A.Vivaldi Koncertas 3 smuikams ir orkestrui F-dur, RV 551 – tai tiesiog enciklopediniai, iki skausmo pažįstami (mažiau žinomas J.Leclairo – prancūzų smuiko mokyklos pradininko, įtvirtinusio naujas smuiko griežimo technikas – dvigubus trelius, kairės rankos tremolo, grojimą aukštose pozicijose ir kt. – opusas) skirtingų šalių amžininkų (Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos) barokinės smuiko literatūros pavyzdžiai.
Koncerto pradžioje laureatės pagriežė po dalį J.S.Bacho koncerto: pirmoji į sceną užtikrintai žengė pirmosios vietos laimėtoja L.D.Pinson, kiek romantine maniera atlikusi Allegro dalį. Brandžiu muzikos suvokimu išsiskyrė antrąją dalį Andante grojusi jauniausia solistė S.Dikšaitytė. Profesionaliai su orkestru „bendradarbiavo“ M.Buinevičiūtė, griežusi finalą Allegro assai, kuriame žavingai „narstė“ gausiai ornamentuotą partiją.
Didžiausia našta teko idėjos autoriui M.Švėgždai von Bekkeriui, griežusiam ir solo (J.-M.Leclairo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1 d-moll, op. 7), ir duetu su Y.Mazurkevich (A.Malcolmo Koncertas 2 smuikams ir orkestrui, op. 77), ir trigubame koncerte.
Išskirčiau stipraus emocinio krūvio A.Malcolmo kūrinį. Tai praėjusio amžiaus britų kompozitorius, žymus simfonistas, daugybės muzikos kino filmams (už vieną jų – „Tiltas per Kvai upę“ jis apdovanotas „Oskaru“), daugelio koncertų patiems įvairiausiems instrumentams (tarp jų – gitarai, lūpinei armonikėlei), dažnai parašytų specialiai konkrečiam atlikėjui, autorius. Ne išimtis ir jo Koncertas 2 smuikams ir orkestrui, op. 77, 1962 m. parašytas smuiko legendos Yehudi Menuhino užsakymu sau ir savo mokiniui Alberto Lysy. Tais pačiais metais kūrinys pirmą kartą ir atliktas, diriguojant pačiam autoriui. Šalia simfoninių opusų tai ne tik vienas populiariausių brito kūrinių. Ir ne tik jo kūrybos atžvilgiu, bet ir šiuolaikinėje smuiko literatūroje apskritai. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad būdamas gana konservatyvus, ne kartą išsakęs H.Berliozo ir J.Sibeliaus inspiracijas, jis liko ištikimas tonaliai muzikai, palikdamas modernias technikas nuošalyje.
Šiame kūrinyje nemažas svoris – tai toli gražu ne akompanimento funkcija – teko orkestrui, kuris jį solidžiai atlaikė.
Iniciatyva – vadovo rankose
Bene labiausiai trikdė orkestro ir solistų balansas: akivaizdi skirtinga solistų patirtis ir instrumentų kokybė diktuotų jautresnį santykį su kiekvienu solistu. (Štai D.Pomerancaitė-Mazurkevich griežia XVIII a. vidurio smuiku – to paties laikmečio, kaip ir atliekama muzika. Instrumentas pagamintas vieno iš dešimties žymios italų smuiko meistrų šeimos atstovo Nicolo Gagliano. Jis garsėjo sugebėjimu ne tik gaminti puikius instrumentus, bet ir meistriškai juos imituoti – ne veltui jo dirbiniai dažnai buvo priskiriami pačiam Stradivarijui.) Antra vertus, kai kuriuose epizoduose (pvz., tuttiniuose) galėjo „atsitraukti“ ir solistai. Galbūt repetuojant buvo orientuojamasi į lauko sąlygas ir tikimasi įgarsinimo?
Nusitrynusi riba tarp tempų (o juk kontrastas – vienas ryškesnių koncerto žanro bruožų), o ir jie atrodė keistoki (klausydamasi J-M.Leclairo suabejojau, ar tai Menuetas, kaip ir ne visai tokį esame įpratę girdėti Vivace – Presto A.Malcolmo kūrinyje ir kt.).
Barokiniuose koncertuose reikšmingą basso continuo partiją stilingai atliko Vitalijus Neugasimovas.
Viso koncerto metu iniciatyvą patikimai savo rankose laikė orkestro vadovas M.Bačkus, ne tik jautriai mezgęs dialogus su solistais, bet ir energetiškai „tempęs“ atostogų nuojautai pasidavusį orkestrą bei „kurstęs“ tokius skirtingus, tačiau ir panašius – kiek anemiškus – solistus.
Palinkėjimai
Sveikindama visus, tiesusius tiltus, linkiu prasmingos tiltų tąsos su baigiamuoju koncertu – pafantazuokim – galbūt puikioje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje – ten, kur ir vyko meistriškumo pamokos.
Įsivaizduoju, kad KKS vasaros koncertų ciklas su medžių ošimu ir paukščių trelėmis orientuotas, rinkos terminais kalbant, į kitą klausytojų segmentą. Dabar, dar ir pabijojus galimų gamtos trikdžių, todėl koncertą perkėlus į salę, joje diskomfortą jautėme visi: ir tie, kurie galbūt nulipę nuo dviračio ir skleisdami įvairiausius „aromatus“ ar su ikimokyklinio amžiaus vaikais ketino kur nuošalyje už medžio pasimėgauti klasikine muzika vos ne kaip fonu, ir tie, kuriems entuziastingi pastarųjų plojimai tarp kūrinio dalių bei vaikų krykštavimas trukdė susikaupti, atsidėti atidžiam muzikos klausymui.
