„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos „Švyturio menų doke“ svečiavęsis 12-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ maloniai nustebino negausia, bet kaip reta įdomia Lietuvos filmų programa.

Aivaras Dočkus

Jokio alkio jausmo

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ visuomet nubrėžia linijas nepriklausomų filmų aikštėse. Kuo alsuoja pradedantieji scenaristai, režisieriai, operatoriai ir aktoriai, tuo pasaulinis kinas kvėpuoja po trejų – penkerių metų.

Mes puikiausiai matome, kas užims pirmąsias vietas filmų „gaminimo“ procese ir diktuos sąlygas viename ar kitame žanre. Štai prieš porą metų „Tinkluose“ ispanai pristatė solidžią porciją „atmosferinių“ siaubo filmų. Ir dabar būtent ispanai yra šio žanro lyderiai, daugelis jų jau sėkmingai persikraustė į Holivudą. Švedai „Tinkluose“ nustebino originalaus siužeto trileriais, atskiestais aštriomis ironijos drožlėmis. Dabar visas pasaulis kraustosi iš proto dėl „Merginos su drakono tatuiruote“.

Tad šiemet keliaudamas į Lietuvos filmų programą, kiek įmanoma stengiausi mintyse sumažinti lūkesčių skalę. Kad po peržiūros liktų pozityvių minčių dėl lietuviško kino ateities. Ne itin smagiai nuteikė kuklokas juostų skaičius – vos keturi filmai. Ir nuoširdus festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo apgailestavimas, kad lietuviškų darbų turėjo būti daugiau. Kažkas nesiryžo publikai patiekti savo „pirmojo blyno“, o kažkas nusprendė, jog filmas dar netobulas ir jį reikia „nušlifuoti“ iki nepriekaištingo blizgesio.

Tačiau po peržiūros neliko jokio alkio jausmo. Tik maloni nuostaba. Visas lietuviškasis ketvertas „susižiūrėjo“ lyg vienas geras keturių visiškai skirtingų dalių filmas. Geriausias įvertinimas – emocinga žiūrovų reakcija. Kadangi „Tinkluose“ svečiuojuosi beveik nuo pat festivalio pradžios, atskiriu tikrus susižavėjimo plojimus nuo mandagių pliaukštelėjimų, kurie dažniausiai reiškia „ne visai supratom“ arba „ačiū už mėginimą kurti“. Šį kartą emocijos buvo nesuvaidintos.

Kerinti „Ana geraširdė“

Miko Žukausko trumpo metražo psichologinė drama atima vos 21 minutę brangaus gyvenimo laiko, o papasakoja istoriją, kuriai perteikti kai kuriems žinomiems mūsų kraštų režisieriams prireiktų pusantros valandos. Sesuo prižiūri neįgalų brolį. Pati neturi laiko asmeniniams reikalams. Bet darbe pasirodo linksmas jaunuolis, kuris atvirai rodo jai dėmesį. Štai čia ir prasideda vidinis konfliktas, kuris yra pagrindinis filmuko variklis. Veiksmas dinamiškas, aktoriai „neperspaudžia“, dialogai trumpi ir taiklūs. Įkvepianti režisieriaus darbo su aktoriais pamoka. Per 21 minutę turime visaverčius personažų portretus ir įsijaučiame į jų nelengvas vidines būsenas.

Herojai kikena – keisčiausia, jog šį žavingą flirtą įdomu stebėti. Nes abipusė personažų simpatija pakeri lengvai ironišku naivumu.

O finalas staigus ir skausmingas. Žmogiškai suprantamas ir paliekantis teisę sprendimą priimti patiems žiūrovams, kurie negali likti abejingi ir užima skirtingas pozicijas. Norimas rezultatas pasiektas. „Ana geraširdė“ užmezga artimą kontaktą su publika.

„Let’s play“ pokštas

Filmuko pavadinimas tiesiogiai atitinka turinį. Lietuviškoje programoje tai paties trumpiausio metražo kūrinys. Vos kelios minutės, sumontuotos kaip vaizdo klipas. Operatorius-režisierius įrodinėja, kad talentingai dirbanti kamera gali sudominti net ne istorija, o jos užuomazgomis.

„Let’s play“ – linksmas studentiškas pokštas, kuris lengvai išsirutuliotų į pilno metražo kriminalinę komediją apie linksmų merginų gaują, originaliu būdu šantažuojančią pavėpusius vyrukus. Paprasta, bet smagiau už visokias „penkių dienų avantiūras“, kurioms tuščiai švaistomi pinigai. O „Let’s play“ pilno metražo variantas galėtų tapti tikru kino teatrų hitu.

Bauginantis „Svetimkūnis“

Pagaliau sulaukėme ir lietuviškojo „siaubiako“. Ir jį nebūtų gėda parodyti prestižiniuose „horroro“ festivaliuose.

„Svetimkūnyje“ meistriškai kuriama auganti įtampa. Kaip geriausiuose žanro pavyzdžiuose, baimės nuojauta kyla iš tylos, vienatvės ir laukimo „kažko neišvengiamai artėjančio“. Kamera „prilimpa“ prie filmo herojės, fiksuoja jos nesaugumo jausmą, pirmąsias išgąsčio apraiškas. Čia vėl tikrumo ir netikrumo svarstyklės priklauso nuo režisieriaus darbo su aktore. Savotiškas tylus monospektaklis, kuriame nevalia „perspausti“. Baimės anatomija labai subtili. „Svetimkūniui“ pavyksta įtikinti ir įbauginti. Triukas šviežias šviežutėlis – mergina bijo pati savęs, t.y. ją persekioja jos antrininkė – šmėkla. Pragariškai sumanu. Dar gudresnis siaubingo garso efektas – nejaukiai lūžinėjantys kaklo slanksteliai. Panašiu gąsdinimo fokusu buvo paremta japoniškosios ir amerikietiškosios „Pagiežos“ sėkmė – tik ten pamėklė skleidė nugarą šiurpuliais padengiantį gargaliavimą.

Viena „Tinklų“ žiūrovė neišlaikė ir drąsindama save leptelėjo: „Bliamba, nu, kaip baisiai!.. Bet čia gi tik filmas“. Ir užsidengė akis, kad nematytų šiurpios atomazgos. O ji nenuvylė, įvyko tai, ko slapčiomis ir tikėjomės. Akistata su pabaisa. Su savimi. Lėta. Įtraukianti. Prikaustanti prie ekrano. „Svetimkūnio“ kūrėjai kruopščiai išanalizavo bauginimo procesą. Svarbu kuo ilgiau pratęsti laukimą. Kad užtirptų galūnės. O tada heroję ir žiūrovą reikia staigiai pribaigti. „Prikalti“ prie kėdės ir palikti vypsoti į titrus.

„Svetimkūnio“ idėja taip pat verta pilno metražo formato.

„Upė“ – metų atradimas

Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinį filmą „Upė“ drąsiai vadinu metų kino atradimu.

Tai nėra tipiška dokumentika, juosta intriguoja labiau nei aukščiausio lygio vaidybinis kinas.

„Upėje“ daugybė skirtingų srovių. Istorija dramatiška. Kaimelio ties Neries ir Šventosios samplaika gyventojų situacija sunkiai įsivaizduojama. Valdžia nepasirūpina transportu, žmonės atkirsti nuo civilizacijos. Vaikai kas rytą valtele plaukia į mokyklą. Jie priversti kulniuoti per karinį poligoną. Filmo kūrėjai siunčia socialinę žinutę. Toliau – komedijos elementai, prisotinti juodo gyvenimiško humoro. Vaikai pasakoja linksmus nutikimus. Kažkuris prisipažįsta, kad norėtų gyventi Baltarusijoje, „nes ten talonėlius maistui dalija“. Šuolis į socialinę dramą. Kaimelyje klesti nedarbas ir alkoholizmas. Bet ir vėl – komedija… Smalsi operatoriaus Viktoro Radajevo kamera nudaigoja irzlų vyriškį, kuris vos nenuvirsta nuo lieptelio ir nueidamas riebiai nusikeikia. Genialus momentas.

„Upė“ ne sykį ir ne du virsta trileriu. Vaikai žiemą kuo ramiausiai pėdina ledu. Persmelkia ledinis siaubas. Perplaukiama į siaubo filmų teritoriją – moteriškė drebančiu balsu paporina apie nuskendusį brolį. Pojūčiai ir išgyvenimai taip susipina, jog nepaliauji stebėtis, kaip greitai kinta reakcijos į įvykius ekrane. Kartu „Upės“ kūrėja neperša jokios povandeninės nuomonės, nesistengia „persūdyti“ dramatiškumo. Istorija pati pasakoja save – teka srauniai lyg upė. Yra gamta, valtys, vaikai, suaugusieji, metų laikų kaita, kareiviai. Natūralumas neprašo papildomų paaiškinimų. Todėl filmas prasideda paprastai – vaikai su kareiviais žaidžia futbolą. Pabaiga dar paprastesnė – vaikai dviračiais raižo sniegą. Gyvenimas tęsiasi. Upė teka.

„Upė“ pelnytai renka prizus prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. Rodydamas tokius filmus festivalis „Tinklai“ taip pat patenka į prestižinių kategoriją.

by admin